Labai greitai visi rūpimi atsakymai bus pateikti šeimos konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“. Jausdama pareigą pasidalinti savo istorija, apie tai kalba ir renginio ambasadorė Gintarė Jankauskienė – komunikacijos specialistė, žurnalistė, knygos „Kai atgimsta viltis“ autorė. Visą tai pati patyrusi, išgyvenusi ir pozityviai priėmusi moteris.
– Gintare, kaip ir kada supratote, jog negalite pastoti?
– Nevaisingumą diagnozavo gydytojai, nepavykus pastoti metus laiko.
– Kaip po tokios žinios tvarkėtės su savo emocijomis? Kas jums labiausiai padėjo tokiu metu?
– Išgyvenau visus nevaisingumą lydinčius emocijų etapus. Pradžioje neigiau problemą, buvo sunku susitaikyti, kad tai nutiko man. Vėliau griebiausi visų įmanomų gydymo metodų. Jais nusivylusi, kritau į emocinę duobę, ėmė pyktis, liūdesys. Bet negali juk visą laiką liūdėti (šypsosi). Pamažu atėjo susitaikymo etapas, pažiūrėjau į visą situaciją objektyviai ir ramiai, pradėjome svarstyti apie kitus kelius tapti tėvais.
Išgyventi šį išbandymą man labiausiai padėjo užimtumas. Didelę dalį laisvo laiko po darbo skyriau savanorystei. Kai esi užimtas prasminga veikla, nebelieka laiko liūdnoms mintims, emocinė našta kasdien lengvėjo. Duodama atgal gavau dvigubai daugiau.
– Kaip galvojate, kaip tokią žinią reikėtų pranešti savo šeimai ir juos nuteikti kuo pozityviau?
– Atvirai pasikalbėjus su artimaisiais, paprastai, ateina didelis palengvėjimas. Nebereikia teisintis, kurti pasiaiškinimų. Artimi žmonės tampa rūpestingesni, jautresni.
Visgi nevaisingumas yra itin intymi tema, todėl, jei nesijaučiate pasiruošęs dalintis savo išgyvenimais su kitais, nedarykite to. Jei vis sulaukiate įkyrių klausimų, kada bus vaikai, mandagiai pasakykite, kad šiuo metu nevaisingumo tema kalbėti nenorite. Supratingi artimieji ar draugai kantriai išlauks, kol būsite pasirengę atvirauti ir priimti jų siūlomą pagalbą.
– Kokia jūsų nuomonė apie poros santykius po žinios apie nevaisingumą? Kaip išvengti ne tik didžiulio nusivylimo, bet ir skyrybų?
– Į šį klausimą mano knygoje puikiai atsako psichologė Romena Kačinienė, jau daug metų dirbanti su nevaisingomis poromis. Pasak jos, kartais partneriai dėl tarpusavio problemų kaltina tik nevaisingumą. Žmonės būna įsitikinę, kad gimus vaikui savaime susitvarkys ir santykiai. Taip galvoti klaidinga. Gimęs mažylis atneš labai daug permainų, sutrikdys įprastą gyvenimo ritmą.
Todėl įsitikinimą „gims vaikas, ir santykiai pagerės“ vertėtų keisti į „kai santykiai bus darnūs, gims ir vaikas“.
– Kaip kovojote (kovojate) su nevaisingumu? Ar dabar jūsų priemonės skiriasi nuo pirminių?
– Eidamas nevaisingumo keliu patiri didelį emocinį krūvį. Ne visiems su tuo pavyksta susitvarkyti patiems, todėl rekomenduočiau psichologo konsultacijų arba psichoterapijos ciklą.
Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės susilaukė vaikų išsprendę psichologinius konfliktus, iš naujo atradę gyvenimo džiaugsmą ir vienas kitą. Pati psichoterapiją atradau jau tapusi mama. Tai puikus būdas surasti savo nerimo, baimių šaltinius, atpažinti kažkada išstumtus jausmus ir geriau pažinti save bei mėgautis ilgai laukta motinyste.
– Papasakokite apie spendimą parašyti knygą šia tema. Kuo ji jums ypatinga?
– Šios knygos nebūtų, jei nebūčiau pasiryžusi prabilti apie tai, ką išgyvena nevaisingos šeimos. Pradėti atvirai kalbėti apie užklupusį nevaisingumą nebuvo lengva, jauku ir patogu. Bet išsikalbėjus palengvėjo ir pavyko susitaikyti su tuo, ko negali greitai pakeisti.
