Pagal dosnumą svetimiems pirmauja ekonomine gerove nepasižyminčios šalys
„Filantropijos kultūra yra pilietiškumo forma. Kuo stipresnė pilietinė visuomenė, kuo stipresnis bendruomeniškumas, tuo populiaresnė yra ir filantropijos kultūra. Tai rodo ir „World Giving Index“, kurio pirmoje vietoje dažnai būna šalys, nepasižyminčios ekonomine gerove“, – sako Kauno technologijos universiteto, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Studijų prodekanė, prof. dr. Eglė Vaidelytė.
Naujausiame „World Giving Index“ reitinge, kuris vertina šalis pagal gyventojų įsitraukimą į įvairias paramos veiklas, pirmą vietą užima Indonezija, į jį taip pat patenka Ukraina, Kenija ir Liberija ir tik penktą vietą užima JAV. Lietuva šiame indekse vos 132-oje vietoje iš 142 bei yra išskiriama kaip viena iš šalių, patenkanti į paskutinį indekso dešimtuką pagal vieną iš vertinimo kriterijų – pagalbą nepažįstamiems žmonėms.
„Laimė nuo aukos dydžio nepriklauso. Ar paaukojame 10 eurų, ar tūkstančius – laimingesni tampame vienodai. Šiam laimės jausmui patirti net nebūtini pinigai – atlikti gerą darbą užtenka ir, pavyzdžiui, šiukšlę pakelti ne savo kieme, o gatvėje. Panašiai geras jausmas aplanko, kai važiuodami spūstyje praleidžiame automobilį, nors mums tai nepriklauso. Jei anksčiau toks poelgis atrodydavo keistas, nesuprantamas, dabar – tai jau kultūros dalis. Lygiai taip pat parama, pagalba kitiems turėtų tapti įprastu dalyku, kultūros dalimi“, – sako verslininkas Arnas Jurskis, kurio vadovaujama bendrovė jau 15 metų be pertraukų remia organizaciją „Gelbėkit vaikus“.
Aukoti skatina asmeninės patirtys
„Augau nepasiturinčioje šeimoje. Kai įstengdavo nupirkti bananų, mama sakydavo, kad jų nemėgsta, kad mums, vaikams, liktų. Taip pat kramtomos gumos juostelę dalindavomės keturiese. Rinkau butelius Vingio bei parke prie Neries ir taip užsidirbau pirmuosius pinigus. Man pasisekė. Jaučiu dėkingumą ir noriu grąžinti“, – sako A. Jurskis. Pasak jo, kaip ir auksinės kamanos nepagerina arklio, taip ir pinigai nedaro žmogaus laimingesniu. – „Aukojimas dovanoja jausmą, kad esu turtingas, turiu kuo dalintis. Ir sėkmę vertinu ne pagal tai, kiek uždirbu, bet pagal tai, kiek atiduodu. Esi turtingas tiek, kiek gali duoti.“
„Praktikoje labai dažnai pasitaiko, jog noras padėti projektams vienaip ar kitaip yra susijęs su asmenine patirtimi. Vedini šių motyvų žmonės remia projektus, kuriems jaučia sentimentus, susijusius su vaikystės patirtimis, pavyzdžiui, suteikti vaikams tas galimybes, kurių negalėjo turėti vaikystėje, bet kurios buvo svarbios. Labai dažnai stipendijas talentingiems vaikams steigia žmonės, kurie vaikystėje negalėjo puoselėti savo talentų ir panašiai“, – aiškina prof. dr. Eglė Vaidelytė.
Kad filantropijos kultūra Lietuvoje stiprėtų – reikia švietimo ir gerųjų pavyzdžių
Daktaro laipsnio disertaciją filantropijos tema apsigynusi E. Vaidelytė pastebi, kad Lietuvoje dažnai maišomasi, naudojant sąvokas „labdara“ ir „filantropija“ – jos dažnai naudojamos painiojant kontekstus dėl mažo „filantropijos“ sąvokos populiarumo ir žinomumo. „JAV filantropija yra kasdienė, plačiai naudojama ir kaip modernus, pozityvus reiškinys suvokiama sąvoka, o labdara suprantama kaip senamadiška jos atmaina.
Tuo tarpu D. Britanijoje būtent labdara tapatinama su pozityvia, bendruomenine veikla, o filantropija siejama su snobizmu. Galimai dėl šių Europos tradicijų Lietuvoje filantropijos sąvoka yra nepopuliari, nenaudojama net įstatyminėje bazėje ir retai viešajame diskurse“, – pastebi profesorė. Pasak jos, reikia švietimo ir gerųjų pavyzdžių viešinimo, kad filantropijos kultūra Lietuvoje stiprėtų ir populiarėtų, o viešai matomi pavyzdžiai gali paskatinti aukoti ir taip susitapatinti su geru pavyzdžiu.
„Aukoti žmones pradeda dažnai tada, kai gyvenime atsitinka kažkas blogo – suserga artimieji, įvyksta kokia nors tragedija. Nereikėtų laukti, kol kas nors atsitiks. Padėti, padaryti kitus laimingais ir patiems būti laimingais reikia dabar. Visi, kuriems pasisekė, turėtų grąžinti. Pasisekė, užsidirbote viską patys? Net jei taip, mergaitei, gimusiai daugiavaikėje šeimoje, kuri glaudžiasi vieno kambario bute ir kurioje vaikais rūpinasi viena mama, pasisekė mažiau. Jos mama neturėjo galimybės užsidirbti. Ir tik nuo mūsų elgesio, pagalbos priklauso, ar jos dukra turės tokią galimybę“, – sako Arnas Jurskis.
Verslininko įsteigta ir vadovaujama riešutų ir džiovintų vaisių tiekimo įmonė jau daugiau nei 15 metų nuosekliai remia visuomeninę organizaciją „Gelbėkit vaikus“. Iki šios dienos kompanija vaikų teises ginančiai organizacijai jau yra paaukojusi 308 tūkst. eurų.
Už juos „Gelbėkit vaikus“ suremontavo ne vienus globojamų šeimų namus, pagerino vaikų dienos centrų sąlygas, organizavo edukacines veiklas ir pramogas vaikams. Įmonės vadovai ir darbuotojai ne kartą patys lankėsi vaikų dienos centruose, praėjusiais metais savo rankomis suremontavo aštuonis anūkus po sūnaus mirties auginančios močiutės namus. Šiemet jų darbščių rankų ir paramos jau laukia nauja šeima, kurią organizaciją „Gelbėkit vaikus“ atrinko iš beveik 100 globojamų šeimų.
Šiemet įmonė taip pat tapo pagrindiniu tradicinio „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto rėmėja. Visai neseniai organizacijai skirti 127 tūkst. eurų bus panaudoti skubiausiems ir didžiausiems vaikų bei jų šeimų poreikiams, vaikų dienos centrų išlaikymui ir veiklų juose finansavimui.
