– Egle, kaip tapote vaikų apsaugos koordinatore „SOS vaikų kaimuose“?
– Prieš pradėjusi dirbti „SOS vaikų kaimuose“, dirbau valstybinėje institucijoje, studijavau psichologiją. Na, o po studijų pradėjo bręsti mintis, kad noriu judėti visai kita linkme. Jaučiau didelį poreikį būti naudinga visuomenei ne tik mintimis, bet ir darbais, todėl džiaugiuosi, kad kasdien dirbu reikalingą darbą, kuriantį realius pokyčius.
– Kaip „SOS vaikų kaimuose“ buvo įteisinta vaikų apsaugos politika ir kodėl?
– „SOS vaikų kaimų“ organizacija atsirado 1949 m. Austrijoje, siekiant užtikrinti saugią aplinką pokario vaikams, netekusiems tėvų. Organizacija metams bėgant vis labiau plėtėsi į kitas valstybes ir atsirado būtinybė suvienodinti vaikų apsaugos politiką visose šalyse – kad visi vaikai būtų vienodai saugūs ir apginami. Todėl 2008 m. visose šalyse, kuriose veikia „SOS vaikų kaimai“, pradėta įteisinti vaikų apsaugos politiką su bendrais standartais ir procedūromis.
Pastebime, kad dažniausiai tėvai, kurie smurtauja prieš vaiką, patys patyrė smurtą vaikystėje ir dažnai nežino kitų auklėjimo būdų.
Lietuvoje vaikų apsaugos politika pradėta diegti 2009 m., o po metų prasidėjo pirmieji mokymai visiems organizacijos darbuotojams apie procedūras ir organizacijoje taikomus veiksmus. Taip pat apie smurtą tiek tada, tiek dabar šviečiami vaikai – paaiškinant jiems, kur jie gali kreiptis, ką jie turi daryti, jei patiria smurtą. Tiesa, anksčiau turėjome išsirinkę vaikų patikėtinius – kitus vaikus, į kuriuos buvo galima kreiptis, jei vaikas yra skriaudžiamas ar patiria smurtą. Veikė ir laiškų / skundų dėžutė.
Pastaraisiais metais vaikų patikėtinių ir šios laiškų dėžutės nebeliko, nes dėl globos namų pertvarkos „SOS vaikų kaimų“ šeimos persikėlė į kelias Vilniaus vietas ir Šiaulius, tad šie būdai tapo nebeprasmingi saugumui užtikrinti.
– O kokie būdai pranešti apie smurtą vaikams yra prieinami dabar?
– Šiuo metu mūsų tinklapyje kuriama pranešimų sistema, kurią įgyvendinus tiek suaugusieji, tiek vaikai, tiek mūsų organizacijos darbuotojai, tiek tretieji asmenys galės pranešti apie vaiko teisių pažeidimus, pastebėtus mūsų organizacijoje arba mūsų šeimose.
Bet jau ir dabar, atsižvelgdami į vis didėjančią technologijų svarbą, vaikams sukūrėme paskyras populiariose programėlėse (Whatsapp, Messenger, Viber), kuriomis naudodamiesi jie gali bet kuriuo metu kreiptis, rašyti pranešimus apie patiriamą smurtą. Taip pat vaikams visada yra prieinami mano, koordinatorės, kontaktai – jie gali ne tik parašyti, bet ir paskambinti, o ne karantino metu – ateiti pas mane gyvai pasikalbėti.
– Ką reikėtų daryti, kad smurtas prieš vaikus labai sumažėtų, o gal net ir išnyktų?
– Tam, kad vaikai galėtų augti saugioje aplinkoje, pirmiausia visuomenė turėtų žinoti, kas yra smurtas, kaip jį atpažinti, kaip elgtis susidūrus su smurtu, – čia labai svarbus vaidmuo tenka švietimui. Pastebime, kad dažniausiai tėvai, kurie smurtauja prieš vaiką, patys patyrė smurtą vaikystėje ir dažnai nežino kitų auklėjimo būdų, neįsivaizduoja jų.
Dažnai tėvai nustemba, kad nuolatinis rėkimas ant vaiko ar nepriežiūra, pavyzdžiui, sauskelnių nekeitimas visą dieną taip pat yra smurtas. Taip pat neretai išgirstame, kad „mane mušė, kai buvau mažas, ir va – normalus užaugau, todėl nieko tokio, jei ir aš trenkiu vaikui“. Tačiau tai nėra nieko tokio – tai yra smurtas, kuris palieka žymę visam vaiko gyvenimui.
Todėl labai norėtųsi, kad visuomenė susipažintų su smurto sąvoka ir suprastų, kokias rimtas pasekmes smurtas sukelia: nepasitikėjimą savimi, depresiją, baimę, nerimą. Jis padaro didžiulę žalą visam gyvenimui. Švietimas apie smurtą reikalingas absoliučiai visiems – nuo darželinukų (žinoma, jų suprantama kalba) iki mūsų visų, suaugusiųjų.
