Šeimos istorijos paieškos tampa vis populiaresnės. Pasak genealogo Gedimino Duboniko, sudarinėdami giminės medį žmonės ne tik sužino savo istoriją.
„Tyrinėjant praeitį, galima bandyti atkurti nutrūkusį emocinį ryšį su protėviais, tuo pačiu stiprinti bendravimą su gyvais savaisiais.
Tačiau tam, kad atrastume šaknis, reikia informacinio raštingumo įgūdžių, o kartais ir lakios vaizduotės“, – atskleidžia jis.
Pagarba protėviams – nuo senovės laikų
Kilmės nustatymo per eilę protėvių pradžios reikėtų ieškoti senovėje. Taip pasakojimą apie tai, kuo genealogija, arba mokslas apie giminės kartas svarbi kiekvienam, pradeda Gediminas. Pasak jo, daugelyje kultūrų stengtasi amžinybėn išėjusių savųjų atminimą užfiksuoti ir tas žinias perduoti ateities kartoms.
„Istorinių asmenybių kilmę mes žinome iš rašto bei kultūros paminklų. Paprasti žmonės, kurių buvo absoliuti dauguma, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo protėvius įamžindavo kitaip. Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai įsiminti protėvių vardus, svarbiausius jų gyvenimo įvykius.
Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas emociniu ryšiu sujungiantis tiltas. Po eilės metų, užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis“, – atskleidžia specialistas. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.
Gedimino teigimu, protėvių kartos šiais laikais dažniausiai vaizduojamos medžio principu, nuo to ir kilo pavadinimas „giminės medis“.
Pasak jo, skirtingai nuo ankstesnių laikų, pavyzdžiui Viduramžių, kuomet šeimos praeitimi domėdavosi kilmingieji, savo giminės šaknis dabar nori atrasti visi. Šiandien ne tiek svarbu, kuriam luomui priklausė protėviai – daug svarbiau sužinoti savųjų vardus ir pavardes, kur jie gyveno, su kuo tuokėsi, kiek vaikų turėjo bei tą informaciją perduoti ateities kartoms.
Žmonės renkasi tvarias vertybes
Genealogas pasakoja, kad pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje. „Maloniai stebina tai, kad savo šeimos istorija, protėvių pasauliu domisi jauni žmonės. Jau nekalbant apie tėvus ir ypač senelius, kuriems giminės medžio sudarymas yra tarsi šventa pareiga“, – atskleidžia Gediminas.
Toks visuotinis susidomėjimas, specialisto įsitikinimu, susijęs su keletu veiksnių. „Kilmės tyrimai galimi tik laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje, kurioje praeitis tampa ne tik profesionalių istorikų, bet ir kiekvieno mūsų susidomėjimo bei pagarbos objektu.
Be to, pasikeitė laikmetis bei žmonių mentalitetas. Pergyvenome sovietmetį, kuomet dėl represijų grėsmės seneliai bijojo atskleisti giminės praeitį. Po to praūžė „laukinio kapitalizmo“ dešimtmetis, kai visiems rūpėjo kiti dalykai. Dabar atėjo nauji laikai, matomas kitoks vertybių suvokimas“, – džiaugiasi jis.
Pasak Gedimino, tautiečiai ieško žinių apie šeimos istoriją, nes šios žinios nepraras svarbos, bus perduodamos iš kartos į kartą kaip vertybė. Galiausiai, jos niekada nepasens, skirtingai nei „naujausias telefono modelis“. Todėl giminės medžius žmonės sudarinėja įvairiomis progomis: gimus vaikui, jį krikštijant, tuokiantis, artimam žmogui švenčiant gimtadienį, organizuojant giminės susitikimus.
Savųjų paieškose tenka įjungti vaizduotę
Specialistas atskleidžia, kad dalis visuomenės bando savarankiškai ieškoti protėvių dokumentų ir tai labai džiugu. „Giminės medžio sudarymo metodai gerokai pažengė į priekį. Šiandien bet kuris žmogus, turintis informacinio raštingumo dirbant su genealoginiais šaltiniais pagrindus, gali pats atrasti bent kai kurių savo protėvių įrašų.
Tam tereikia įgūdžių, kurių galima išmokti ir, žinoma, kantrybės. Apie tai, kuo Giminės medžio sudarymo mokymai naudingi gyventojams, pasakosiu ir artėjančioje praktinės genealogijos konferencijoje Kretingoje“, – atskleidžia specialistas.
Tačiau net patyrę genealogai, kasdien dirbantys su įvairiais šaltiniais, kartais prieina aklavietę. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – atidėliojome giminės medžio sudarymą. O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu.
Tie mūsų artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, per tą laiką iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik „nuo nulio“. Tačiau net ir tada kartais galima sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka“, – sako jis.
Genealogijos entuziastas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius bei sužinoti, ar yra gyvų kitų linijų giminaičių, kartais tenka griebtis ir originalių metodų bei įjungti vaizduotę. „Aš pats, ieškodamas savųjų, Utenos rajone esančiose Pakalnių kaimo kapinėse palikau korteles su maždaug tokiu užrašu: „Manau, kad esu jūsų giminaitis ir sudarinėju giminės medį. Prašau susisiekti su manimi“.
Neužilgo sulaukiau moters skambučio. Jos vyras, kaip paaiškėjo, yra mano senelio brolio palikuonis. Su ja pabendravome telefonu“, – pasakoja Gediminas. Tačiau tuo pačiu jis apgailestauja, kad dar ne į visus savo protėvių gyvenimo klausimus šiandien turi aiškius atsakymus.
Vietoj praeities moralizavimo verčiau keiskime dabartį
Pasak G. Duboniko, dar vienas patarimas ieškantiems savo protėvių – atsisakyti noro moralizuoti, kuris kartais kyla savaime arba dėl pagrįstų nuoskaudų. „Pasaulis nesikeičia, nes tiek šiandien, tiek anksčiau gyvenimuose yra ir buvo visko: neteisingai padalintų palikimų, nesantuokinių vaikų, keiksmų, pykčių tarp giminių, apgautų moterų, paliktų vyrų.
Tačiau ieškodami savo protėvių mes neturėtume iš moralinės pusės vertinti jų poelgius, pasirinkimus, mąstymo kryptį. Moralizavimas tikrai nėra genealoginis metodas“, – teigia jis.
Specialisto įsitikinimu, mes negyvename tokiomis sąlygomis, nesame apsupti tokios aplinkos, kurioje gyveno protėviai. „Niekas nežino, kaip tas laikmetis ar asmeninės patirtys būtų paveikusios mus pačius, kaip būtų susiklostę mūsų likimai“, – įsitikinęs Gediminas.
– „Be to, neužmirškime, kad visi protėviai turėjo gyventi tam, kad gimtume mes. Ir nesvarbu, koks buvo jų vidinis pasaulis – baltas, pilkas ar spalvotas. Būkime dėkingi praėjusioms kartoms, net jeigu ir jaučiame nuoskaudas, turime neatleistų dalykų, nes be protėvių nebūtų kiekvieno iš mūsų“, – kviečia genealogas.
G. Duboniko nuomone, vietoje praeities moralizavimo geriau stengtis keisti dabartį, atkuriant ar stiprinant bendravimą su šiandien gyvenančiais savaisiais.
„Tikrai žinau atvejų, kuomet giminės medis tapo tema, atgaivinusia santykius tarp giminių. Atrasta bendra šeimos istorija gali iš naujo suvienyti išsibarsčiusius ar susipykusius artimuosius bei nutraukdama keršto, skausmo ir neatleidimo gijas, tiesti tiltus į ateitį“, – sako jis.
