VDU Švietimo akademijoje surengtoje paskaitoje apie vaikų ir paauglių lytiškumo raišką atsakymus į aktualius klausimus pateikė akademijos dėstytoja, docentė, edukologijos mokslų daktarė Stasė Ustilaitė.
Iki 1,5 metų amžiaus paklojamas pagrindas santykiams ateityje
Pasak S.Ustilaitės, nuo pat gimimo iki maždaug 1,5 metų amžiaus vaikui formuojasi pamatinis prieraišumo ir saugumo jausmas, o jo emociniam vystymuisi ypač svarbus fizinis ir emocinis motinos/tėvo ar nuolatinio globėjo vaidmuo.
„Prieraišumo formavimasis tiesiogiai veikia kūdikio smegenų veiklą ir tampa visų tolesnių santykių su žmonėmis pagrindu. Šiuo etapu susiformuoja pamatinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais žmonėmis.
Įrodyta, kad vaiko, su kuriuo daug kalbama, su kuriuo dažnai palaikomas akių kontaktas, kuris patiria daug švelnių prisilietimų, smegenyse susidaro daug daugiau neuronų jungčių, lemiančių sveiką smegenų augimą, palyginti su emociškai apleistu vaiku“, – komentavo mokslininkė.
Tėvai turėtų leisti vaikui „terliotis“
Maždaug nuo 1,5 iki 3 metų amžiaus, anot S.Ustilaitės, padidėja vaikų smalsumas: jie pradeda tyrinėti aplinką, nori viską pažinti.
„Ir jeigu tėvai yra labai pedantiški ir kontroliuojantys vaiką, tai gali turėti įtakos tam, koks jis bus suaugęs: arba smulkmeniškas, pabrėžtinai tvarkingas, įsitempęs, arba visiškai netvarkingas.
Kad vaiko raida šiuo etapu būtų normali, labai svarbu leisti jam „terliotis“ – su smėliu, dumblu, dažais, moliu, vandeniu (žinoma, pritaikius tinkamą aprangą ir aplinką). Tai, beje, padeda atitraukti ir vaiko dėmesį nuo savo kūno funkcijų.
Deja, bet kartais tėvai to vaikui neleidžia bijodami, kad jis susiteps, sušlaps ar kažką išpurvins. Tačiau taip saugojant vaiką, neleidžiant jam reikštis ir tyrinėti, neigiamai paveikiama raida: formuojasi nepasitikinti, uždara, drovi asmenybė“, – tikino ji.
Nereikėtų skirstyti žaislų į „mergaitiškus“ ir „berniukiškus“
Maždaug nuo 3 iki 6 metų amžiaus vaikai pradeda atrasti savo lytiškumą. Kaip sakė S.Ustilaitė, įprastai šiame amžiaus tarpsnyje vaikai pradeda tyrinėti savo lyties organus, ima suvokti savo lytį („aš berniukas/mergaitė“).
Tačiau, anot jos, lyties suvokimas gali būti nepastovus. Pavyzdžiui, visiškai normalu, jei berniukas nusidažys lūpas ir sakys, kad yra mergaitė, arba mergaitė vaizduos esanti berniuku.
S.Ustilaitė taip pat pridūrė, jog tėvai neturėtų drausti berniukams žaisti su lėlėmis, o mergaitėms – su mašinėlėmis. „Vaikai turėtų pasirinkti patys, su kokiais žaislais jie nori žaisti“, – tikino ji.
Į netinkamą vaiko elgesį svarbu reaguoti ramiai
Mokslininkė tęsė, jog iki 4 metų amžiaus vaikams yra būdinga domėtis ir klausti apie kūną, jo funkcijas: siekti paliesti mamos, kitų moterų krūtis, bandyti pamatyti kitus žmones nuogus, tyrinėti, glostyti ar trinti savo lyties organus į kitus objektus, rodyti kitiems savo lytinius organus.
Šiek tiek vyresni, maždaug 4–6 metų amžiaus vaikai, įprastai pradeda imituoti suaugusiųjų elgesį (pvz., laikosi už rankų, vaikiškai bučiuojasi), ima tyrinėti savo kūną su bendraamžiais, liesti savo lytinius organus (masturbuotis).
Vaikams klausinėti apie lytinius organus yra tas pats, kas klausinėti apie akis.
„Toks elgesys nėra nei nukrypimas, nei problema – tai yra tiesiog noro pažinti save ir aplinką išraiška. Tokio amžiaus vaikai nesuvokia, neturi seksualumo/erotiškumo, ir juose to nesužadinsi. Jiems klausinėti apie lytinius organus yra tas pats, kas klausinėti apie akis.
