Klausausi Onutės ir sunku patikėti, kad savo šeimą ir ramų gyvenimą turėjusi moteris galėjo leistis į tokią avantiūrą – į ilgus metus trukusią gerumo odisėją dėl svetimų vaikų laimės.
„Tenorėjau, kad jie vieni kitus pažinotų ir bendrautų“, – paprastai paaiškina Onutė.
Radinukai
Ankstyvo pavasario vakaras. Onutė Raseinių rajono kapinėse tvarko kapus. Moteris pakelia galvą ir savo akimis negali patikėti: du mažulyčiai vaikai – berniukui ketveri, mergaitei vos dveji – prie kapinių esančioje kūdroje gaudo varles ir jas valgo.
Du mažulyčiai vaikai – berniukui ketveri, mergaitei vos dveji – prie kapinių esančioje kūdroje gaudo varles ir jas valgo.
Jie buvo purvini, apiplyšę ir išbadėję. Pašnekovė Pasakodama pirmosios savo ir dviejų mažylių pažinties detales Onutė susigraudina.
„Kaip motina gali šitaip nesirūpinti vaikais? Jie buvo purvini, apiplyšę ir išbadėję, – Onutės balsas tai piktas, tai graudulingas, tai ima kartkartėmis ir nutrūksta įsivaizduojant kokį nepriteklių dienų dienas namie tverti teko dviem mažyliams. – Dabar jie to gėdijasi, bet taip buvo.“
Kaip vėliau paaiškėjo, vaikų mama mėgo linksmą ir laisvą, stikliuku permirkusį gyvenimą. Tąsyk, kai susikirto Onutės ir mažylių keliai, vaikų motina buvo išvykusi švęsti į Klaipėdą ir negrįžo kelias dienas. Tad vaikai nuo bado gelbėjosi žolėmis ir varlėmis.
„Buvo vakaras, kur tuos vaikus dėti? Taigi – į automobilį ir parsivežiau namo. Tuoj marčią pakėliau ant kojų, sakau: „Nešk drabužėlių, reikia tuos vaikus aprengti.“ O jie neprižiūrėti – utėlėm apėję, galvose visko pilna...“ – pasakoja moteris.
Niekas nepasigedo
Pati Onutė savo atžalas su vyru jau buvo užauginusi, net anūkų sulaukusi. Taigi niekas neprieštaravo – nei vyras, nei savi vaikai. Tik žentas sykį tarstelėjo: „Mama, mama, kur tų mauglių prisigaudei?“
„Taip, vaikai išties atrodė baisiai apleisti, neprižiūrėti. Bet man energijos netrūko ir viskas išėjo tiesiog savaime – rūpinausi jais. Su vyru tuos vaikus ir pakrikštijom“, – istoriją dėsto moteris. Taip pas Onutę vaikai praleido porą mėnesių. „Per tiek laiko niekas jų nepasigedo?“ – nustembu. „Kas jų pasiges? Jie niekam nereikalingi“, – atrėžia Onutė.
Po poros mėnesių moteris vėl nuvažiavo į tas pačias kapines ir užsuko pas kolūkio pirmininką išsiaiškinti, kieno tie vaikai. „Pasakė jis man, kieno vaikai. Suradau motiną. Sakau: „Va, tavo vaikai – atšerti, atmaitinti, gražūs – pasiimk.“ O ji: „Ne, man jie trukdo gyventi – pasiimk tu.“
Tada sutarėm, kad važiuosim į apylinkę ir ji raštiškai atiduos man auginti vaikus. Aš juk rasiu, kaip juos užauginti. Nuvažiavom į apylinkę, ji padeda pasą ir rašo atsižadėjimą. Pačiumpu tą pasą ir matau, kad iš viso yra septyni vaikai. Akimirksniu nusprendžiau: jei auginsiu tuos vaikus, būtinai turiu surasti ir likusius penkis. O septyni vaikai – nuo penkių tėvų. Taigi paklausiau motinos, kur pradėt kitų vaikų ieškot, kur tą siūlų kamuolį pradėti vynioti?
Pasirodo, vaikai po Lietuvos vaikų namus, internatus ir globėjų šeimas išmėtyti, o pas mane – abu mažiausi“, – istorija dalijasi Onutė. Motina be jokių ašarų ir graudulio atidavė mažulyčius vaikus kaip nereikalingą daiktą. Tiesiog džiaugėsi atsikračiusi – vietos neužims, galvos nekvaršins. Onutė susirašė visų vaikų vardus, pavardes ir gimimo datas. Motina pasakė, kad viena dukra gyvena Alytaus vaikų namuose. Čia ir buvo didžiosios paieškų odisėjos pradžia.
