Scenoje – vos kelių mėnesių kūdikiai
„Mūsų meno projektai visada tampa vaikų kūrybingumo erdve, scenoje jų niekas nevaržo, veiksmas vystosi spontaniškai, netrūksta netikėtumų. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvedėme į teatro sceną vos kelių mėnesių kūdikius, į kūrybinį procesą su džiaugsmu įsitraukė mažylių tėvai. Buvome tokie vieni pirmųjų šalyje. Teatro režisierė Dalia Tamulevičiūtė po renginio neslėpė susižavėjimo – pasak jos, štai toks ir turi būti teatras vaikams“, – prisimena „Vienaragio istorijos“ iniciatorė ir projekto vadovė, ankstyvojo muzikinio ugdymo ekspertė, „Strazdanėlių“ Vilniuje įkūrėja S.Latvėnaitė-Kričenienė.
„Vienaragio istoriją“ atliko „Strazdanėlių“ vaikai kartu su muzikos mokyklos „Vaikas ir muzika“ mokiniais bei Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunučių choru. Koncerto-misterijos pagrindu tapo knyga „Vienaragio mįslė“, o muziką jam sukūrė šiuolaikinės muzikos kompozitorė Diana Čemerytė.
„Mūsų vizija buvo, kad scenoje susitiktų klasikinė muzika, profesionalūs muzikantai ir vaikai. Norėjome gyvo garso koncerto, kuriame dalyvaujantys ir spektaklį stebintys vaikai patirtų muzikos stebuklą. Muzikinis kūrinys „Vienaragio mįslė“ tapo pirmuoju serijos „Klasikinė muzika vaikams“ leidiniu. Tai tęstinis mūsų leidyklos „Muzikija“, leidžiančios vaikams ir pedagogams skirtus muzikinius leidinius, projektas“, – pasakoja S.Latvėnaitė-Kričenienė.
Ugdymo procesą grindžia Reggio Emilija koncepcija
Projekto vadovė pabrėžia, kad darželio-mokyklėlės „Strazdanėlės“ ugdymas yra pagrįstas Italijoje gimusia, sėkmingai išbandyta ir pasaulyje populiaria Reggio Emilija ugdymo filosofija. Joje tvirtinama, kad vaikai kalba šimtu kalbų, kurias atranda žaisdami, konstruodami, lipdydami, vaidindami, skaitydami, muzikuodami, tyrinėdami, diskutuodami. Vaikai žino galybę mąstymo, saviraiškos ir supratimo būdų, susipažinimo su kitais galimybių. Suaugusieji tiesiog turi užtikrinti vaikams aplinką ir sąlygas bei tikėti vaikų galiomis. Filharmonijoje parodytoje „Vienaragio istorijoje“ buvo sukurtos sąlygos vaikams pažinti, sužinoti, išmokti, paaugti.
Pasak S.Latvėnaitės-Kričenienės, šiuolaikinis pasaulis dažnai estetiką suvokia kaip aplinkos grožį, tačiau iš tiesų estetikos sąvoka apima ir skonį, ir garsą, ir pojūtį. Estetinis augimas padeda suvokti pasaulio įvairovę, moko turėti savo nuomonę, aktyvina vaizduotę, turtina vaiko patirtį, taip pat moko tolerancijos – kas vienam patinka, kitam – nebūtinai.
Pastarąjį projektą kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija ji įvardija kaip darželio-mokyklėlės „Strazdanėlės“ ugdymo programos dalį. „Tai – ne tik muzika ir teatras, bet ir socialiniai įgūdžiai, savarankiškumas, emocijų valdymas, pasaulio pažinimas, žaidimas ir improvizacija, kūrybingumas, netgi matematinio mąstymo ugdymas. Svarbu vaiką lavinti ne tik namuose ar ugdymo įstaigos erdvėse, bet ir pasiūlant nukeliauti į kitas erdves, nes taip kuriami atsiminimai, geriau įsimenama, natūraliai išmokstama“, – tvirtina S.Latvėnaitė-Kričenienė.
S.Sasnauskas grojo trombonu, jo duktė – smuiku
Vertinga ir įdomia patirtimi „Vienaragio istoriją“ įvardija šiame koncerte-misterijoje trombonu grojęs Skirmantas Sasnauskas. Kompozitorius, moderniojo džiazo atstovas, universalaus muziko kelią pasirinkęs S.Sasnauskas šiame renginyje pasirodė kartu su smuiku grojančia, kadaise – „Strazdanėlių“ darželio auklėtine dukterimi Gabriele. G.Sasnauskaitei – netrukus 10 metų, ji – M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokinė, lanko gimnastikos treniruotes, dažnai sprendžia dilemą, kuo būti užaugus.
