Idėja gimė natūraliai: yra daug šeimų, negalinčių susimokėti už būrelius
Pasak 15min kalbintos L.Dudėnienės, idėja kovai su socialine atskirtimi pasitelkti dziudo kovos meną subrendo natūraliai.
„Mūsų klubą, — prisiminė ji, — dažnai rinkdavosi tie sportininkai ar mažųjų sportininkų tėveliai, kurie neturėjo galimybių mokėti arba jiems kitų klubų siūlomi dziudo treniruočių mokesčiai buvo per dideli. Mes visada stengdavomės rasti galimybių silpniau finansiškai gyvenančių šeimų vaikams lankyti treniruotes nemokamai.“
Anot trenerės, dažnai valstybės nustatytas minimalus pragyvenimo lygis nepritaikomas nepilnoms šeimoms, pavyzdžiui, vienišoms mamoms, auginančioms vieną ar du vaikus, bet gaunančioms keliais eurais didesnes nei minimalias pajamas.
„Jeigu tokia šeima gabius ir judrius vaikus nori išleisti į neformalaus ugdymo būrelius, — pridūrė pašnekovė, — užklasiniai užsiėmimai gali tapti nepakeliama našta mažam šeimos biudžetui. Nuo pat įkūrimo mūsų klube visi treneriai dirbo neatlygintinai, papildomai po savo pagrindinių darbų.“
L.Dudėnienė paaiškino, kad ji pati dėl laiko stygiaus dziudo užsiėmimus veda tik du kartus per savaitę, o visą likusį laiką mažuosius dziudo imtynininkus treniruoja jos dukra — Japonijos tarptautiniame Budo universitete metus žinias gilinusi, netrukus studijas LSU baigsianti sportininkė bei būsima trenerė Miglė Julija Dudėnaitė.
15min kviečia iš arčiau susipažinti su įkvepiančia, socialinę atskirtį mažinančia bei stereotipus laužančia kauniečių iniciatyva — „Dziudo prieš socialinę atskirtį“.
Pristatome interviu su idėjos autore, žinoma dziudo trenere Lolita Dudėniene. Projekto įgyvendinimą finansuoja Švietimo mainų paramos fondo administruojamas Sporto rėmimo fondas.
— O kaip apskritai kilo mintis tokią iniciatyvą įgyvendinti?
— Dziudo sportas — tai žinios, įgytos studijuojant ir praktikuojant dziudo pagal Jigoro Kano (dziudo kūrėjo) apibrėžtus principus ir vertybes. Ši filosofija remiasi trimis principais. Vienas iš jų lietuviškai skambėtų kaip „Savitarpio pagalba ir gerovė“. Būtent juo ir paremtas mūsų projektas.
Čia susitinka vaikai, atvykę iš skirtingų šeimų, skirtingų pažiūrų, augantys labai skirtingose aplinkose.
Čia susitinka vaikai, atvykę iš skirtingų šeimų, skirtingų pažiūrų, augantys labai skirtingose aplinkose. Per dziudo sportą jie mokosi padėti aplinkiniams, gerbti juos, išmoksta ne tik atkakliai siekti tikslo, pasitikėti savo jėgomis, bet ir priimti pralaimėjimą ar būti dėkingu priešininkui už suteiktą galimybę pademonstruoti savo gebėjimus.
— Kaip dziudo sportas gali padėti įveikti socialinę atskirtį?
— Dziudo prieš socialinę atskirtį projekto idėja brendo ilgokai. Mūsų klubas nuo pat įkūrimo pradžios 2000 metais buvo kitoks. Pradžioje, kaip alternatyva visiems Lietuvoje veikiantiems klubams, į dziudo treniruotes kvietėme tik mergaites, nes kituose klubuose didžiausia dalis lankančių treniruotes buvo vaikinai, tarp kurių buvo vos viena kita mergina arba nebuvo išvis. Tad toks merginų dziudo sportininkių klubas buvo pirmas Lietuvoje.
Žinoma, ilgainiui natūraliai prisijungė ir vaikinų, nes tai brolį, tai klasioką mergaitės atsivesdavo į treniruotes. Šiandien mažųjų grupėje vaikinų yra ne mažiau nei mergaičių. Mūsų klubą vis rinkdavosi finansiškai sunkiau gyvenančios šeimos, todėl tekdavo ieškoti galimybių ir sudaryti sąlygas sportuoti nemokamai. Toks ir yra mūsų tikslas — sudaryti galimybę socialiai atskirtiems vaikams lankyti dziudo treniruotes nemokamai. O svarbiausia tai, kad prisijunti gali visi norintys moksleiviai iš Kauno ir Kauno rajono.
— Su kokiomis reakcijomis teko susidurti, kai pirmą kartą garsiai pristatėte šią idėją? O su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti ją įgyvendinant?
— Reakcijos buvo palankios ir skatinančios. Didesnių sunkumų nebuvo, tik dabartinė situacija — pandemija — stabdo mūsų numatytą projekte dalyvaujančių moksleivių skaičiaus didinimą. Tiesą pasakius, pagrindinis sunkumas — informacijos sklaida.
Rugsėjį išsiunčiau visoms Kauno miesto mokymo įstaigoms laiškus su kvietimu informuoti savo ugdymo įstaigų socialiai remtinus moksleivius apie galimybę sportuoti dziudo nemokamai, bet spėkite, kiek gavome atsakymų? Lygiai vieną.