Prašė būti angelu
Neilgai trukus Onutė užmezgė ryšį su savo globotinių tėvu, nes šis buvo iš jos tėviškės apylinkių, tad kalbos greitai nuaidėjo.
„Nuvažiavom pas tėvą, jis man sako: „Tu būk angelas sargas mano vaikams.“ Jis vis prašydavo, kad atvežčiau vaikus parodyti, o motinai jie visai nerūpėjo. Tada mergytei tebuvo pustrečių metukų. Ji mane mama vadino“, – prisimena pašnekovė.
Turėjo savo kalbą
Onutė pasakoja, kad pradžioje vaikai buvo išsigandę, liūdni ir dar ilgai slėpdavo maisto atsargas balkone bijodami, kad vėl netektų badauti.
„Einame namo, o mergaitė, pamačiusi apgraužtą ir numestą žuvį, sako broliui: „Pasiimkim, bus kas valgyt.“ Tokie dvejų metukų mergytės žodžiai, – stebina ir drauge graudina Onutė. – Jie abu kaip laukinukai buvo išmokę savą kalbą ir ja tarpusavy kalbėdavo. Norėjau, kad vaikai kurį laiką taip daug nebendrautų ir išmoktų normaliai kalbėti. Taigi berniuku rūpintis patikėjau bendradarbės šeimai. Jie savų vaikų neturėjo, tad mielai sutiko pagloboti, o ir gyveno vos per kelis daugiabučių kiemus. Deja, paskui tai šeimai gyvenimas nesusiklostė. Kartą berniukas atėjęs pasisakė, kad ten jį muša, skriaudžia, jam ten blogai. Ką daryt? Paėmiau tą vaiką.“
Einame namo, o mergaitė, pamačiusi apgraužtą ir numestą žuvį, sako broliui: „Pasiimkim, bus kas valgyt.“
Kol Onutė dirbo biochemijos gamykloje, vaikai lankė savaitinį darželį. Moteris juos namo parsiveždavo savaitgaliais ir per šventes. Vėliau berniukas gyveno internate, bet savaitgaliais grįždavo pas Onutę ir savo mažąją seserį, tad bendravimas ir ryšys niekad nenutrūko.
Radinys su priekaištais
Atkakli kėdainietė sau iškeltos užduoties surinkti visus septynis brolius ir seseris nepamiršo. Kur tik per televiziją pamatydavo rodant apie vaikų namus, tuoj skrebendavo laiškus, ar ten nėra jos globotinių brolių ir seserų. Pirmiausia rado dar vieną broliuką.
„Berniuką kažkur kaime motina pagimdė ir paliko troboj. Vyrai ten gerdavo, su kerziniais batais vaikui ant pirštų užmindavo, tai tie pirščiukai buvo sutraiškyti. Melžėjos eidavo karvių melžt ir atnešdavo vaikui pieno. Paskui motina išlėkė pas tų dviejų vaikų, kuriuos radau, tėvą, ir paliko sūnų. Kažkas iškvietė greitąją ir vaikiuką atvežė į ligoninę. Apgydę išvežė į Panevėžio vaikų namus.
Kai Lietuva tapo laisva, visus vaikus perskirstė į tų rajonų, iš kurių jie kilę, globos namus. Marti laikrašty rado, kad ta pačia pavarde, kaip mano globojami vaikai, Kėdainių vaikų namuose parvežtas berniukas verkia, šaukiasi mamos. Nulėkėm su tais vaikais ten. Berniukas akis pastato: „Tai ką, tu mano mama, jeigu čia mano brolis ir sesuo?“ Ir puolė jis man į akis: „Kodėl tu mane palikai?!“ – dabar jau su juoku vaiko reakciją prisimena Onutė.
Savaitgaliais Onutė ir trečiąjį brolį pasiimdavo namo, kad visi trys vaikai bendrautų. „Maniškiai pasakojo broliui apie motiną, kokia ji negera, kaip jų nemylėjo, nes berniuko ranka buvo išsukta. Tėvai jį trenkė į medį ir suaugo ta ranka nei šiaip, nei taip. Tai štai jau turėjau tris. Pradžia buvo – reikėjo ieškoti toliau“, – dėsto Onutė.
