Neseniai į gyvenimą ji išleido naują savo knygą „Didžioji sesė“. Vaikams, nors iš tiesų – visai šeimai, skirta terapinė istorija pasakoja, kas vyksta, kai šeimoje gimsta antrasis vaikas. Vos pasirodžiusi knyga sulaukė daugelio tėvų komentarų: „Kaip būčiau norėjusi, kad tokia knyga būtų buvusi tada, kai gimė mano antrasis vaikas!“. Iš tiesų – nors visi, turintys vaikų, žino, kad antragimio atėjimas į šeimą iš pagrindų pakeičia nusistovėjusią rutiną ir dažnai sukelia pačių įvairiausių jausmų (net jų audrų!) Eglės knyga – pirmoji lietuvių kalba.
„Knygų rašymas man yra būdas „suvirškinti“ tėvystėje kylančias emocijas“, – neslepia Eglė, kurios pirmosios knygos buvo skirtos motinystės temai.
Interviu metu kalbėjomės apie tai, kodėl kartais mūsų įsivaizdavimai „kaip viskas bus, tapus tėvais“ taip stipriai skiriasi nuo realybės. Taip pat – kaip išbūti sunkiausius etapus, kai atrodo, jog pasaulis griūna, o sutvarkyti viską bandai vienas pats.
– Pradėti norėčiau nuo to, kas daugeliui žmonių būna nežinoma, kol jie netampa tėvais. Kaip manote, kodėl neturėdamas vaikų šį procesą įsivaizduoji visai kitaip, nors gyveni ne vakuume?
– Man atrodo, kad taip yra dėl to, kad žmonija išliktų (juokiasi – 15min past.). Jeigu iki galo suvoktume, kas bus – su visais gražiais dalykais ir visu tėvystės sunkumu, padaryti sprendimą susilaukti vaikų gali būti sunkiau. Todėl, man regis, yra ypatingas antro vaiko laukimas, nes jis talpina daugiau nerimo, nes tėvams aišku, kad nėra paprasta turėti vaikų.
Kiek man teko susidurti su besiruošiančiais ar jau besilaukiančiais žmonėmis, kurie laukia pirmojo vaiko gimimo, jie turi labai daug stebuklinio, iliuzinio mąstymo: „Taip, yra kam auginti vaikus sunku, bet mums tai bus kitaip.“ Aš pati nesu išimtis – buvau nuoširdžiai įsitikinusi, kad mes su vyru „pavarysim“. Maniau, kad tai yra tik mūsų poros „susigrojimo“ klausimas, visi iššūkiai bus labai paprasti.
Jeigu iki galo suvoktume, kas bus – su visais gražiais dalykais ir visu tėvystės sunkumu, padaryti sprendimą susilaukti vaikų gali būti sunkiau.
Man atrodo, kad ateinant į teritoriją, kuri tau nepažįstama, t.y. tėvystę, reikia turėti tos drąsos, net ir naivumo. Jis reikalingas, kad apskritai ryžtumeisi turėti vaikų. Taip pat reikėtų turėti motyvacijos, svajonių, nors ir dažnai sakoma „neturėti lūkesčių“.
– Jūs pati prakalbote, kad pirmojo vaiko auginimo patirtis gali labai stipriai paveikti tolimesnius šeimos planus. Kažkam sunkumai, su kuriais susidūrė, gali būti net taškas – sprendimas, kad daugiau vaikų neturės. Kitiems priešingai. Kiek ta patirtis lemia sprendimą turėti daugiau vaikų ir kada jų lauktis?
– Čia susiduria keli dalykai. Kiekviena pora, kurdama šeimą, turi lūkesčių, kiek vaikų turės, kaip mano šeima atrodys ir t.t. Kitaip tariant, iš anksto konstruoja ateitį. Daug lemia ir kultūra, kurioje gyvename. Ar joje yra normalu turėti penkis ir daugiau vaikų, ar, kaip kad pas mus „auksinis viduriukas“ rodos nurodomas – du. O jei dar berniukas ir mergaitė – išvis nuostabu (juokiasi – past.).