Ir tai buvo Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, kurio darbuotoja Rasa atsivedė visa būrį sportuoti norinčių skirtingo amžiaus merginų ir vaikinų. Visi kiti dalyviai paprastai prisijungia dėka asmeninių kontaktų. Jau sportuojančių vaikų tėvelių per susirinkimus prašau, kad praneštų ir pakviestų sunkiau besiverčiančius aplink esančius kaimynų vaikus.
Tokiu būdu informacija apie mūsų projektą pasiekė Kauno miesto socialinių paslaugų centrą, socialinė darbuotoja informavo jų paslaugų gavėjus ir taip pas mus atkeliavo vienos labai didelės šeimos ne visi, bet penki šaunūs broliai ir sesės.
— Ar pastebite iniciatyvos naudą?
— Žinoma, nauda tikrai yra. Kadangi dziudo sportas yra visapusiška, įvairias fizines ypatybes ugdanti sporto šaka, tai, be jokių abejonių, kelios savaitinės treniruotės kiekvienam moksleiviui yra tikrai naudingos. Tuo labiau, kad per dziudo filosofiją ugdoma ir asmenybė, ir tvirtas charakteris. Na, o jau kalbėti apie tai, kad eidami į treniruotes moksleiviai ne tik išmoksta planuoti savo dienotvarkę, bet ir yra atitraukiami nuo žalingų įpročių pagundų bei beprasmio laiko leidimo. Ne vienas projekto dalyvis jau susirado draugų, su kuriais ne tik kartu sportuoja, bet ir leidžia laiką bendrai kitose veiklose.
Dziudo sportas yra visapusiška, įvairias fizines ypatybes ugdanti sporto šaka.
— O kaip jums sekasi karantino metu? Žinau, kad vykdote nuotolines treniruotes. Ar galite pasidalyti įspūdžiais?
— Taip, karantino metu gyvai dirbame tik su didelio meistriškumo sportininkais, kurie ruošiasi varžyboms. Visi projekto dalyviai treniruojasi nuotoliniu būdu ir sekasi visai neblogai. Žinoma, treniruočių lankomumas ne 100 proc., bet taip yra ne todėl, kad vaikai nenorėtų. Jie nori, tiesiog yra kitų priežasčių.
Pavyzdžiui, kelis vaikus auginanti šeima neturi vietos namie, kur tas treniruotes vykdyti, o kai kurie kiti neturi reikalingos įrangos, kompiuterio. Vyresni sportininkai gauna ir asmeninių užduočių, turintys mobiliuosius telefonus naudoja įvairias judėjimą registruojančias programėles — ataskaitas atsiunčia man, taip matau kokį maršrutą ir per kiek laiko bėgte, su dviračiu ar riedučiais šiandien moksleiviai įveikė. Kai kurie net su šuniu pasivaikščioję ir įveikę ilgoką trąsą atsiunčia įveikto atstumo nuotrauką.
Žinoma, karantino metu nuotolinėse treniruotėse su partneriu gali daryti treniruotes namie tik tie, kurie turi seses ir brolius, todėl didžioji dalis atliekamų pratimų visgi skiriami sportininkų atletiniam parengtumui bei koordinacijos, lankstumo bei jėgos ugdymui. Labai pasiilgome visų dalyvių gyvų apsikabinimų ir tikimės kad 2021 metai bus draugiškesni treniruotėms ir bendroms veikloms gyvai.
— Ko galima išmokti dziudo treniruotėse, kokias teigiamas charakterio savybes šis sportas padeda ugdyti?
— Kiekvienas žmogus yra skirtingas, tad ir jų norai bei poreikiai skiriasi. Charakterio savybes visi tikriausiai surikiuotų skirtingai, tačiau paminėsiu pagrindines, kurias vardiname pradedantiesiems. Tai dziudo moralės kodekso pagrindas: mandagumas, drąsa, nuoširdumas, savitvarda, garbė, kuklumas, draugystė ir pagarba. O prioritetus jau kiekvienas gyvenime susidėlios — taip taip, pagrindinė teigiama ugdymo dalis yra tai, kad būtent ne apie šiandien dieną galvojame.
Dziudo moralės kodekso pagrindas: mandagumas, drąsa, nuoširdumas, savitvarda, garbė, kuklumas, draugystė ir pagarba.
Mūsų, dziudo puoselėtojų, užduotis — stengtis, kad sportininkas šiais principais vadovautųsi visą gyvenimą.
Dar vienas ne mažiau svarbus dalykas: kadangi dziudo sportas yra aciklinė sporto šaka, t. y. negali sinchroniškai kartoti kažkokį vieną ar kelis išmoktus judesius, o situacija kovos metu neprognozuojama ir reaguoti į besikeičiančias aplinkybes reikia žaibiškai — tai dziudo sportas ugdo gebėjimą nedvejojant priimti reikiamą sprendimą sudėtingoje situacijoje.
Tas sprendimas gali būti teisingas ir kova baigsis pergale. Bet gali būti klaidingas. Tačiau tame tragedijos nėra — gyvenimas tęsiasi ir reikia tik sugebėti į klaidingą sprendimą žiūrėti kaip į svarbią patirtį, nebijoti vėl ir vėl savarankiškai priimti sprendimus. Pasitikėti savimi!