„Tokie renginiai – nekasdienis įvykis. Man patiko groti ir sykiu stebėti, kaip elgiasi skirtingo amžiaus vaikučiai: nuo choro „Liepaitės“ mergaičių iki pyplių, kurie ką tik pradėjo vaikščioti. Kaip mažiukai svyruoja ir trepsi pagal muziką, kaip „Strazdanėlėse“ užaugusios jaunosios balerinos grakščiai laigo po sceną, o choristės per koncertą pagaliau užtraukia gerokai drąsiau ir garsiau nei per repeticijas!“ – savo emocijų neslėpė muzikantas.
Jo duktė Gabrielė dalyvauti projekte pakviesta kaip buvusi „Strazdanėlių“ auklėtinė. Jai buvo patikėta Šviesos rolė, teko atlikti gimnastų „saulutę“ teatralizuoto koncerto metu. „Su ja mes, kaip tikri „profai“, susitikome tik generalinės repeticijos metu. O po koncerto prieš užmiegant ji – lyg sau, lyg ir man – tyliai sudainavo visą Vienaragio ariją“, – pasakoja muzikantas.
Prisimena vaikystės muzikavimo nuotykius
S.Sasnauskas prisimena muzikuoti pradėjęs pradinėse klasėse. Dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose, lankė „Ąžuoliuko“ chorą. „Dainuoti patiko ir norėjosi, tik jaudindavausi smarkiai, kai reikdavo atlikti solo partiją. Per vieną koncertą su „Ažuoliuku“ Prahoje kažkodėl tiek įsibaiminau, jog apsimečiau, kad bloguoju, ir išėjau iš salės. Tiesa, po to vėl tyliai sugrįžau. Dar prisimenu pučiamųjų instrumentų konkursus – ir „kruviną“ darbą, ir prizines vietas, ir džiaugsmą būnant įvertintu“, – pasakoja S.Sasnauskas.
„Muzikavimas, jeigu jį sieji su aukšta siekiamybe – sunkus procesas. Šeimoje kartais tenka taikyti tarytum užslėptą prievartą, siekiant sudominti, nukreipti dėmesį nuo kitų vaikui malonių dalykų, kad tik jis tam tikrą laiką pabūtų su instrumentu drauge. Tenka ir mums nuolat padirbėti su savo vaiku namuose, o koks malonumas gali būti, kai jau atidirbai krūvą laiko su studentais? Bet kaip džiaugiasi tėvų širdelės, kai vaikas nei iš šio, nei iš to prisėda prie pianino ir pradeda kažką groti arba užsimano pasmuikuoti“, – atvirai pasakoja S.Sasnauskas.
Jis pasakoja, kad jo didysis sūnus Simonas, kuriam šiandien 17 metų, daugiau kaip ketverius metus grojo fleita. Sekėsi neprastai, bet kartu su paauglyste esą prasidėjęs periodas „Muzika – fu, o „kompas“ – OK“. S.Sasnauskui tai priminė ginčą su jo paties tėvu, kuris anuomet gynė Stasį Povilaitį, kai tuo tarpu sūnus – „Led Zeppelin“. „Kartų kova“, – aiškina S.Sasnauskas. Vis dėlto visų vaikystėje muzikavę žmonės tvirtina, kad tokia patirtis suvaidina teigiamą vaidmenį formuojantis asmenybei.
Repeticija kaip žaidimas
Anot ankstyvojo muzikinio ugdymo ekspertės S.Latvėnaitės-Kričenienės, inovatyvaus kūrybinio ugdymo darželio-mokyklėlės „Strazdanėlės“ vaikai į renginius ateina autentiški, neužgožti suaugusiojo reikalavimų. Vaikams repetuoti yra džiaugsmas, nes pasiruošimas scenai yra paremtas žaidimo principais: jie kuria savo personažus, turi autentiško judėjimo laisvę.
„Apibrėžta tik veikimo erdvė, o visa kita – jų žaidimas ir fantazija, improvizacija čia ir dabar. Kai vaikai ugdomi atvirumu, nuoširdumu, pasitikėjimu grįstoje aplinkoje, kur tikima vaikų galiomis, auga harmoningi, empatiški, besidžiaugiantys, holistiškai pasaulį suvokiantys vaikai“, – pabrėžia „Vienaragio istorijos“ projekto vadovė.
Apie tėvus, besiskundžiančius, kad vaikų neįmanoma atitraukti nuo ekranų, ji sako, kad didžiausia bėda – ne technologijos, o suaugusiųjų santykis su jomis. Tėvai turėtų labiau rūpintis savo pavyzdžiu, elgesiu ir turiningu laiku, praleidžiamu su vaiku. „Strazdanėlių“ ankstyvojo ugdymo mokyklėlėje ugdymas yra siejamas su prasmingu bendru šeimos narių – mamos, tėčio, močiutės ir vaiko – laiku, kai drauge žaidžiama, dainuojama, muzikuojama, šokama, sportuojama, patiriama, bendraujama, kuriami bendri prisiminimai.
