Dviejų autistų mama diagnozę išgirdo po 4 metų: „Reikėjo laiko suprasti, kad tai ne mirties nuosprendis“

6-erių sūnų ir 7-erių dukrą viena auginanti Inga Kazlauskienė tik praėjus keleriems metams nuo jų gimimo sužinojo, kad abu vaikai yra autistai. Nors apie sutrikimą mama įtarė jau anksčiau, jai prireikė laiko, kol susigyveno su diagnoze. Vis dėlto šiandien Inga vadovaujasi požiūriu, kad į viską reikia žvelgti pozityviai ir kiekvieną dieną stengtis nugyventi laimingai. „Pasidžiaukite, jei vaikas išmoko pasakyti kokį nors sakinį, ir nelyginkite jo su kitais bendraamžiais“, – sako mama.
Inga Kazlauskienė
Inga Kazlauskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Inga Kazlauskienė dalyvauja 15min YPATINGŲ Motinos dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių mamų istorijos. Jeigu jūs esate mama ar pažįstate tokią, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins, 15min portale pasidalins jūsų istorija

Per Motinos dieną UAB „Biofarmacija“ vienai iš Ypatingų mamų padovanos maisto papildų grožiui ir sveikatai „bioODA MAX filler“.

Visas mamų istorijas galite rasti ČIA.

Vaikų diagnozę įtarė anksčiau

Pametinukus auginančios vilnietės Ingos nėštumai klostėsi be komplikacijų – buvo lengvi ir, kaip pati sako, kone tobuli. Besilaukdama vaikų, moteris net negalėjo įtarti, jog praėjus keleriems metams po jų gimimo, išgirs autizmo diagnozę.

„Abu gimdymai vyko kaip buvo suplanuoti – man atliko cezario pjūvį, – prisimena I.Kazlauskienė. – Tačiau sutrikimą oficialiai diagnozavo, kai sūnui buvo treji, o dukrai – ketveri.“

Asmeninio albumo nuotr./Inga Kazlauskienė su vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Inga Kazlauskienė su vaikais

Inga iki šiol nežino priežasties, kodėl vaikams buvo diagnozuotas autizmas, nors ne kartą bandė aiškintis, atliko tyrimus. Vis dėlto ji pripažįsta, kad išgirsti panašią diagnozę tikėjosi, mat vaikų raidos sutrikimus pastebėjo kur kas anksčiau.

„Visada vaikų raidos sutrikimus pirmiausia pastebi tėvai, ugdymo specialistai ir tik tada kreipiamasi į gydytojus. Diagnozė neužgriuvo mūsų netikėtai, – sako I.Kazlauskienė. – Nėra taip, kaip būna nustačius onkologinę ligą – kai nueini pasitikrinti profilaktiškai, o staiga išgirsti diagnozę. Mes jau anksčiau turėjome įtarimų, daug domėjomės, tarėmės su specialistais, todėl vėliau nustatytas sutrikimas netrenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Tai nėra staigiai paūmėjusi būsena, aš daugmaž žinojau, ko galiu tikėtis.“

Inga pastebi, kad vaikų būkle besidomintys tėvai jau iki oficialios diagnozės neretai būna įsivardiję galimą raidos sutrikimo pavadinimą ir net spėję su juo susitaikyti. Taip nutiko ir dviejų vaikų mamai, kuri patekimo į raidos centrą laukė 17 savaičių, o per tą laiką susigyveno su būsima žinia.

„Prireikė laiko, kol supratau, kad vaikai dėl diagnozės niekuo nepasikeitė. Jie išlieka tokie patys nepaisant to, ar turi sutrikimą, ar ne. Be to, reikėjo suvokti, jog tai nėra mirtina liga ar baisus nuosprendis – mūsų gyvenimas nuo to nepakito. Sunkiausia buvo sulaukti oficialios diagnozės, o kai ją išgirdau, iš raidos centro išėjau net su palengvėjimu, nes buvo aišku, ką daryti toliau ir kas laukia ateityje“, – pasakoja I.Kazlauskienė.

