– Tenka vis dažniau išgirsti, kad žmogus svarsto, jog norėtų užsisakyti genealoginį medį ar giliau patyrinėti savo giminės vingius. Ar iš tiesų didesnį susidomėjimą savo šaknimis matote ir jūs?
– Aišku, aš galiu kalbėti tik iš savo perspektyvos, nes nežinau, kaip kitiems genealogams sekasi, bet, pavyzdžiui, jei lyginčiau visų daugiau nei dešimties metų praktiką, sakyčiau – apgultis didžiulė. Nemažos eilės susidaro ir pas privačius genealogus. Pamenu, kai tik pradėjome veiklą, palyginti greitai sudarydavome genealoginį medį, ilgainiui pastebėjome, kad, žiūrėk, žmogui tenka laukti ir pusę metų, vėliau metus, o jei užsisakytumėte šiandien, geriausiu atveju, galėtume kalbėti apie kitų metų pavasarį.
– Ko reikia tokiai giminysčių paieškai, ar užtenka jums pasakyti vardą, pavardę ir galima startuoti?
– Kaip ir jums, taip ir man, kaip ir visai visuomenei juk galioja tos pačios egzistuojančios taisyklės, pavyzdžiui, duomenų apsauga ar archyvų įstatyminiai ribojimai. Aišku, mes prašome tam tikrų duomenų, paprastai tai priklauso nuo to, ko žmogus nori, kokie jo lūkesčiai.
Sakykime, žmogus sako, aš norėčiau sužinoti daugiau apie mamos liniją – labai ją mylėjau, anksti mirė ir nespėjo daug papasakoti. Tada mes klausiame, kokia pavardė, tėvavardis, kada ir kurioje vietoje tiksliai ji ar jos tėvai yra gimę. Jeigu patikriname, užsikabiname ir matome, kad tie duomenys iš tiesų yra teisingi, atitinka bažnytinius metrikus ar kitus dokumentus, tada jau sakome žmogui – gerai, galime tęsti darbus.
Būna ir taip, kad nerandame siūlo galo, todėl prašome papildomų duomenų, ieškome, bet jokiais būdais nesirašome sutarties, neimame avanso, kol neįsitikiname, kad yra tas „kabliukas“, už kurio galime kabintis ir toliau tyrinėti.
Jei lyginčiau visų daugiau nei dešimties metų praktiką, sakyčiau – apgultis didžiulė.
– Kas šiandien žmones dažniausiai atveda pas jus – noras sužinoti savo šaknis, pasikabinti gražų paveikslą- genealoginį medį ant sienos ar kas nors kita?
– Tai yra labai daugialypiai dalykai. Vieni, aišku, nori pasikabinti ant sienos ir matyti tuos giminės vingius. Labai neretai genealoginis medis tampa dovana, kai ieškoma, kaip originaliai pasveikinti su kokiu jubiliejumi ir nebenorima dovanoti daiktų. Arba sako – tas žmogus viską turi, viską gali nusipirkti, ką gi jam padovanoti? O genealoginis medis – jau tikrai visai kitokio svorio dovana.
Galiausiai, neretai žmones ateina vedami dvasinių ieškojimų, bandymų atrasti giminėje susivienijimo, kurio ilgai stokoja. O galiausiai, net galbūt atsakyti į klausimus, kodėl ryškėja vienokie ar kitokie giminės bruožai, galbūt atšiaurus bendravimas ar pan.
– Kiek žmogui atsieina ši užgaida, ar turite nusibrėžusios kainos rėmus?
– Kainų mes niekada neslepiame, jos yra atvirai matomos ir mūsų puslapyje. Mūsų sudaryto vienos linijos genealoginio medžio kaina svyruoja nuo 1000 iki 1400 Eur plius mokesčiai. Tai yra prabangos prekė, mes suprantame, kad ne kiekvienam to reikia, ne kiekvienas to nori, bet tai dalykas, kuris nekinta, jis lieka ir ateities kartoms, ir tie, kas supranta tai, tikrai labai vertina.
– Ar tai tapo mados reikalu, ar vis tik žmonės sąmoningesni ir jiems iš tiesų įdomu, kokios jų šaknys, kas jie patys?
– Nuoširdžiai negaliu pasakyti, kiek tai yra mados reikalas, nes nejaučiu to, kad kreiptųsi dėl to, kad, sakykime, draugas ar kaimynas turi, o aš – kaip čia dabar neturiu? Aš labiau susiduriu su žmonių sąmoningumu, noru žinoti, kas aš esu ir kodėl? Tai yra noras sužinoti, kas yra giminės, kaip jie gyveno, ką veikė, o taip juk pažįsti ir save.
– Kaip žmonės reaguoja į jūsų atradimus – dažniau džiaugiasi, nustemba ir nusivilia?