Įvairūs negalavimai gali jums signalizuoti apie išsiderinusius hormonus, nusilpusią kiaušidžių veiklą, negydomą lytinę infekciją ir pan.
Grįžus tikėjimui, atsirado daug stiprybės, kuri sutikus panašaus likimo žmonių, dvigubėjo, trigubėjo... ir per 17 mėnesių darbo, kelionių po Lietuvą, pažinčių su šauniomis nevaisingumą sėkmingai įveikusiomis šeimomis ir geranoriškais medikais išaugo į knygynų lentynose pasirodžiusią knygą „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų“.
Kalbindama savo pašnekovus stengiausi į nevaisingumą pažiūrėti kuo plačiau, todėl leidinys pavyko tolerantiškas. Aprašiau įvairius nevaisingumo gydymo metodus – nuo pažangių pagalbinių apvaisinimo būdų iki naprotechnologijų metodo, funkcinės medicinos, ajurvedinio gydymo.
– Žinome, jog į nevaisingumą išmokote žiūrėti pozityviai ir nenuleisti rankų. Kokių žingsnių pirmiausia patartumėte imtis ką tik apie nevaisingumą sužinojusiai porai?
– Rengdama šią knygą supratau – kokia bebūtų nevaisingumo priežastis, laukiant naujos gyvybės labai svarbu mokytis pažinti savo kūno siunčiamus signalus: nuo staigių svorio pokyčių, menkiausių pilvo / nugaros / galvos skausmų, virškinimo sutrikimų iki jautrumo šalčiui. Įvairūs negalavimai gali jums signalizuoti apie išsiderinusius hormonus, nusilpusią kiaušidžių veiklą, negydomą lytinę infekciją ir pan.
Taip pat labai svarbu iš gyvenimo pašalinti didžiausius įtampos šaltinius, stengtis išlaikyti psichologinį stabilumą, ramybę ir kantrybę... Kad emocinė būklė susijusi su naujos gyvybės užsimezgimu, liudija ir mano knygos herojai. Kiekviena istorija yra unikali, paremta pačiais įvairiausiais ieškojimais, bet viena tarp jų bendra – nauja gyvybė užsimezgė tada, kai poros išmoko paleisti...
– Papasakoki šiek tiek apie sprendimą globoti.
– Sprendimas globoti kitos moters pagimdytą vaiką mano šeimoje brendo lėtai ir užtikrintai. Susigyvenę su nevaisingumu nusprendėme pasidalinti savo dėmesiu ir pagalba su tėvų globos netekusiais vaikais.
Iš pradžių bendravome su keliais paaugliais iš socialinės rizikos šeimų. Vėliau pradėjome savanoriauti kūdikių globos namuose. Ten praleisti savaitgaliai pripildė mūsų šeimos gyvenimą džiaugsmo ir prasmės.
Tie pirmieji nedrąsūs žingsniai, neoficialiai padedant vaikams, paskatino mus rimčiau pradėti domėtis galimybe tėvų globos netekusiam vaikui padėti užaugti šeimoje. Pernai rudenį tapome 11 mėnesių mergaitės tėvais. Simboliška – mama tapau praėjus 9 mėnesiams po knygos išleidimo (šypsosi).
– Kam skiriate knygą „Kai atgimsta viltis“?
– Ši knyga gali būti skirta ne tik vaikelio susilaukti negalinčioms moterims, bet ir kiekvienai iš jūsų, nes kaimynystėje, darbovietėje, vaikų darželiuose ar draugų / giminės rate tikrai pažįstate šeimų, kurios negali ant rankų sūpuoti savo biologinio mažylio. Jiems labai reikia jūsų supratimo ir palaikymo (kad ir nebylaus)!
Pernai rudenį tapome 11 mėnesių mergaitės tėvais. Simboliška – mama tapau praėjus 9 mėnesiams po knygos išleidimo (šypsosi).
Džiugu, jog apie šią problemą vis daugiau kalbama viešai. Rašomos ne tik knygos, bet ir rengiamos konferencijos, seminarai.
Nevaisingumo kelias nėra lengvas, bet, tikiu, jis gali ir labai daug duoti – subrandinti, sustiprinti poros santykius, padovanoti naujų gyvenimo spalvų ir pakeleivių. Tad linkiu, kad pavasaris padovanotų visiems daugiau jautrumo ir empatijos, o į vaikų neturinčių žmonių namus ateitų viltis ir grįžtantis pasitikėjimas savo jėgomis!
Konferencija „Sveika ir laiminga mama“ įvyks 2018 metų gegužės 6 dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Daugiau informacijos – mamosdiena.lt.