Prireikė laiko, kol supratau, kad vaikai dėl diagnozės niekuo nepasikeitė. Jie išlieka tokie patys nepaisant to, ar turi sutrikimą, ar ne

Su vaikais raidos centre praleidusi tris savaites, mama džiaugėsi, kad per tokį laiką iš karto buvo matomas progresas, o ir pati įgavo žinių, kaip ateityje turėtų lavinti savo atžalas. Vis dėlto ji pripažįsta, kad teko ne tik susigyventi su diagnoze, bet ir praeiti etapą, kai viduje kilo labai daug klausimų.

„Klausiau savęs, kodėl taip atsitiko, už ką. Ieškojome atsakymų per mokslą, tačiau mums buvo paaiškinta, kad genetinio nukrypimo nėra. Tik tiek sužinojome“, – teigia Inga.

I.Kazlauskienė yra įsitikinusi, jog autizmas vaikų nepadaro kitokiais, todėl suvokti diagnozę jai buvo daug lengviau. Mamai neprireikė specialistų pagalbos ir, kaip pati sako, pakako padirbėti su savimi.

„Dukra yra labiau klasikinė autistė, o berniukas lankstesnis, aš iš karto mačiau, kad su juo nebus sunkumų – jis nėra tikras autistas, tik turi silpnų sutrikimo bruožų. Tikėtina, jog po kelerių metų sūnus diagnozės apskritai nebeturės“, – sako Inga.

Visada stengiasi rasti laiko sau

Šiandien Inga vaikus augina viena – jos santykiai su vyru ėmė griūti dar tada, kai sūnui buvo metai. Mama tikina, kad likti vienai jai nebuvo sunku, kadangi dabar visą savo dėmesį gali skirti dviem atžaloms.

„Santykiai nebuvo tobuli nuo pat pradžių, bet vis tikėjausi, kad pagerės. Sprendimą skirtis priėmiau 2015 metais, kai apie vaikų diagnozes net neįtarėme, o oficialiai išsiskyrėme prieš trejus metus. Vaikai nelabai suprato, kas įvyko, ir aš pati laikausi nuomonės, kad jų amžius yra palankiausias skyryboms, – teigia I.Kazlauskienė. – Šiuo metu sutuoktinis mus remia tik materialiai, sumokėdamas priteistą išlaikymą. Man pačiai po skyrybų palengvėjo, be to, paspartėjo vaikų raida, kadangi išėjome iš aplinkos, kurioje buvo daug barnių, santykių aiškinimosi.“

Šiuo metu šeima laiką leidžia sanatorijoje, į kurią stengiasi nuvykti bent dukart per metus. Mama pasakoja, kad dienos čia būna itin aktyvios ir įtemptos – vaikai eina į procedūras, o po jų laukia pasivaikščiojimai pušyne.

„Įprastu metu mano vaikai eina į darželį, mokyklą, lankosi dienos centre. Grįžus iš mokymosi įstaigų, jie paruošia namų darbus, o kol nebuvo karantino, lankė gimnastiką. Jų kasdienybė atrodo lygiai taip pat, kaip ir kitų vaikų, – pasakoja Inga. – Tik tiek, kad savo vaikų negaliu niekur išleisti vienų. Pavyzdžiui, mano dukra nesugebėtų grįžti iš mokyklos pati – bent jau aš nedrįsčiau jos paleisti.“

Asmeninio albumo nuotr./Ingos Kazlauskienės vaikas
Asmeninio albumo nuotr./Ingos Kazlauskienės vaikas

I.Kazlauskienei pavyksta ne tik rūpintis vaikais, bet kartu suderinti ir darbą. Jame mama turi galimybę veiklas pasiskirstyti taip, kaip jai patogiausia, todėl be papildomo streso spėja ne tik atlikti darbus, bet ir laiku nuvežti vaikus į reikiamas vietas.

„Aš visada dirbau iš namų, nepriklausomai nuo to, ar yra karantinas. Anksčiau buvo periodas, kai lankydavausi darbovietėje, todėl būdavo sudėtinga po darbo skubėti pasiimti vaikų iš darželio. Šiandien viskas kur kas lengviau“, – tikina Inga.

