Paklausta, kas prieš gerus 15 metų atvedė į vaikų globą, A. Sadauskienė nusišypso – labai mėgdavusi žiūrėti įvairių paramos akcijų renginius per televiziją.
„Kai tik rodydavo tuos be tėvų globos likusius vaikus, žiūrėdavau ir verkdavau, kaip man būdavo jų gaila. Kai jau savi vaikai užaugo ir iš namų išėjo, liko tik jaunėlė, gal 6-7 metukų tebuvo, pagalvojau, kad priimsime į šeimą vieną mergaitę. O galiausiai priėmėm iškart dvi, sesutes“, – prisimena globėja.
Apsiimti globoti vaikus neprieštaravo nei A. Sadauskienės vyras, nei sūnus ir dukros, bet buvo ir kitaip manančių – po 1-2 vaikus užauginę aplinkiniai stebėjosi, kam to reikia.
„Sakiau, kad to reikia ne man, o vaikams“, – pabrėžia pašnekovė.
Visi yra mūsų vaikai
Šiandien globėja džiaugiasi gražiu būriu vaikų, kurių neskirsto nei į savus, nei į svetimus.
„Nuo pat pirmos dienos globojamos mergaitės mūsų šeimoje buvo kaip savos. Ir į užsienį kartu keliavom, kiek galėjom, ir dabar padedame, jei ko reikia. Neišskiriame nė vieno – visi yra mūsų vaikai“, – sako A. Sadauskienė.
Gražiai sutaria ir patys iš namų jau išėję vaikai – kartu mini šeimos šventes, prireikus vienas kitam padeda, pasitaria.
Gražiai sutaria ir patys iš namų jau išėję vaikai – kartu mini šeimos šventes.
Paklausta apie didžiausius iššūkius, kilusius imantis vaikų globos, pašnekovė neslepia – nors prieš tampant globėja kartu su vyru lankė globėjams rengiamus kursus, kurie buvo ir įdomūs, ir naudingi, tikrieji iššūkiai atsivėrė tik pradėjus globoti vaikus. Dabar moteris gali ir kitiems patarti, ko galima tikėtis ir kas jų laukia.
„Sunkiausia yra vaikų adaptacija, nes atėję į šeimą jie bando ribas – krečia išdaigas, maištauja, kol supranta, kad jau yra priimti. Nesakyčiau, kad būna sunki globotinių paauglystė – tai priklauso nuo vaiko charakterio ir prigimties. Mūsų pareiga – atiduoti jiems visą šilumą, nesitikint grąžos. Kaip gyvename dėl savų vaikų, taip gyvename ir dėl globojamų“, – sako A. Sadauskienė.
Itin vertinga buvo socialinių darbuotojų ir psichologų pagalba sprendžiant įvairius su vaikų globa susijusius klausimus.
„Niekada nebijojau prašyti pagalbos, kai jos reikėdavo. Vaikų globa rūpinasi nuostabūs specialistai – visada gaudavau reikiamas konsultacijas, patarimus. Su mūsų, kaip globėjų, šeima dirbo ne vienas socialinis darbuotojas, nė vienam neturiu jokių priekaištų“, – teigia pašnekovė.
Vaikų globa rūpinasi nuostabūs specialistai – visada gaudavau reikiamas konsultacijas, patarimus.
Nors dėl vienos globotos mergaitės turimos negalios negalėjo dirbti tiek, kiek norėjo, globėja tikina nė karto nesigailėjusi savo sprendimo: „Nebuvo lengva, bet man vaikų buvo gaila labiau nei savęs – kai pagalvoju, kokia būtų šių mergaičių ateitis be šeimos, suspaudžia širdį.“
Pasak jos, globėjų šeimose augantys be tėvų globos likę vaikai turi daugiau šansų tapti geresniais žmonėmis ir tinkamai pasiruošti savarankiškam gyvenimui sulaukus pilnametystės.
„Globojamas mergaites parsivežiau iš didelių vaikų namų. Iš pradžių stebino, kaip jos mato pasaulį: jei yra vaiko kambarys, sakydavo, kad čia yra jo grupė – čia mano grupė, čia brolio grupė, o kieno grupė yra virtuvė? Jei kažką nupirkdavau, klausdavo, o kas visa tai atnešė ar davė“, – dalijasi pašnekovė.
Populiarinti gerumą
Ilgametės globėjos nuomone, Lietuvoje būtų kur kas mažiau be tėvų globos likusių vaikų, augančių institucinėje globoje, jei pasikeistų visuomenė.
„Kuo mažiau būtų žmonių egoizmo ir susvetimėjimo, tuo daugiau vaikų augtų laimingi savo ar globėjų šeimose. Žmogus, norintis globoti vaiką, turėtų nejausti skirtumo tarp savo ir svetimo – visi vaikai turi mums vienodai rūpėti. Žinoma, tai yra didelė atsakomybė globoti vaikus, bet jos bijoti tikrai nereikia. Pasidalintų žmonės tuos vaikus ir visi būtų laimingi“, – sako A. Sadauskienė.
Šiandien moteris džiaugiasi, kad požiūris į vaikų globą šalyje gerėja, neigiamą požiūrį turi tik vyresnės kartos atstovai.
„Kai prieš 20 metų važiuodavom į Norvegiją, vis grožėdavausi ten gyvenančių žmonių kultūra, aukštu pragyvenimo lygiu. Dabar tą matau ir Lietuvoje – gyvenimas gerėja, žmonės yra supratingesni, tolerantiškesni, ypač jaunimas. Pastebiu, kad ir vaikai yra labiau linkę priimti kitokius, jie yra bendruomeniškesni nei anksčiau. Kai augo mūsų globojamos mergaitės, dar būdavo patyčių, vis dėlto vaikai kartais būna skaudūs vieni kitiems“, – sako globėja.
Pasak jos, keičiant visuomenės požiūrį į vaikų globą itin praverstų, jei žiniasklaidoje būtų daugiau gražių istorijų ir sėkmingų globos pavyzdžių: „Reikia populiarinti gerumą, o ne rodyti kaip „pijokai“ mušasi – vaikai tai mato ir mėgdžioja, bet nesupranta, kad tai nėra geras elgesys.“
Šis straipsnis yra VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuotos komunikacijos kampanijos „Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ dalis. Kampanija siekiama skatinti suvokimą, kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
Apie Centrinę projektų valdymo agentūrą:
Viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA) administruoja 12 Europos Sąjungos, kitų šalių donorių bei valstybės investicijų programų, daugiau nei 1000 skirtingų projektų, kurių bendra vertė – 15,5 mlrd. eurų.
Agentūra taip pat teikia viešųjų investicijų valdymo metodinę pagalbą, joje įkurtas viešojo ir privataus sektorių partnerystės kompetencijų centras. Be to, savo bei Lietuvos viešojo sektoriaus sukauptą programų ir projektų administravimo patirtį perduoda užsienio valstybių institucijoms vystydama tarptautinio bendradarbiavimo veiklą.
