Dukters laiškas tėčiui: tu turi išbristi iš šito liūno

Laiškas tėčiui

tiek daug norėčiau papasakoti jam, parodyti koks pasaulis įvairiaspalvis ir gražus. Norėčiau, kad jis pamatytų, kokiu žmogumi tapau, kad didžiuotųsi manimi. Norėčiau kartu sutikti šventes. Kad jis pamatytų mano būsimus vaikus. Kad pasisodintų ant kelių ir apkabintų mane, kai būna sunku. Aš taip jo ilgiuosi ir norėčiau, kad žinotų.

Aš taip jo ilgiuosi ir norėčiau, kad žinotų.

Tiesiu ranką prie durų skambučio. Tyla. Spusteliu dar kelis kartus, bet girdžiu tik savo kvėpavimą ir nerimą. Laukiu. Tvankus laiptinių oras vis labiau erzina. Kažkas sutraška, girdžiu artėjančius lėtus žingsnius durų link. Atpažįstu juos.

Prasivėrus durims mano nosį pasiekia pridusęs, šleikštulį keliantis kvapas. Tarpduryje – senyvo amžiaus vyras parišta ranka, perdėtai sulysęs, sunkiai dėliojantis žodžius. Užuodžiu alkoholį. Staiga pasigirsta moters šūksnis: „Įleisk dukrą į namus, parodyk kaip prisišikai lovoje“.

Jis burbteli kelis keiksmažodžius ir užveria duris. Liekame stovėti koridoriuje. Žili, išsimėtę plaukai, raukšlės, giliai išvagojusios jo veidą, užkimęs balsas, pilka odos spalva. Vien tik žydros akys likusios kažkada pačio artimiausio žmogaus.

Nejučia paskęstu prisiminimuose.

Prisimenu savo tėtį. Man jis buvo tobulas. Nuo mažens jaučiau stiprų ryšį su juo, juk buvau tėčio mergaitė. Jis žiūrėdavo „Santa Barbara“, o aš jam rišdavau plaukus plaukų gumytėmis. Prieš miegą jis visada sušukuodavo mano antakius ir pabučiuodavo į kaktą.

Atrakcionų parke jis laimėdavo pačius didžiausius žaislus, dar dabar pamenu, kaip iš laimės šokinėjau, pamačiusi pro langą jį einantį su didžiausiu rožiniu zuikiu rankose.

Pamenu jo žydras akis, iššokusias rankų venas, jo balsą. Dar pamenu tėčio tobulai paruoštus makaronus, pasisėdėjimus ant jo kelių, ilgus pasivaikščiojimus po prekybos centrus.

Buvau jo pati mylimiausia. Nesakau, kad nuo mažumės augau tobuloje šeimoje. Mano šeima niekada nebuvo tobula, bet mes, vaikai, to nepajautėm, buvom apsupti meile ir dėmesiu.

Mano šeima niekada nebuvo tobula, bet mes, vaikai, to nepajautėm, buvom apsupti meile ir dėmesiu.

Ne visada namuose būdavo ramu. Kartais tėvams trūkdavo pinigų susimokėti už buto išlaikymą ar maistą. Būdavo, kad tėtis grįždavo iš darbo apgirtęs, tuomet prasidėdavo ginčai virtuvėje. Dar dabar pamenu tą baimės jausmą beklausant tėvų barnių. Laukimą už sienos. Tai lyg pasivaikščiojimas minų lauke, kai nežinai, kada pokalbis įsisiūbuos ir žodžių neužteks.

Nežinai, kada teks veržtis pro duris ir gelbėti mamą. Tuo metu nekenčiau jo iki sielos gelmių. Meldžiau Dievo, kad tik užaugus nebūčiau panaši į jį.

Metai bėgo, o mes, vaikai, augome. Man jis buvo autoritetas. Griežtas charakteris, iškalba bei darbštumas buvo tos savybės, kurias labai vertino darbdaviai, todėl jis greitai kilo karjeros laiptais. Iš darbo grįždavo pilnais maišais maisto ir dovanų. Nors tėvų santykiai ir nesusiklostė, tėtis negailėdavo pinigų mūsų šeimai, turėdavom viską, ko reikėjo ir net daugiau.

Situacija buvo stabili, net ir pavieniai tėčio išgėrinėjimai atrodė kaip norma ne tik namuose, bet ir darbe.

Po vidurinės mokyklos baigimo teko spręsti, kur stoti. Tėčio nuomonė buvo aiški: arba medicina, arba teisė. Tad po mokyklos išvykau studijuoti į kitą miestą. Tačiau kad ir kur būčiau, žinojau, kad lygiai 21 valandą vakare tėtis man skambins ir klaus, kaip praėjo diena. Nepraleisdavo nė dienos.

Niekas iš draugų nepatikėdavo, kad įmanoma su tėčiu palaikyti tokį stiprų ryšį. Jaučiau didelę meilę ir pagarbą.

Metai. Tai laiko tarpas, per kurį viskas apsivertė.

Metai. Tai laiko tarpas, per kurį viskas apsivertė. Vis atsuku laiką atgal ir bandau viską sudėlioti, bandau atrasti atsakymą: kodėl?

Tėtis dideliu pagreičiu ėmė ristis žemyn. Dažnai paskambindavo išgėręs, o kartais ir visą mėnesį neskambindavo. Kalbėdavo, kad planuoja išeiti iš darbo ir kad gavo daug gerų darbo pasiūlymų.

Viduje jaučiau, kad išėjimas iš darbo bus tas slenkstis, kurį peržengus kelio atgal jau nebebus. Alkoholis, pavieniai darbeliai, konfliktai su sugyventine, vėl alkoholis, darbas sargu, pravaikštos, pinigų trūkumas, alkoholis, skambutis trečią valandą nakties, muštynės, ligoninė, galvos sutrenkimas, išblaivinimas Švėkšnoje, alkoholis, kodavimas, alkoholis, vagystės, sumuštas, greitoji pagalba... Ir taip – diena iš dienos.

***

Triukšmas už lifto durų grąžina mane atgal. Vėsu.

„Kaip gyveni? Kaip sveikata?”, – paklausiu.

„Ai, nieko gero“.

Tai – jau standartinis atsakymas.

Pasiguodžia, kad negali čia gyventi, kad nori kraustytis, kad mums reikia pakalbėti, kai būsim dviese ir gal galėčiau nupirkti rūkyti. Purtau galvą. Galiu nupirkti tik maisto ir vaistų. Tėčiui netinka.

Mūsų pokalbis pilkas ir jis visada toks pat. Standartinis. Tarsteliu atsisveikinant, kad turi susiimti ir išbristi iš šito liūno, kad vaikai padės. Tėtis susigraudina ir netaria nė žodžio.

Trinkteli durys. Lieku viena su savo mintimis.

Oro! Bėgu link išėjimo. Gryno oro pliūpsnis atgaivina.

Nuliūdę pilki daugiabučiai stebi nelauktą viešnią. Pasuku link automobilio. Sunkūs lietaus lašai daužosi į mašinos stiklą. Valytuvai nepajėgia su jais susidoroti, kaip ir aš – su savo jausmais. Rieda ašaros.

Prašau, Tėti, sugrįžk. Man reikia Tavo patarimo, Tavo buvimo, Tavęs.

Myliu tave.

Tavo Mažoji