– Kalbate apie švietimo svarbą, prieš tai minėjote vykusius mokymus „SOS vaikų kaimų“ darbuotojams. O ar šie mokymai jūsų organizacijoje teberengiami?
– Taip, mūsų organizacijoje vyksta visų organizacijos darbuotojų švietimas apie vaikų apsaugos politiką. Tai tikrai reikalinga, nes būtent darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su šeimomis ar vaikais, pirmieji gali pastebėti, kad prieš vaiką ar jaunuolį yra smurtaujama. O vaikų apsaugos politika, įteisinta organizacijoje, ir mokymai apie ją užtikrina, kad visi pastebėti vaiko teisių pažeidimo atvejai būtų tinkamai pranešami, fiksuojami ir nagrinėjami.
Ši politika jokiu būdu nėra bausmė, atvirkščiai – organizacijos pagalba visiems darbuotojams, susiduriantiems su vaiko teisių pažeidimais. Vaikų apsaugos politikos vykdymas organizacijoje padeda ieškoti sprendimo būdų sudėtingose situacijose, numato aiškias organizacijos procedūras, kaip reikėtų reaguoti ir kur kreiptis, pastebėjus vaiko teisių pažeidimą, bei kokios procedūros taikomos nagrinėjant gautus pranešimus. Taip pat kalbame apie smurtą – kas yra smurtas, kaip atpažinti, kad prieš vaiką yra smurtaujama.
– Turite omenyje, kad yra ženklų, iš kurių galima pastebėti, kad prieš vaiką smurtaujama?
– Kad būtų galima pastebėti smurtą, pirmiausia reikia pažinoti vaiką. Iš pirmo žvilgsnio lengviau galima pastebėti fizinį smurtą, nepriežiūrą. Psichologinį smurtą pastebėti sunkiau, tam reikalingas ilgesnis bendravimas su vaiku, reikia pažinti vaiką, jo elgesį, užmegzti ryšį su juo.
Tiesa, kai kurie vaikai, patiriantys smurtą, gali jausti nerimą, baimę, būti pernelyg agresyvūs arba kaip tik labai paklusnūs, patirti sunkumų mokykloje, skųstis psichosomatiniais skausmais ir pan. Tačiau ir vėl – tam, kad pastebėtum šiuos elgesio pokyčius, reikia bent šiek tiek pažinoti vaiką.
– Kaip apibūdintumėte savo, kaip vaikų apsaugos koordinatorės, pačią svarbiausią misiją?
– Smurtas kiekvieno vaiko gyvenime ir kiekvieno iš mūsų, kurie esame jį patyrę, palieka labai didelius randus. Kad tų randų nebeatsirastų, savo organizacijoje ir turime vaikų apsaugos politiką, vaikų apsaugos koordinatorę ir vaikų apsaugos procedūrų komandą. Visi dirbame išvien, siekdami užtikrinti saugesnę aplinką vaikams – drauge nagrinėjame skundus ir ieškome geriausių sprendimų. Noriu pabrėžti, kad kiekvienoje situacijoje mūsų prioritetas visada yra vaiko saugumas ir gerovė.
Smurtas kiekvieno vaiko gyvenime ir kiekvieno iš mūsų, kurie esame jį patyrę, palieka labai didelius randus.
Todėl, priimdami sprendimus, pamirštame bet kokius statusus – visiškai nesvarbu, ar pats darbuotojas padarė nusižengimą ar kitas asmuo iš išorės – darome viską, kad vaikui būtų sugrąžintas saugumas ir apgintos jo teisės.
Mano svarbiausia misija tokia ir yra – perduoti vaikams žinutę, kad jie yra ne vieni ir kad yra tokia vaikų apsaugos koordinatorė, kuri gali padėti, kai kiti skriaudžia.
– Kodėl jūsų organizacijai svarbu turėti vaikų apsaugos koordinatorių?
– Viena svarbiausių vaikų apsaugos koordinatoriaus atsakomybių yra smurto prevencijos formavimas organizacijoje: darbuotojų ir vaikų mokymai, saugių kanalų kūrimas pranešti apie smurto atvejus, vaikų apsaugos sistemos formavimas ir kita prevencinė veikla, siekiant saugesnės aplinkos vaikams ir jaunuoliams.
Labai svarbu, kad kiekvienoje organizacijoje būtų vienas žmogus, kuris atstovautų visiems vaikams, į kurį būtų galima kreiptis be baimės. Esu nešališkas žmogus, dirbantis visiems. Užtikrinu, kad kiekviena situacija bus vertinama objektyviai, nes nedirbu tik su viena konkrečia šeima ar vaiku – dirbu visiems.
