Kas lemia santykių prastėjimą? Kalbėdamas su 15min GYVENIMU R.Lukoševičius išskyrė dažniausias santykių problemas.
Negebėjimas prisiimti atsakomybės
Anot R.Lukoševičiaus, nemažai žmonių savo gyvenime jaučia kažkokį trūkumą – meilės, šilumos, saugumo, ryšio.
Trūkumo vedini jie susikuria nerealių lūkesčių, kad suras „tą vienintelį“, kuris užpildys vidinę tuštumą, suteiks saugumą, pralinksmins ir padarys laimingais. „Ir tokie žmonės santykiuose laukia, kol kitas kažką padarys, kad jie būtų patenkinti. Tada kaltina kitą, jei taip nėra“, – papildo R.Lukoševičius.
Jo teigimu, svarbiausias dalykas santykiuose – gebėjimas už juos prisiimti visišką atsakomybę. Bet ką tai reiškia?
„Tai reiškia pripažinti, kad pats esu atsakingas už tai, kaip jaučiuosi su kitu žmogumi: aš atsakau už nuotaiką ir savijautą, su kuria ateinu į tą santykį.
Atsakau už tai, kiek laimės, meilės, ramybės, džiaugsmo, pykčio ar nepasitenkinimo jausiu. O jei galvosiu, kad ir kitas už tai atsakingas – anksčiau ar vėliau jausiuosi nepatenkintas, nusivylęs, liūdnas, piktas, besikankinantis. Juk iš principo joks kitas žmogus mūsų padaryti laimingais negali, tik mes patys“, – paaiškina R.Lukoševičius.
Jis pateikia pavyzdį, jog viena moteris konsultacijos metu skundėsi vyru, kad jis kas vakarą sėdi prie kompiuterio, geria vyną ir neskiria jai dėmesio. Kai buvo paklausta, ką ketinanti daryti, ji atsakė, jog nenori nei pyktis, nei ignoruoti ir apsimesti, kad viskas gerai. Kiek nurimusi ir apmąsčiusi situaciją ji pasakė, kad grįžusi namo tiesiog apkabins ir pabučiuos vyrą.
Pasak R.Lukoševičiaus, ji suvokė, kad tai ji nori jausti ryšį, todėl pirmiausia nusprendė pati imtis iniciatyvos jį kurti, nereikalaudama to iš kito.
„Jei mes sutinkame prisiimti atsakomybę už tai, kaip patys jaučiamės, tada iš esmės galime keisti savo santykių kokybę. Ir neretai taip būna, kad atsipalaidavus ir atradus džiugesį savo viduje, santykiai su šalia esančiu žmogumi gerėja“, – mano R.Lukoševičius.
Nereikia laukti, kad kitas pasikeistų
Laukimas, kad šalia esantis žmogus pasikeistų ir manymas, kad „tuomet santykiuose būsime laimingi“, R.Lukoševičiaus teigimu, yra viena iš dažniausių santykių problemų.
„Užuot priėmę šalia esantį žmogų tokį, koks jis yra, jame pradedame matyti tarsi du asmenis: vieną, kuris turi tas visas puikias savybes, ir elgiasi taip, kaip man patinka bei kitą, kuris turi tų savybių, kurios man nepatinka, užknisa.
Jei mes sutinkame prisiimti atsakomybę už tai, kaip patys jaučiamės, tada iš esmės galime keisti savo santykių kokybę.
Kai tikiuosi, kad laikui bėgant tų „blogųjų“ partnerio savybių neliks, kaip tuomet elgiuosi? Nuolatos reiškiu pretenzijas, noriu tą žmogų pamokyti, išauklėti, nubausti, kad jis „išmoktų“ elgtis, taip, kaip aš noriu“, – iliustravo R.Lukoševičius.