Susilaukus pirmo vaiko visi turėti lūkesčiai įsižemina, tampa ne kažkuo neapčiuopiamu, bet patirtimi. Ar tas pirmasis vaikas sudėtingas ir auginti jį buvo sunku? O gal viskas buvo labai sklandu? Atsiranda tam tikri iššūkiai, sunkumai – vieniems jie didesni, kitiems mažesni. Pasakyti, kiek tai daro įtaką, sudėtinga – bent aš nežinau jokių tyrimų. Bet ta patirtis tikrai neišvengiamai kelia klausimą: kaip aš dabar žiūriu į savo svajones ir planus?
Vieni žmonės linkę automatiškai įgyvendinti tai, ką yra užsibrėžę, kiti matuojasi „čia ir dabar“: „Gerai, aš noriu antro vaiko, bet ar tikrai dabar aš to noriu?“, „Mes planavome su vyru turėti tris vaikus, bet ar dabar mūsų santykiai tai atlaikys?“.
– Vieni antro vaiko susilaukia greit ir augina pametinukus. Kiti nusprendžia padaryti ilgesnę pauzę. Suprantu, kaip nuskambės klausimas, bet ar yra tinkamiausias metų skirtumas vaikams, kiek tai lemia jų santykį ateityje?
– Svarbiausia, kad sprendimą susilaukti antro vaiko priimtų pati pora. Ne kažkas kitas, ne dėdė ar teta, kurie linkėjo dar vieno vaikelio. Todėl labai svarbu tą sprendimą pasimatuoti sau: ar dabar, ar palaukti. Visiems suveikia skirtingi kriterijai. Vieni labai greit antro vaiko nori, kad pirmasis turėtų žaidimų draugą, net iš praktinių sumetimų – „vienu ypu lengviau“. Kiti kaip tik nori pailsėti, atsigauti, sustiprėti. Nemanau, jog egzistuoja vienas teisingas pasirinkimas. Kiekvienas jų turi savų pliusų, savų iššūkių.
– Daug dalykų savo knygose pasakojate iš asmeninės patirties. Jūsų pačios šeimoje auga dvi mergaitės. Naujausia knyga „Didžioji sesė“ pasakoja apie antro vaikelio atsiradimą šeimoje. Tai irgi – knyga „iš gyvenimo“?
– Mano knygos yra visiški mano gyvenimo atspindžiai. Jų rašymas yra mano būdas „virškinti“ pokyčius ir patirtį. Pirmos dvi knygos, skirtos suaugusiems, yra mano pačios balsas ir patirtis. O trečiojoje yra nemažai mano dukrų indėlio. Vyresnėlė Agota, kuri yra pagrindinė veikėja knygoje „Didžioji sesė“, jos jausmai ir mintys yra pasufleruotos mano pirmagimės. Ji panašiai sakydavo, klausdavo. Mano atmintyje tas yra užsifiksavę ir paskatino rašyti istoriją apie vyresnę sesę, kuri tyrinėja kūdikio laukimą, aiškinasi, kas nutiko, gimus sesei, ir galiausiai mezga santykius su ja.
Man knygų rašymas yra būdas „virškinti“ pokyčius ir patirtį.
– Apie antro vaiko gimimą ir pirmojo „nukarūnavimą“ girdisi daug istorijų. Ar įmanoma pasiruošti ir paruošti vaiką brolio arba sesės gimimui? Kaip ir kada tai turėtų vykti?
– Svarbu ruoštis ir svarbu pokytį įgarsinti ir į jį įtraukti vaiką, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Net jei vaikelis labai mažas, jis nujaučia, kad kažkas keičiasi – pavyzdžiui, dėl hormonų įtakos keičiasi mamos pieno skonis. Jei pokyčiai vaikui nepaaiškinami, jam kyla dar daugiau įtampos ir nerimo. Pasakyti, kad laukiamasi vaikelio, reikėtų tuomet, kai tėvai jaučiasi saugiai įvardinti tą faktą.