Susirašinėjo su kaliniu
Onutė rašė laišką ir į vaikų motinos nurodytus Alytaus vaikų globos namus. Šie pranešė, kad ieškoma mergaitė Utenoje. Užčiuopusi siūlo galą atkakli kėdainietė suraitė laišką Utenos globos namų direktoriui. Šis atsakė, kad vaiko nėra. „Kaip vaikas gali dingti? Buvo ir nėra, – pasiduoti ne Onutės būdui. – Vėl bombarduoju direktorių laiškais. Sužinojau, kad mergaitė pateko į Pandelio vaikų namus. Parašau laišką – yra. Parsivežiau ir tą mergaitę. Ją irgi įtaisiau čia į internatą. Jau keturi surinkti.“
Iš kalėjimo žinią davė neseniai surastos mergaitės tėvas. Jis dukros įvaikinti neleido. Sakė, kad jis esąs tėvas, tad jis vaiku ir rūpinsis.
„Rašau tėvui į kalėjimą laišką. Jetau, gėda prieš vyrą – su kaliniu susirašinėju, – kelią dėl svetimų vaikų laimės pasakoja Onutė. – Tikro vardo, pavardės nerašiau. Pasirašiau Onute. O jie kalėjime vieningi. Susėda laiško rašyti visi ir buria. Raito tekstą gražiausiai rašantis. Prisiskaičiau visko. Aišku, siūlėsi net kartu gyventi, kai baigs bausmę. O aš griežtai atrašiau: „Rupūžės, prisidirbot, sėdit ir sėdėkit. – kvatoja Onutė. – Kai mergaitės tėvas išėjo į laisvę, žadėjo man aukso kalnus: padės vaikus auginti, bus kaip tėvas. Jie visi šiltos vietos prie moterų ieškosi.“
Vis dėlto baigęs bausmę tėvas atvažiavo aplankyti dukros. Atvežė ir saviškei, ir jos broliams, seseriai po laikrodį. Geros širdies Onutė padėjo mergaitės tėvui įsikurti Kėdainių nakvynės namuose. Vėliau gyventi ir padėti namų ūkyje jį priėmė viena moteris. Dukra bendraudavo su tėvu, svečiuodavosi pas jį.
Veždavo pas motiną
Onutė pasakoja globotinių nenorėjusi atskirti nuo motinos. Jei sužinodavo, kad ji kur nors apylinkėse šlitinėja, tuoj už vaikų ir veždavo.
„Buvo rugsėjo 1-oji. Nusprendėm mamai padaryti staigmeną – nuvežiau vaikus. Manydavau, gal atgaus protą ir norės bent paaugintus vaikus susigrąžinti. O tie įsiutę ant jos būdavo – šaltai bendraudavo, imdavo koneveikti. Tada motina ant manęs šaukdavo, neva aš prastai vaikus išauklėjau, nes jie ant savo tikros motinos puola“, – apie audringus susitikimus pasakoja Onutė.
Moteris atvira – kartkartėmis nuo globotinių piktų žodžių kliūdavo ir jai. „Būdavau ir aš jiems visokia – už raganą net blogesnė. Taip sakydavo. Bet suprasdavau, kad jie tik vaikai – lai kalba“, – stiprią dvasią ir kantrybę atskleidžia kėdainietė.
Kai berniukai sulaukė paauglystės, Onutė dviejų giminaičių paprašė apsiimti juos prižiūrėti. Taip vaikinai išmoko ūkio darbų, pamatė, kaip atrodo tikras, savarankiškas gyvenimas.
Kaip greit atsirado, taip greit ir dingo
Vėliau Onutė rado jau suaugusią ir savo šeimą sukūrusią išbarstyto septynetuko pirmagimę. Ši atvažiavo į svečius ir užsimezgė draugystė. Dukra panoro susitikti su mama.
„Nuvažiavom, pabendravo. Ji norėjo išklausti mamos apie tėvą. Pasakė. Vyriausioji apsikabino mane, pabučiavo ir paprašė padėti surasti tėvą. Taigi leidomės į kelią. Nuvykom į nurodytą kaimą, sužinojom, kur gyvena tėvo mama.
Einu į kambarį ir baisu sakyti tokį dalyką: štai tavo sūnus jaunystėj padarė vaiką ir numetė, va, atvežiau susipažinti. Bijojau, kad su šluota neišvarytų! – atvirai dėsto Onutė. – Vis dėlto vyras buvo sąžiningas ir dukrai davė savo pavardę. Papasakojom viską mamai. Ji mus priėmė ramiai, nevijo.