– Emocijų spektras iš tiesų yra labai platus, visokių jų esu mačiusi – nuo nuostabos, džiaugsmo, liūdesio iki net pasiuntimo ant trijų raidžių (juokiasi). Vis dėlto, aišku, jei reiktų apibendrinti, dažniau tai yra teigiamos emocijos, žmonės sužino naujovių ir įdomių dalykų apie savo gimines, tas ieškojimas neretai net suartina juos pačius vėl bendrauti.
– Gal yra kas nors labai įsiminę, kas labai nustebino jus pačią?
– Tiesą sakant, tikrai nesumeluosiu, man įdomi kiekviena istorija – su savo klaidomis, neatitikimais ar kartais net nesąmonėmis. Juk dažnai ir kunigai darydavo klaidų, ir žmonėms ne taip užrašydavo duomenis metrikuose, tai atrasti po to nėra taip lengva ir tenka nemenkai paklaidžioti. Kiekviena istorija turi savo prieskoniuką.
Dabar jau ne visi nori, bet anksčiau kažkaip dažniau būdavo išreiškiamas lūkestis, viltis surasti sąsajų su bajorais.
Dabar jau ne visi nori, bet anksčiau kažkaip dažniau būdavo išreiškiamas lūkestis, viltis surasti sąsajų su bajorais. Vis dėlto, tokių istorijų, nors jos paprastai būna tikrai kartais fantastiškos, nėra labai daug. Aišku, yra tekę ne kartą nustebinti žmones pasakant, kad jų kilmė bajoriška. Kartą pradėjome nuo pavardės, kuri skambėjo labai valstietiškai, ir pati taip maniau, bet tik tiriant įvyko lūžis, radome, kad XIX a. vidury gyveno toks giminaitis bajoras.
Tada atrandi kilmės patvirtinimo dokumentus, dar šimtus giminaičių, herbus ir pats galvoji – „oho“. Tai tokią staigmeną ir pateikėme užsakovui. Kaip aš dažnai sakau, žmonės ateina pas mane pateikdami man katę maiše, o ką mes ištrauksime, dažnai nežinome.
Aišku, būna ir sunkių akimirkų, man kaip labai empatiškam žmogui nelengva dirbti su tremtinių, rezistencinėmis bylomis, nes ten atsiverti ir pamatai net lavonų nuotraukų, taigi tikrai nelengva vėliau visa tai ir aprašyti užsakovui. Galiausiai, ne viskas ir nudžiugina užsakovus, yra buvę, kad sužino, jog jų giminaičiai prisidėjo, sakykime, prie žydų engimo, buvo išdavikai, arba, pamenu, išsiaiškinome, kad giminaitė buvo laisvo elgesio moteris, esame radusios ir giminių žudikų.
Kas be ko, nemalonu tai skaityti, bet todėl ir sakau, kad kai pradedame šį darbą, iš tiesų pradedame turėdami tik katę maiše, o ką jau gausime, sunku ir nuspėti. Tokiais atvejais, tiesiog stengiamės pasakyti žmogui, kad tai – jo giminės praeitis, kurią galbūt reikia laiko suvokti.
– Kiek toli esate „nukeliavę“ tirdami šaknis chronologine prasme?
– Aksioma Lietuvos genealoginių tyrimų yra maždaug XVIII a. vidurys. Vėlgi tai priklauso nuo regiono, nuo vietovių, nuo išlikusių papildomų dokumentų, metrikų ir, žinoma, kilmės. Valstiečius kelis esu atstačiusi giliausiai gal iki XVII a. pabaigos. Bet reikia įvertinti ir tai, kad privalome viską gerai patikrinti, nes dirbant su dokumentais, ypač bajoriškais, nemažai būna ir melo, juk visi norėjo kiek geriau save pozicionuoti, siekė prasmukti į bajorų luomą net papirkinėdami (nusijuokia).
Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad mūsų rašytinė istorija nėra tokia ilga, tai buvo privilegija ir pirmiausia skirta kilmingųjų luomui.
– Su kokiais didžiausias iššūkiais susiduriate, mėgindama atsekti konkrečios šeimos vingius?
– Tų iššūkių yra kas kartą ir įvairių. Mes turime suvokti, kad tuomet žmonės gyveno tuometėje visuomenėje, kuri turėjo savo taisykles, luomus ir socialines klases. Lygiai tokie patys mes esame šiandien, tik kitaip save įvardijame. Mes žinome tam tikrus niuansus, kurie palengvina tyrimo eigą, bet jie buvo žmonės – darė ir gerus, ir blogus dalykus, kas reiškia ir melavo, ir bėgo nuo ko nors, ir ką nors slėpė.
Galiausiai, turime ir tokių vietovių, iš kurių padaryti genealoginį medį labai sunku, o kartais ir sakome užsakovui, kad nelabai įmanoma, nes, sakykime, jei buvo susprogdinta bažnyčia ar sudegė viskas, visi dokumentai, tuomet tiesiog neturime didelio kiekio duomenų. Tada tiesiog tenka atsiprašyti, kad nepavyks.