Būna visokių situacijų – persileidimo, rizikingo nėštumo patirčių. Kai vaikas dalyvauja šeimos gyvenime, kurio viena iš temų – pasiruošimas naujo žmogaus atėjimui, jam lengviau tą pokytį priimti. Svarbu, kad brolio ar sesės gimimas nebūtų siurprizas, kuris ėmė ir nutiko. Tuomet šis pokytis gali būti labai aštrus.
Kaip įtraukti vaiką? Vienas iš būdų – pasakoti, kaip pilve auga vaikutis. Aš apie tai išskiriu ir knygoje. Vaikams tai gali būti labai įdomu, netikėta: „Kaip žmogus telpa mamos pilve?“ Natūraliai ir gimdymo temos tampa aktualios: „Kaip gims?“ Vaikui žodis „gims“ gali nieko nereikšti. Taip pat galima kartu pirkti rūbelius, daiktus kūdikiui.
Žinoma, yra praktinė dalis ir yra emocinė pokyčio dalis. Tėvams svarbu suprasti, kad net ir labai gerai pasiruošus ir paruošus vaiką, emocijos vis tiek gali ištikti ir tikėtina, kad ištiks – vienus vaikus stipriau, kitus mažiau. Pasiruošimas nereiškia, kad nebus sunku gimus kūdikiui. Ambivalencija, kai vienu metu jauti ir džiugius, ir gąsdinančius, keliančius pyktį jausmus, tėvystėje yra vienas iš dažniausių fenomenų.
Labai gerai pateikti pavyzdžius, pvz., iš vaiko aplinkos – draugų šeimų, kur jau yra lėliukas. Klausti, ką apie tai tavo vaikas mano, kaip jaučiasi ir t.t. Jausmai, kurie gali kilti, turėtų tapti normalus pokalbio objektas. Informacinė, edukacinė – supažindinti vaiką su esamu ir laukiančiu pokyčiu, papasakoti, kas ir kaip keisis praktiškai jo ir šeimos gyvenime yra svarbu. Taip pat svarbu skirti dėmesio jausmams, lūkesčiams, norams ir poreikiams: aptarti, išjausti, suprasti.
– Visų tėvų svajonė – puikiai sutariantys vaikai. Tačiau neretai vyresnėlis nenori megzti ryšio su mažuoju, o kartais (jei vaikas vyresnis) galima net išgirsti frazę: „Aš neprašiau brolio / sesės.“ Kaip tėvams išbūti tokiose situacijose ir vaiko jausmuose?
– Svarbiausia to nepriimti asmeniškai. Vaikas, kuris taip sako, iš tiesų sako, jog jam yra sunku. Šis laikotarpis yra labai jautrus. Jeigu vaikas sakytų tuos pačius dalykus dėl į namus atėjusio svečio: „Nenoriu, kad jis čia būtų“; „Noriu, kad išeitų!“, tėvams gal būtų nejauku, bet turbūt būtų lengviau suprasti, kad taip vaikas tiesiog reiškia savo nepasitenkinimą. O su kūdikiu taip yra labai jautru...
Mamos tradiciškai jaučia kaltę ir taip – mamystės kaltė, toks kaip šešėlis, visada šalia. O gimus antram vaikui ta kaltė išauga. Atrodo, kad per mažai dėmesio skiri vyresnėliui, jaudiniesi, kaip jis jaučiasi. Kartais net neaišku, kur iš tiesų yra vyresnėlio jausmai, o kur prasideda suprojektuota mamos kaltė – kur kiekvieną vaiko jausmo išraišką dar patirštiname ir nuspalviname patys ir tą patiriame kaip kažkokią tragediją.
Kaip išbūti, aš nežinau (juokiasi – 15min past.). Tačiau pagalbos yra – emocinis raštingumas, terapija, savipagalba, pokalbiai su kitais, bet kas, kas padeda ventiliuoti ir atpažinti, įsisąmoninti savo emocijas. Svarbu – nenusigręžti nuo savęs, nes tokia tendencija tikrai yra. Labai daug moterų, susilaukusios antrų vaikų, ateina į psichoterapiją dėl vaikų ir klausia: „Ką daryti, mano vyresnėliui sunku?“. Kai mes pradedame kalbėti, o kaip jaučiasi jos pačios, atrodo – tai tarsi antraeilis klausimas. O juk tai labai svarbu. Dėl to ir rašiau savo knygą „Dviejų vaikų mama“ – kad būtų kaip pagalba pačioms mamoms save geriau suprasti ir palaikyti tam chaose.