Tad pastebėjus, kad vaikas domisi savo lytimi, reikėtų ramiai paaiškinti, kad berniukai turi varpą, o mergaitės – vulvą (moters išoriniai lytiniai organai). Turėtume atsakyti į visus vaikui kylančius klausimus, o prieš atsakant gali būti naudinga ir jo paties paklausti, ką jis mano.
Beje, labai svarbu, kad tėvai lyties organų nevadintų mažybiniais vardais ir supažindintų vaiką su jų terminais dar ikimokykliniame amžiuje.
Lygiai taip pat reikėtų vaikui paaiškinti, kaip tinka elgtis viešai ir privačiai. Pavyzdžiui, susidūrus su atitinkama situacija, pasakyti, kad mes kitiems žmonėms nerodome, kas yra po apatiniais, viešai nenusirenginėjame. Tik svarbu reaguoti ramiai, neužaštrinant ir neužfiksuojant jo elgesio, kad vaikas neišsigąstų“, – sakė ji.
Jei vaikas dažnai masturbuojasi, anot mokslininkės, tai gali rodyti, kad jis patiria nerimą, su kažkuo nesusitvarko.
„Masturbacija vaikui yra tiesiog savęs pažinimo būdas, ir jis neturėtų jausti poreikio masturbuotis. Jei jis turi kitų veiklų, užsiėmimų, jaučiasi saugus ir ramus – pabandęs masturbuotis jis turėtų nustoti tą daryti. Tačiau jei vaiko masturbacija tęsiasi, gali būti, kad tokiu būdu jis bando nusiraminti“, – komentavo S.Ustilaitė.
Kada vaikui reikalinga pagalba?
Kita vertus, tam tikras vaiko elgesys gali rodyti, kad jam reikalinga rimta pagalba. S.Ustilaitė pateikė keletą požymių, kurie gali rodyti, kad mažametis patiria seksualinę prievartą ar smurtą:
- Jei vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę; detaliai (ne vaikiškai) pasakoja apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus;
- Jei užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, net jei suaugusysis į situaciją reaguoja visiškai ramiai;
- Jei vaikas žaidžia su kur kas vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja (pvz., penkiametis su keturiolikmečiu);
- Jei seksualinio pobūdžio žaidimai dominuoja kitų žaidimų, veiklos atžvilgiu; vaikui rūpi tik „tai“;
- Jei vaikas seksualizuoja kasdienius objektus, gyvūnus, siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoti savistimuliacijai;
- Jei vaikas tiesiogiai siūlo save kaip seksualinį objektą ar žaisdamas su kitais vaikais grasina, papirkinėja, naudoja prievartą;
- Jei vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas; kartais ar dažnai – viešas.
„Ir jei toks vaiko elgesys tęsiasi nepaisant pakartotinių paaiškinimų, kad taip negalima elgtis, tai gali reikšti, kad jis patyrė seksualinį smurtą, kad jis galėjo stebėti seksualinį suaugusiųjų elgesį ar kad jam buvo prieinama pornografinio pobūdžio informacija, kuri taip pat prilygsta psichologiniam smurtui.
Tad pastebėjus tokį vaiko elgesį, reikėtų nedelsiant kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją, vaiko raidos specialistą ar psichologą, priklausomai nuo situacijos“, – nurodė mokslininkė.
Paauglystės ribos
Toliau S.Ustilaitė kalbėjo apie lytiškumo paauglystėje aspektus. Jos teigimu, paauglystė yra laikotarpis nuo brendimo pradžios iki tapsmo suaugusiu. Vieniems vaikams ji gali prasidėti dar pradinėse klasėse, kitiems – vėliau.
Išskiriama ankstyvoji paauglystė (maždaug 9–13 metų amžiuje); vidurinioji paauglystė (apie 13–15 m.); vėlyvoji paauglystė (apie 15–18 m.)
„Berniukams pirmieji lytinio brendimo požymiai atsiranda 11–15 metų amžiaus, mergaitėms – 8–13 metų. Fiziologiškai mergaitės subręsta maždaug 16–18 metų amžiaus, berniukai – 17–19 metų.
Tačiau psichikos branda dažniausiai pasiekiama vėliau. Ir kuo ilgiau ir labiau vaiku rūpinasi suaugusieji, tuo labiau atsilieka jo psichosocialinė branda“, – sakė mokslininkė.
„Ar aš normalus?“
Anot jos, labai svarbu, kad prasidėjus brendimui, tėvai paaugliams paaiškintų, jog kūno ir psichikos pokyčiai yra natūralūs ir nebaigtiniai. Mat pagrindinis klausimas, kylantis paaugliams: „Ar aš normalus?“
„Paaugliams berniukams vertėtų paaiškinti, kad jų varpa galutinę formą įgauna brandos pabaigoje; mergaitėms – kad jų krūtų dydis gali skirtis, o didėjantis riebalinis sluoksnis yra būtinas sveikai hormonų veiklai.
