Nepaisant to, kad laukti gali tekti ne vienerius metus ir tai nėra pigus malonumas, lietuviai į šaknų paieškas neriasi vis dažniau, o atradimai, anot K. Gureckės, įvairūs – nuo labai maloniai stebinančių iki kartais, deja, nuviliančių ar įskaudinančių.
Genealogė šypsosi, kad šį jos gyvenimo ir profesinį kelią veikiausiai nulėmė istorijos mokytoja, ir dabar ji jai yra labai dėkinga, mat Kornelija žinojo, kad suks į kurią nors istorijos pusę bene nuo 8 klasės. Vis tik pati genealogija moters gyvenime atsirado neplanuotai. Su savo dabartine kolege K.Gureckė susipažino studijuodama magistrantūroje, naujoji draugė jau buvo pradėjusi „krapštyti“ genealogiją ir tuo sužavėjo Korneliją. „Taigi šiuo keliu keliaujame iki šiol. Tuomet susižavėjau šia veikla, o jos patrauklumas neišblėsta iki dabar, man patinka, kad studijuodamos savo mėgstamą istoriją, galime įminti žmonių šaknų, giminystės paslaptis“, – aiškino pašnekovė.
Beje, K.Gureckė atkreipė dėmesį, kad istorikų-genealogų profesija iš tiesų yra labai sena, galbūt sovietmečiu nebuvo galimybių prieiti prie savo archyvų ir tokių dalykų daryti, bet pasaulyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, ši profesija buvo labai svarbi, juk kažkas turėjo užtikrinti valdančiųjų legitimumą, visi valdovai turėjo savo heroldus, taigi – ši profesija sena kaip pasaulis. Juk visi ir visada norėjo žinoti savo protėvius, taip pat įtvirtinti savo kilmės teisėtumą.