Knygoje „Didžioji sesė“ pavaizduotos mamos figūra yra tokia, kokia mama, gimus antrajai dukrai, aš norėjau būti. Ji neišsitaškanti chaose, rami, patvirtinanti, priimanti, atlaikanti visą tai, kas vyksta. Sakyčiau, įkvėpimas tėvams ramiai priimti tą neramų metą, kuris praeis. Tai tiesiog adaptacija, kurios metu vienas vaikas šeimoje tampa vienu iš dviejų vaikų. Ir čia nebūtina nukarūnuoti, tarsi nustumti vaiką nuo sosto. Tai vieta, kuomet „karūna“ ar „sostu“ dalinasi jau du vaikai. Tą adaptaciją pereina ir vyresnėlis, ir mama, ir tėtis, taip pat šeima kartu. Tai yra procesas, jis užtrunka.
– Ar tas pats vyksta ir gimus trečiam (ketvirtam, ...) vaikui? Žodžiu, kai vaikų šeimoje vis daugėja?
– Panašiai. Mano knyga, beje, tai patvirtina. Nemažai žmonių, kuriems siunčiau knygos rankraštį, turėjo daugiau vaikų. Jų atsiliepimai buvo tokie: skaitant knygą pirmagimiai ir vidurinėliai labai įdėmiai klausė, o štai jaunėliams tai buvo visiškai neįdomu. Ši tema jų nepaliečia. Bet vaikai, kurie yra tą patyrę, jie vis tiek yra išgyvenę tą pokytį, kai atsiradus mažesniam vaikui dėmesys jiems keičiasi ir jiems atsiveria labai daug jausmų.
– Kokie būtų pagrindiniai patarimai tėvams, kaip padėti sau ir vaikams pasiruošti naujo vaikelio gimimui?
– Pirmiausia reikėtų ruoštis pokyčiui. Pradėti nuo laukimo ir per jį kalbėti apie realybę, kas bus, stengiantis jos labai negražinti. Apie kūdikį pasakoti, kad pradžioje jis daug miegos, mamos pieno gers, verks, reikės nuolat keisti sauskelnes... Žinoma, galima papasakoti, kaip vyresnėlis galės prisidėti: „Tu man padėsi – paduosi sauskelnę ir pan.“
Aš, kaip psichologė, labai kviesčiau pasirūpinti savo emocijų pasauliu, pasieškoti pagalbos. Padėti sau susistabilizuoti, atpažinti savo pačių jausmus, kad dar labiau viskas neužbanguotų, kai jau yra ir taip banguota.
Kitas dalykas – susiorganizuoti pagalbos. Mūsuose kažkodėl vertybe laikomas principas „aš galiu pats/ pati“, kas iš tiesų yra visai ne vertybė. Reikėtų nusiimti šitą karūną ir pripažinti, kad, jeigu tik yra galimybių, paprašyti ir priimti pagalbą buityje ir vaikų priežiūroje – bet kur, kur tik gali prireikti.
Mes šeimoje per knygas daug visko išmokstame ir „virškiname“ dalykus – aš tai darau rašydama, mano vaikai – skaitydami. Man pagalba yra istorijos, per kurias galima pasikalbėti apie įvairius dalykus ir situacijas. Man taip kur kas lengviau nei kviesti vaiką sėstis ir pasikalbėti. Kai dukrai – 2,5 metų – tas be pagalbinių priemonių buvo neįmanoma. O kalbėtis, žaisti, bendrauti kylančiomis temomis reikia, kad išgirsti vaiką ir kas su juo vyksta.
Mano laikais buvo knyga „Nojus ir nereikalingas kūdikis“, kurią skaičiau su vyresnėle, laukdamasi antrosios dukros. Tiesa, ji man buvo pernelyg neišsami, man jos buvo negana, todėl aplink ją pyniau ir pasakojau kitas istorijas. Iš jų išaugo manoji knyga.