Svarbu su paaugliais kalbėtis ir apie tai, kad dėl hormonų pokyčių sustiprėja kūno kvapas, dėl ko svarbu laikytis tinkamos higienos. Taip pat nuraminti, kad visi paaugliai bręsta skirtingai, o paaštrėjusi nuotaikų kaita yra visiškai normalus reiškinys. Tik svarbu atrasti sveikų būdų, kaip išreikšti negatyvias emocijas“, – pateikė pavyzdžių mokslininkė.
Svarbu su paaugliais kalbėtis ir apie tai, kad dėl hormonų pokyčių sustiprėja kūno kvapas, dėl ko svarbu laikytis tinkamos higienos.
Prieštaravimais „lipdoma“ tapatybė
S.Ustilaitės teigimu, paaugliams būdinga suaktyvėjusi lytinių liaukų veikla bei didėjantis lytinis potraukis, nepasitenkinimas, kai su jais bendraujama ir elgiamasi kaip su vaikais, mažesnis domėjimas įprasta vaikiška veikla, didesnis nuobodulys, nenoras kuo nors užsiimti.
„Taip pat pradeda reikštis priešinimasis autoritetams, užduodant jiems įvairiausių klausimų, ginčijantis. Tokiu būdu paauglys bando atrasti savo tapatumą, vertybes, gyvenimo kryptį.
Jis gali pradėti tėvams sakyti: „Kodėl tu dirbi šitą darbą? Ar negali geresnio susirasti?“, „Kaip tu čia apsirengei, pažiūrėk, kaip atrodai.“
Kita vertus, įrodyta, kad paaugliai, kurie turi drąsos ginčytis su tėvais, sėkmingiau atsispiria bendraamžių spaudimui. Priešinimasis tėvams rodo ir tai, kad paauglys jaučiasi su jais saugus“, – komentavo ji.
Svarbu sąmoningai plėsti ribas
Anot mokslininkės, jei tėvams nėra lengva su savo paaugliu, tai nėra problema: „Paauglys neturi patikti tėvams. Tėvai neturi patikti paaugliui“.
Tačiau, pasak jos, nepaisant paauglio maišto, jam ypač svarbu jausti ryšį su tėvais ir jis nori, kad tėvai jį priimtų, juo rūpintųsi. Kitu atveju, jei šeimoje nebus atliepiama į šiuos paauglio poreikius, jis ieškos, kaip juos patenkinti už šeimos ribų.
S.Ustilaitė taip pat nurodė, jog svarbu, kad tėvai po truputį plėstų ribas ir leistų paaugliui įtvirtinti augančias savo galias, tačiau neapkrautų jo savo nerealizuotomis svajonėmis ar ambicijomis.
Labai svarbu nesijuokti, nesišaipyti ir nenužeminti paauglio, o bandyti suprasti, jį priimti.
„Aišku, natūralu, kad plečiant ribas tėvams kils nerimas. Tačiau sąmoningas ribų plėtimas yra būtinas, kad paauglys ugdytų savarankiškumą, mokytųsi suvokti savo veiksmų ar klaidų pasekmes, realizuoti save. O jei tėvai bandys išlaikyti paauglį „dėžutėje“, jis pradės jiems meluoti.
Pasitikėjimas paaugliu visuomet susijęs su rizika, tačiau jei paauglys žino, kad tėvai jį myli ir juo pasitiki, jis daug mažiau jaus poreikį maištauti“, – teigė S.Ustilaitė.
Nepavyks paauglio nuo visko apsaugoti
Be to, kaip sakė edukologijos mokslų daktarė, tėvams būtų naudinga suprasti, kad nepavyks paauglio nuo visko apsaugoti ir ne visada pavyks sužinoti, kaip jis elgiasi už namų ribų.
Žinant tai, kad paaugliams yra būdingas noras eksperimentuoti ir išbandyti naujus dalykus, S.Ustilaitės teigimu, tėvai turėtų pasakyti savo nuomonę ir požiūrį apie tam tikrus dalykus, tokius kaip kompiuteriniai žaidimai, neigiami mokyklos pasiekimai, ankstyvi lytiniai santykiai, alkoholis, narkotikai, nusikalstama veika.
„Tėvai turi susitaikyti ir su tuo, kad jų įtaka paaugliui mažės, o bendraamžiai jam taps vis svarbesni.
Tačiau tėvai vis tiek turėtų išlikti atrama savo vaikui. Dėl to svarbu išlaikyti pagarbą ir atidumą savo paaugliui – jo išorei, vidiniam pasauliui. Labai svarbu nesijuokti, nesišaipyti ir nenužeminti paauglio, o bandyti suprasti, jį priimti ir patikėti, kad dalykai, kurie svarbūs paaugliui, iš tikrųjų yra svarbūs“, – teigė mokslininkė.