Atvažiavo to manomo tėvo brolis. Paskambinome tam tėvui. Pasirodo, toje pačioje klasėje buvo du vaikinai tokiais pačiais vardais ir pavardėmis, o mes pataikėme ne pas tą. Jie nurodė mums to tikrojo tėvo telefoną. Suradome ir sutarėme susitikti prie parduotuvės. Kai dukra pamatė tėvą, ji savo akimis nepatikėjo ir pradėjo berti: „Jo dantys, galvos forma, ūgis kaip mano...“ Panašumas buvo akivaizdus. Tėvas irgi tai pastebėjo, tad nė nebandė išsiginti.“
Susitikimas buvo jaudinantis. Susėdo juodu į Onutės automobilį ir apsikabinę verkė. Kiek tik žmonių ateidavo, visiems rodydavo: „Radau dukrą! Radau dukrą!“ Tėvas turėjo du sūnus, buvo išsiskyręs, bet gyveno su drauge. Onutė džiūgavo: „Tikslas pasiektas – per vieną dieną ir motina, ir tėvas mergaitei rasti.“
Po paros gerai viską apsvarstęs skambina tėvas dukrai ir aiškina, kad neatitinka jokios datos, jis ne tėvas ir tiek. Nesvarbu, kad panašumas akis bado.
Atsibučiavo, atsimylavo dukra su tėvu, pasikeitė telefono numeriais, adresais ir išsiskyrė sutarę bendrauti. Vis dėlto gražiai istorijos pradžiai tėvo sugyventinė nulėmė širdį draskančią pabaigą. Po paros gerai viską apsvarstęs skambina tėvas dukrai ir aiškina, kad neatitinka jokios datos, jis ne tėvas ir tiek. Nesvarbu, kad panašumas akis bado.
„Pasirodo, tėvo draugė sakė išvarysianti jį iš namų, jei šis pradės bendrauti su dukra ir pripažins ją. Nesvarbu, kad dukrai tereikia bendravimo, ji jau suaugusi ir jokio išlaikymo neieško. Čia pripažino vaiką, o čia jau ne. Tiesiog nusprendė nusiplauti. Viskas. Daugiau dukra nebesimatė su tėvu“, – istoriją be džiaugsmingos pabaigos išdėsto Onutė.
Vienas dingo
Kiek anksčiau, nei nutiko jaudinanti akistata su tėvu, Onutei pavyko rasti ir vyriausią brolį. Jis turėjo globėjus, tačiau bendrauti neatsisakė, atvykdavo per šventes. Deja, globėjai mirė, butą užrašė kažkam kitam – vaikas liko gatvėje. Taip jis susidėjo su bloga kompanija, ėmė vagiliauti ir netrukus atsidūrė teisėsaugos akiratyje.
„Jo ieškojo policija. Vaikinas atvyko pas mano jauniausią globotinę. Tada ji jau buvo suaugusi, gyveno savarankiškai. Ji prašė, kad paslėpčiau nuo blogų draugų ir policijos brolį kaime, kuriame išėję į pensiją su vyru apsigyvenome.
Vis dėlto visi broliai ir seserys pasmerkė tokią mintį ir ydingą brolio gyvenimo būdą. Vaikinui teko išvažiuoti. Jis pas seserį paliko savo diplomus, kuriuos gavo už sporto pasiekimus, išsiplėšė bendrą nuotrauką, darytą, kai jis pirmąsyk atvažiavo, ir tiek apie jį težinome. Neaišku, kaip susiklostė vaikino gyvenimas. Kad ir kaip būtų, norėčiau užmegzti su juo ryšį“, – didelę širdį atveria Ona.
Už šio sūnaus klystkelius Onutei teko išgirsti priekaištų iš tikrosios vaiko mamos. Sūnų numetusi ir palikusi moteris įgėlė Onutei: „Ne visi vaikai geri išaugo. Va, šis reikalų su policija turėjo.“ Kėdainietė juokdamasi prisimena ir dar didesnį vaikus po visą Lietuvą išmėčiusios moters akiplėšiškumą. „Kai artėjo jos 50 metų jubiliejus, motina pasakė: „Vaikai, sveikinkit mane, atvažiuokit, dovanų atvežkit“, – šypteli Onutė.
Paieškos sėkmingos
Onutė gali didžiuotis – jos septynetuko paieškų odisėja vis tik baigta sėkmingai. Pavyko moteriai rasti ir paskutinį brolį – pirmųjų jos rastų vaikų ir šio berniuko tėvas buvo tas pats. Tiesa, kad supažindintų brolius ir seseris su juo, Onutei teko gerokai pavargti.