Jo teigimu, ši problema itin neigiamai veikia abu partnerius, todėl turėtume apsispręsti: arba išsikeliame sau tikslą priimti ir mylėti žmogų, su kuriuo esame, arba susitaikome su tuo, kad liksime nepatenkinti, nes „ištaisius“ vieną nesklandumą, atsiranda ir kitas.
Tačiau, kaip sako R.Lukoševičius, visapusiškas žmogaus priėmimas nereiškia, kad reikia su viskuo susitaikyti: „Žinoma, yra tam tikrų dalykų, kada santykiuose sveika ir svarbu nustatyti ribas bei pasakyti, kad toks elgesys manęs netenkina ir su tuo nesiruošiu taikstytis.
Juk pirmiausia meilė yra apie tai, kad aš jaučiu meilę, pagarbą ir rūpestį sau. Tačiau taip pat reikėtų užduoti klausimą, ar nepatinkanti žmogaus savybė man yra tokia svarbi? Ar to žmogaus, pavyzdžiui, netvarkingumas man yra svarbiau už mūsų santykių kokybę?“
Jis taip pat priduria, kad norint partnerio pokyčių, kartais tereikia pradėti keisti save.
„Jei tu pradėsi elgtis kitaip, ir tie veiksmai gerins judviejų bendravimo ir santykių kokybę, tada ir kitas žmogus nebegalės būti toks pats“, – aiškina R.Lukoševičius.
Į prisiminimus – skausmu ar ramybe?
„Viskas, ką mes galime pasakyti apie tai, koks tas šalia esantis žmogus buvo ar kaip jis elgėsi, yra tik mūsų istorija, prisiminimai ir nieko daugiau.
Tai reiškia, kad mes patys pasirenkame, ar su savimi „neštis“ tuos prisiminimus bei kaip į juos reaguoti – skausmu ar ramybe.
Visi psichologiniai darbo su savimi įrankiai yra apie tai, kad jeigu skausmas slypi tavo prisiminimuose, turi jį transformuoti, kad nebeskaudėtų. Kada keičiasi skaudūs prisiminimai, keičiasi ir mūsų istorija“, – sako R.Lukoševičius.
Jo teigimu, praeities įvykių neįmanoma pakeisti, tačiau skiriant laiko savo savijautos į skaudžius prisiminimus ir praeities nuoskaudas keitimui, galima ženkliai pagerinti savo santykius.
Kada keičiasi skaudūs prisiminimai, keičiasi ir mūsų istorija.
Mat, kaip sako pašnekovas, pilnai neišgyventos praeities problemos, „užspaustos“ nuoskaudos, neišsakyti jausmai ne tik trikdo bendravimą, bet ilgainiui gali prasiveržti kaip atominė bomba.
„Kitas dalykas, jei žmogus jaučia nuoskaudų savo partnerio atžvilgiu, klausimas, kuris iš jų kenčia? Tikrai ne tas, ant kurio pykstama, o tas, kuris pyksta ir nuolatos sau tai primena. Visuomet kentės tas žmogus, kuris renkasi truputį pykti, truputį nekęsti, truputį neatleisti“, – patikina R.Lukoševičius.
Pataria išsiaiškinti vienas kito lūkesčius
„Kiek pykčio, nuoskaudų, konfliktų sukelia situacijos, kai žmonės vienas iš kito tikisi to, kas jiems patiems atrodo „savaime suprantama“. Bet juk nėra savaime suprantamų dalykų, ir tas dažnai sukelia didžiulį nepasitenkinimą.
Maždaug: jei mano partneris to nesupranta, jis – idiotas“, – pateikia pavyzdį R.Lukoševičius.
Anot jo, jei žmogus mano, kad yra dalykai, kurie santykiuose yra savaime suprantami – reikėtų pasitikrinti, nes gali būti, kad tik jam jie ir yra suprantami.
Būtent todėl, R.Lukoševičiaus manymu, labai svarbu santykiuose daug komunikuoti, išsiaiškinti vienas kito lūkesčius, o atsiradus problemai – ieškoti bendro sprendimo būdo.