Kadangi I.Kazlauskienė gali laisvai planuoti savo laiką, ji visada stengiasi rasti bent minutę sau. Tiesa, kartais tą daryti tenka miego sąskaita, tačiau Inga prie tokio gyvenimo ritmo jau yra pripratusi.

„Tikrai stengiuosi nenuskriausti savęs, apsilankau kirpykloje, pasidarau manikiūrą, kai galima, paplaukioju baseine. Man reikia laiko sau, kad galėčiau atgauti jėgas“, – neslepia mama.

Man reikia laiko sau, kad galėčiau atgauti jėgas

Į įtemptą dienotvarkę Ingai pavyksta įtraukti net keliones, kurias jos vaikai itin mėgsta. Šeimai patinka leisti laiką Lietuvos pajūryje, tačiau atžalos jau nekantrauja, kada bus vėl saugu keliauti lėktuvu.

„Visada keliauju su vaikais, o kartais susikooperuojame su kitomis panašaus likimo mamomis ir kur nors vykstame visi kartu“, – pasakoja I.Kazlauskienė.

Siekia kiekvieną dieną nugyventi laimingai

Nors iš šalies atrodo, kad Inga viską spėja ir visada yra nusiteikusi pozityviai, ji pripažįsta, jog būna dienų, kai jaučiasi pavargusi. Vis dėlto mama džiaugiasi, kad yra stipri tiek fiziškai, tiek psichologiškai, be to, stengiasi gyventi su mintimi, jog visi sunkumai yra laikini.

„Visada galvoju, kad nuovargis praeis ir sulauksiu poilsio meto, – sako I.Kazlauskienė. – Manau, toks požiūris ateina tik su amžiumi. Jaunystėje buvo daugiau maksimalizmo, norėjau, kad viskas būtų tobula, bet paskui pamatai, jog gyvenimas nėra toks, kokį planavai. Tenka su tuo susitaikyti, gyventi toliau ir kaupti patirtį.“

Asmeninio albumo nuotr./Ingos Kazlauskienės vaikai
Asmeninio albumo nuotr./Ingos Kazlauskienės vaikai

Ieškant vaikams mokymosi įstaigų ar būrelių, pasitaiko situacijų, kai Ingai tenka susidurti su nesutikimu priimti mažamečių. Vis dėlto mama pripažįsta neturinti noro švaistyti energijos tokiems karams ir stengiasi į juos nesivelti.

„Mes stengiamės būti ten, kur tokiems vaikams yra vieta. Jeigu matau, kad kažkur esame nepageidaujami, ten nesibrukame. Einame į būrelius, kur mūsų laukia ir džiaugiasi. Nors tikrai buvo atvejų, kai mandagiai pasakydavo, jog negali priimti, – pasakoja I.Kazlauskienė. – Tačiau daugiausia iššūkių kelia mokykla, kai reikia išsirinkti tinkamiausią, adaptuotis ir priprasti prie mokymosi.“

Mama neslepia pasvarstanti, kas laukia ateityje, ir užsimena apie viltį gyventi geriau. Ji pastebi, kad jau dabar daugėja įvairių galimybių autistiškiems žmonėms, o to prieš kelerius metus nebuvo.

„Anksčiau nebūdavo dienos centrų, o dabar jų pamažu atsiranda vis daugiau. Galvoju, kad kol vaikai užaugs, atsiras daugiau galimybių ir mes jomis tikrai pasinaudosime“, – sako I.Kazlauskienė.

Galvoju, kad kol vaikai užaugs, atsiras daugiau galimybių ir mes jomis tikrai pasinaudosime

Pozityvumo nestokojanti Inga jo palinkėti norėtų ir kitoms mamoms, auginančioms sutrikimų turinčius vaikus. I.Kazlauskienė pataria neleisti apnikti juodoms mintims ir nemąstyti apie tai, kas laukia po 10 ar daugiau metų.

„Reikia stengtis kiekvieną dieną nugyventi laimingai, įžvelgti vaikučiuose pozityvo. Pasidžiaukite, jei vaikas išmoko pasakyti kokį nors sakinį, ir nelyginkite jo su kitais bendraamžiais. O svarbiausia, klausykite savo intuicijos“, – pataria Inga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis