Tai, kad ekranai daro daug žalos – nediskutuojama. Tačiau kaip laiką prie jų riboti ir kaip elgtis, kad jūsų sūnus ar dukra nesijaustų tarsi krepšinio sirgalius, kuriam staiga uždraudė žiūrėti jam svarbias varžybas?
Apie visa tai ir dar daugiau Kauno Herojaus mokykloje surengtoje diskusijoje, kurioje dalyvavo mokyklos bendruomenė – mokytojai ir tėvai – kalbėjosi psichologė, tinklaraščio „Dideli vaikai“ autorė Agnė Laskytė ir kompiuterinių žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas.
Viena iš taisyklių – domėtis žaidimais
Kaip sakė A.Rumiancevas, svarbu suprasti, kad šiuolaikinėje visuomenėje išvengti ekranų ir kompiuterinių žaidimų nepavyks. Tačiau svarbu žinoti svarbiausias taisykles, laikytis vadinamosios ekranų higienos, ir dėl laiko, praleidžiamo žaidžiant, sutarti su vaiku. Be to, vaikui gali būti sunku suprasti – kodėl jam draudžiama tai, kas kitam vaikui leidžiama.
A.Rumiancevas siūlo tėvams nelikti žaidimų nuošalyje ir domėtis, kokius žaidimus žaidžia vaikai, ar jų pasirinkimas atitinka amžiaus grupę. Tai, sakė žaidimų kritikas, galima pasitikrinti gana paprastai – didžioji dauguma žaidimų yra suskirstyti pagal amžiaus grupes, o informacija apie tai skelbiama tinklapyje pegi.info.
„Čia galima patikrinti daugelio populiariausių kompiuterinių žaidimų vertinimus, kokio amžiaus žaidėjams jie tinka, kokios žaidimų rizikos, ar juose yra smurto elementų, keiksmažodžių ir panašiai“, – pasakojo A. Rumiancevas.
Ekspertas pataria paskaityti ir žaidimų, kuriuos žaidžia vaikai, apžvalgas – jas taip pat galima rasti internete.
Patarimas – žaisti kartu
Bent iki trejų metų nei žaidimai, nei iš šalies žiūrint „nekaltas“ naršymas telefone iš viso nėra rekomenduojami. Dar vienas patarimas – kompiuterinių žaidimų iš viso vengti iki mokyklinio amžiaus.
„Kartais galime matyti, kaip tėvams stumiant vaiko vežimėlį jam yra įduotas mobilusis telefonas. Tai – smegenų bukinimas, tarsi greitas maistas. Vaikas gauna gausybę stimulų, nes ekrane greitai keičiasi vaizdai ir dėl to pakankamai vargsta smegenys“, – sakė A.Laskytė.
Dar vienas svarbus akcentas – su pačiais mažiausiais vaikais tėvai turėtų žaisti kartu, o kai vaikai kiek vyresni – nuo 7 iki 12 metų – būti šalia, žinoti, kokius žaidimus atžalos žaidžia.
Psichologė pataria ne tik žaisti kartu su vaiku, kalbėtis apie tai, kas vyksta žaidime, bet ir klausytis vaiko – kaip jis pats supranta žaidimą, taip pat diskutuoti apie žaidimo veikėjų charakterius.
„Tada vaikas supras, kad ir tėvams rūpi tai, kuo jis užsiima, kad tėvams svarbu. Pagaliau, tai yra dar viena pokalbio su vaiku sritis, apie kurią mes, suaugusieji – tėvai ar mokytojai – pamirštame“, – kalbėjo A.Laskytė.
Kiek laiko žaisti?
Šeima, teigė A.Laskytė ir A.Rumiancevas, turėtų namuose susitarti, kiek laiko ir kada vaikas skirs kompiuteriniams žaidimams, ar žais visą numatytą laiką, ar jį skaidys į kelis kartus per dieną.
A.Rumiancevas ir A.Laskytė pataria atskirti vaiko mokslams skirtą kompiuterį nuo žaidimų.
„Alternatyva galėtų būti žaidimams skirta konsolė ar prisijungimas prie jų televizoriaus ekrane. Kitaip tariant, atsieti mokymąsi prie kompiuterio ir žaidimus. Kai viskas yra viename ekrane –vaikas nelabai supranta, kur yra ribos, tai sukuria ir tų ribų nebuvimo jausmą. Kai šios veiklos atskiriamos – tarp jų atsiranda takoskyra“, – kalbėjo A.Laskytė.
Beje, reiktų vertinti ne tik žaidimams skiriamą laiką, tačiau bendrą laiką, kurį vaikas leidžia prie ekranų – žiūri televizorių ar naršo mobiliajame įrenginyje. Mažesnio amžiaus vaikai per dieną prie ekranų turėtų praleisti ne daugiau nei valandą ar pusantros, o mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai – ne daugiau nei dvi valandas per dieną.
Tačiau tikslus laikas priklauso nuo kitų vaiko pomėgių, įsipareigojimų, žaidžiamų žaidimų pobūdžio. Be to, vieniems vaikams įdomiau žaidimai, o kitiems – socialiniai tinklai, filmai. Tad augant vaikui svarbu įvertinti bendrą prie įvairių ekranų praleidžiamą laiką.
A.Rumiancevas taip pat pataria vengti nemokamų žaidimų, o A.Laskytė antrina, jog tokiuose žaidimuose apstu dirginančių reklamų, kurios skatina išbandyti naujus žaidimus, pirkti produktus, mokėti už papildomus žaidimų įrankius.
Pavyzdį ima ir iš tėvų
A.Laskytė tėvų dėmesį atkreipia ir į tai, kuriuo metu vaikas žaidžia. Ekspertai pataria kompiuteriniams žaidimams laiką numatyti dieną, o ne vakare. Ypač nepatariama prie ekranų praleisti dvi valandas iki miego.
„Tačiau šios rekomendacijos ne visą laiką laikosi ir suaugusieji. Vaikas mato, kaip elgiasi tėvai – taip elgtis nori ir jis. Būna, kad tėvai telefonuose naršo net valgydami. Ugdymą reiktų pradėti nuo savęs“, – sakė A.Laskytė.
Psichologė taip pat pataria įvertinti, ar namuose nėra nuolat ar dažnai – kaip fono – veikiančio televizoriaus, nes jis taip pat blaško dėmesį, be to, prisideda prie bendro laiko, praleidžiamo prie ekranų.
Kai apie kompiuterinius žaidimus tėvai kalbasi su psichologe, jie kartais sako, jog nustatyti taisyklių yra neįmanoma, mat vaikai joms prieštarauja. Tačiau psichologės nuomone, viską darant nuosekliai ir su vaiku kalbantis, rezultatą pasiekti galima. Be to, taip ugdomas ir dar vienas vaikų gebėjimą – jie išmoksta planuoti savo laiką.
Kada vaikas yra priklausomas?
„Pastebėjau kad tėvai, kurie augina vieną vaiką, neturi daug patirties – jie nežino, kiek laiko prie ekranų yra daug ir kiek mažai, jiems sunkiau sekasi riboti vaiko laiką, kurį jis praleidžia prie kompiuterio ar apskritai prie ekranų“, – sakė A.Laskytė.
Specialistė tėvams rekomenduoja atkreipti dėmesį ir į kitus svarbius dalykus – kad kompiuterio ekranas nebūtų per daug arti, kad vaikas sėdėtų taisyklingai.
A.Laskytė tėvams siūlo įvertinti savo vaiko savijautą, elgesį. Jei vaikas tampa neramus, galbūt apatiškas kitiems dalykams, negali užbaigti pradėto darbo, neprisiverčia atsitraukti nuo kompiuterio, užsiimti kita veikla arbai kai nebetraukia smagūs buvę dalykai – galima manyti, jog jis nuo žaidimų yra priklausomas.
„Tarkime, jei vaikas iki tol mėgo žaisti futbolą, o dabar juo visai nesidomi. Priklausomybės požymis gali būti tiek nevalgymas, tiek per dažnas valgymas, nes sėdint prie kompiuterio nejaučiamas sotumo jausmas“, – kalbėjo psichologė.