„Nuvažiavau į vaikų globos namus, kur žinojau, kad berniukas gyveno. Jis buvo įvaikintas, pavardė pakeista, tad man atsisakė atskleisti bet kokią informaciją, nenorėjo, kad jo ieškočiau ir lįsčiau į šeimos gyvenimą.
Svetimus vaikus nuo nepritekliaus gelbėjusi geraširdė Onutė sykį likimo liko labai skaudžiai nuskriausta. Prieš du dešimtmečius kraujo vėžys pasiglemžė jos vienuolikmečio anūko gyvybę.
Nenuleidau rankų. Susišaukiau visus vaikus (tada jų dar tebuvo keturi), išsikvietėm Egidijų Knispelį į kaimą su laida „Atleisk“ ir kreipiausi eteryje į įtėvius: „Brangūs įtėviai, nenusineškit paslapties į kapus. Jūs su saule negyvensit. Anksčiau ar vėliau vaikas liks vienas, o jis turi brolių ir seserų, kurie nori bendrauti.“
Tada berniukui buvo 14 metų. Jis gyveno gydytojų šeimoje. Deja, įtėviai neatsiliepė“, – dalį pasakojimo užbaigia Onutė, o aš šventai tikiu, kad tai anaiptol ne taškas. Po kiek laiko Onutę susirado patys įtėviai. Jie atvažiavo pasikalbėti, bet sūnaus dar neatsivežė. Taip prasidėjo bendravimas su įtėviais. Ilgainiui jie ėmė Onute pasitikėti ir galiausiai berniukas susitiko su broliais ir seserimis.
Nenuėjo klystkeliais
Užbaigusios per ilgus metus nusitęsusią paieškų istoriją su Onute vartome nuotraukų albumą. Moteris mėgo viską įamžinti. Su globotiniais nuotraukų gausu – čia jie Palangoje, čia mokykloje per Kalėdų šventę, čia su Onutės vaikais ir anūkais. Visi kaip viena didelė šeima. Moteris vaikų ir anūkų priskaičiuoja bent 13. Net pati Onutė skaičių pameta. Svarbiausia jai, kad visi bendrauja, gražiai sutaria ir gyvena dorai.
„Dėl savęs negyvenau. Tik dėl kitų, dėl kitų... Ar nesigailiu? Ne, man buvo įdomu auginti šiuos vaikus, ieškot, rūpintis. Dabar turiu ką prisiminti iš gyvenimo ir kuo pasidalyti, – kalba Onutė. – Nei kaimynai, nei bendradarbiai mano pasirinkimo globoti vaikus niekad nepasmerkė. Atvirkščiai – visada klausinėdavo, kaip sekasi man ir tiems vaikams. Nė vienas iš globotinių nenuėjo klystkeliais, nepradėjo gerti, rūkyti – ir nesvarbu, kad tėvų genai tokie. Matyt, ir auklėjimas savo duoda.“
Ne ką mažiau Onutė džiaugiasi ir dėl to, kad patys vaikystėje išmėtyti ir išbarstyti globotiniai savo vaikų neapleido.
„Vienas susilaukė vaiko labai jaunas ir negyvena su ta moterimi. Ji kažkur nublūdo, gyvena su kitu vyru, bet aš nepaleidau savo anūko iš akiračio, – juokiasi Onutė. – Visada žinojau, kur jis auga. Kai važiuodavau pro šalį, tai saldainį, tai dar ką nors nuveždavau ir nuolat kartojau globotiniui – tam savo sūnui, kad neapleistų savo vaiko, rūpintųsi juo.“
Svetimus vaikus nuo nepritekliaus gelbėjusi geraširdė Onutė sykį likimo liko labai skaudžiai nuskriausta. Prieš du dešimtmečius kraujo vėžys pasiglemžė jos vienuolikmečio anūko gyvybę. „Kitus gelbėjau, o savą anūką Dievas atėmė“, – liūdnai ištaria moteris.
Dėkoja
Visi Onutės globotiniai sukūrė šeimas, vieni gyvena geriau, kiti sunkiau, tačiau visi išaugo dorais žmonėmis. Vis dėlto jauniausios globotinės šeimai prireikė labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ pagalbos. Fondas padėjo parūpinti globotinės vaikams nemokamą maitinimą ugdymo įstaigoje, parėmė maisto produktais. Šeima dėkinga už pagalbą.
