Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Jei Tu esi toks suaugęs vaikas, kurio šeimoje šiuo metu aktyviai vartojamas alkoholis ar kitos psichoaktyvios medžiagos:
- Parašyk laišką tėvams (net ir mirusiems), gali jį išsiųsti arba
sudeginti. - Pamėgink pasikalbėti šia tema su gyvais tėvais (tai beveik neįmanoma, bet norėti ir bandyti sveika).
- Lankykis pas psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą, priklausomybių konsultantą.
- Atsiverk savo dabartinei šeimai, artimiausiems draugams, gal net kolegoms.
- Kas savaitę bent dvi valandas skirk suaugusių alkoholikų vaikų ir kopriklausomųjų grupėms.
Su tėvais šia tema bendrauti reikia ne važiuojant į jų namus ir spardant jų duris bei širdis. Ne. Tai daryti reikia... psichologo, priklausomybių konsultanto, psichoterapeuto kabinete. Čia išmoksi požiūrio, kuris vadinasi „bendrauti ne iš teisėjo, o iš mandagaus smalsuolio pozicijos“:
„O jei atvirai, tai kaip ten judu su mama gyvenote, tėti?“, „O kodėl mane mušdavote diržu?“, „O kas mane nuvesdavo į darželį?“, „Kaip manai, kodėl mama pradėjo gerti tokia jauna?“, „Ar buvo, kas judviem padėjo?“, „Kaip Tu jausdavaisi naktimis?“
Tam tikra prasme jie tikrai nekalti, kad nesusidorojo su savo skausmu. Iš kitos pusės, turime suprasti, kodėl dabar jau mes, suaugę jų vaikai, taip blaškomės per gyvenimą. Ir tada pasirinkite – kaltinti, suprasti ar suvokus pasirinkti visai naujus kelius.
Seserys Emily ir Amelia Nagoski penkerius metus rašė knygą „Perdegimas“ apie duodančio žmogaus sindromą ir alinantį išorės spaudimą. Nieko tinkamesnio kaip jų žodžiai, tęsiant vaikų temą, nerasčiau: „Prasmę sukuria ne tie siaubingi dalykai, kuriuos jūs patyrėte; ją sukuria tai, kaip jūs išgyvenate.“
Žinote, kuo aš pati didžiuojuosi? Kad savo vaikams niekaip negaliu paaiškinti, ką aš dirbu. Jie klausia, klausinėja, o mane riboja ne tik aukštas konfidencialumas, o ir tai, kad jie nežino žodžio... „girtas“. Jie gyvenime nematė tokios mamos ar tėčio. Galiu klysti, bet jei numirčiau šiandien, savo didelį darbą jau būčiau padariusi.
Todėl ir jūs, ką besirinksite, svarbiausia – pagaliau nusivilkite nuo savo pečių tą nepakeliamą kaltės ir gėdos paltą ir pasisveikinkite su drambliu – vien tam, kad, pažiūrėję jam tiesiai į akis, galėtumėte... atsisveikinti.
