Atsakymas būtų – visas.
Jeigu suaugęs įsitraukia į galios kovą su vaiku, jis ją jau pralaimėjo. Pralaimėjo vien dėl to, kad įsitraukė. Kad neišlaikė savyje suaugusiojo, kad sumažėjo tiek, jog gali santykyje su vaiku veikti pagal principą „kaip tu man, taip aš tau“.
Tai yra, elgtis taip, tarsi vaikas būtų tapęs lygiaverčiu priešininku. O kadangi vaikas ar paauglys negalėjo taip ūmai paaugti ir peršokti savo raidos etapus, kad taptų suaugusiu, vadinasi, regresavo suaugęs, dažnai į tas būsenas, kuriose prarandama pusiausvyra ir nebeveikia savitvarda bei sveikas protas.
Elgtis taip, tarsi vaikas būtų tapęs lygiaverčiu priešininku.
Tai tėtis, kuris prispaudžia savo dešimtmetį vaiką prie sienos, nes jaučia, kad niekaip kitaip negali sustabdyti jo įsisiautėjimo. Mokytojas, įrašantis neigiamą pažymį devintokui, visą pamoką komentuojančiam iš paskutinio suolo. Mama, nesišnekanti su savo dukra dvi dienas, kai ji nesugrįžo namo sutartu laiku. Būrelio vadovas, kuris užrėkia ant šešiamečio, kai jis trečią kartą atsilieka nuo grupės ekskursijos metu.
Tai šimtai situacijų, su kuriomis susiduria suaugusieji, rūpindamiesi vaikais, kai patys jaučiasi pasimetę, išsigandę, prarandantys kontrolę. Tuomet labai norisi dėl tokios būsenos kaltinti vaiką, kuris, atrodo, „vis negirdi“, „taip elgiasi tyčia“ ir pats išprovokuoja vienokią ar kitokią suaugusiojo reakciją.
Man iš praeities galvoje sukasi tokia frazė: „vaikas išvedė mane iš kantrybės“. Kas mano vaikystėje, kai nebuvo jokio Vaikų teisių pagrindų įstatymo, galėjo reikšti pateisinimą bet kokiam suaugusiojo elgesiui – balso kėlimui, gąsdinimui, statymui į kampą, ausies sukimui, mušimui, daiktų paėmimui, draudimui eiti į kiemą ir taip toliau, ir panašiai.
Šiandien daugelis tėvų bei ugdytojų supranta, kad tokie vaikų auklėjimo būdai žaloja ir tikrai neduoda jokių ilgalaikių rezultatų. Baimė vaiką motyvuoja paklusti labai trumpai, po to perauga į vienokią ar kitokią pasipriešinimo formą.
Šiandien daugelis tėvų bei ugdytojų supranta, kad tokie vaikų auklėjimo būdai žaloja ir tikrai neduoda jokių ilgalaikių rezultatų.
Tačiau situacijose, kai mes jaučiamės prarandantys kontrolę, kai įtampoje įkrentame į savo pačių bejėgystę, automatiškai iškyla tokios reakcijos, tokie žodžiai bei veiksmai, kuriuos patys esame patyrę, kurių, galbūt, savyje net nepažinojome ar, kurių, būdami vaikai, patys žadėjome sau niekada nekartoti suaugus, su savo vaikais…
Tačiau svarbu ne klaidos, kurios mes darome, svarbu tai, ką darome po to. Kaip rašė individualiosios psichologijos klasikai R. Dreikurs ir H. Mosak (1967): „Mums reikia drąsos būti netobulais, daryti ir priimti savo klaidas maloningai. Ne taip svarbu klaidos, kurias mes darome, kaip tai, ką mes darome po to. Deja, daugumą žmonių nudrąsina jų klaidos ir dėlto jie yra linkę daryti daugiau klaidų.“
Nepaisant geriausių ketinimų, teorinių išmanymų ar pasižadėjimų sau, visi suaugusieji įsivelia į galios kovas su vaikais. Gyvenimo kasdienybėje mes būname netobuli – pavargę, alkani, neišsimiegoję, susikrimtę, pasimetę.
Tai yra, tokiose būsenose, kuriose būna sunku išlaikyti tą savitvardą ir sveiką protą. Tačiau svarbiausia, ką mes darome „po to“, nes visada lieka pasirinkimas - ar toje kovoje likti, ją gilinti, aitrinti, kurti, ar iš jos pasitraukti. Tai yra, sugrįžti į suaugusiojo poziciją ir pripažinti, kad tai ne „vaikas išvedė mane iš kantrybė“, o „aš tą kantrybę praradau“ ir aš, kai ją atgaunu, turiu pasirūpinti vaiku ir mūsų santykiu.
Pasitraukimas reikalauja pastangų, dažnai tokio „perlipimo per save“, kai jausmas sako viena, bet daryti reikia kita. Būtinybės prisiimti atsakomybę už tai, ko nesinori, nes labai norisi, kad tas kitas ateitų pirmas ir atsiprašytų. Bet būti suaugusiu ir reiškia galėti daugiau už vaiką. Ir suaugę turi būti suaugusiais tam, kad vaikai galėtų būti vaikais.
