„Nebūčiau čia, kur esu, jeigu ne savo srities profesionalai ginantys ir saugantys vaikus, o mus – tėvus, pastūmėjantys dėl jų keistis. Aš jiems esu ir būsiu dėkinga“, – neslepia motinyste besidžiaugianti moteris, sutikusi pasidalinti savo jautria išgyvenimų ir patirčių istorija.
– Viktorija, papasakokite savo istoriją. Kas lėmė, kad joje tiek daug įvairių išgyvenimų?
– Mano gyvenimą griovė alkoholis, jis privertė mane patirti visišką nuopuolį. Dabar galiu pripažinti, kad problemos dėl alkoholio kilo anksti. Jau mokyklos laikų vakarėliuose svaigiųjų gėrimų man būdavo maža, nors kitiems užtekdavo taurės. Pavojaus ženklų priklausomybei nebuvau linkusi pastebėti. Greičiau tai pastebi aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, tėvai, artimieji. Atsimenu, kartu su mama nuvažiavau pas medikus, jie be užuolankų pasakė, kad turiu problemą. Deja, sau ir kitiems vis kartojau: „ne, čia ne apie mane“.
Pomėgis svaigintis buvo šiek tiek suvaržytas tada, kai dirbau užsienyje. Ilgos darbo valandos, viršvalandžiai, tad „atsipalaiduoti“ galėdavau tik vakarais arba savaitgaliais.
Minčių ieškoti butelio nebuvo kilę ir kai gimė pirmasis vaikelis – veikė vidinis „stop“.
– Sakote, kad visų problemų priežastis buvo alkoholis. Ar pati pajautėte, kada ir kaip jis užvaldė jūsų gyvenimą?
– Išsiskyrusi su vyru likau vieniša mama ir grįžau į Lietuvą. Tuomet ir prasidėjo vakariniai atsipalaidavimai. Nemačiau nieko blogo, kad kas vakarą vyno ar alaus išgerdavau. Deja, tai labai greitai peraugo į priklausomybę – net nepastebėjau, kai pradėjau alkoholį pirkti vis dažniau, nebereikėjo ir kompanijos – gėriau viena namuose. Žinoma, tada visas pasaulis išnykdavo, o baisiausia, kad neberūpėdavo net vaikas, nustojau juo tinkamai rūpintis.
Tuo metu gyvenau pas mamą, prasidėjo pykčiai su ja. Artimieji vis kartojo, kad per daug geriu, bet aš jau buvau per giliai įklimpusi.
Kai sūnui buvo penkeri, susipažinau su vaikinu. Deja, mus abu sujungė bendras pomėgis išgerti. Todėl alkoholio liūnas įtraukė labai, labai giliai.
Kai nebeapsikentusi nuolatinių girtavimų, mama išmetė iš namų, apsigyvenau su draugu. O tada prasidėjo kasdienės girtuoklystės, gyvenome tik tam, kad gertume.
– Kas tuo metu rūpinosi Jūsų vaiku? Ar bent retkarčiais pagalvodavote apie jį?
– Baisiausia, kad mano visus paklydimus matė vaikas. Gailėdami jo ir manęs, artimieji vis duodavo šansą pasitaisyti, bet nė vieną kartą manęs tai nesustabdė.
Sūnus liko su močiute – mano mama. Kadangi aš nebemačiau blaivios dienos, vaiką ėmė globoti mano sesuo, vėliau jį išsivežė į užsienį. O aš buvau pasiekusi tokį dugną, kad net į teismą dėl vaiko globos atvykau išgėrusi.
– Kas privertė suprasti, kad sunkiai sergate ir reikia gydymo nuo alkoholizmo?
– Pirmiausia sveikata ėmė siųsti rimtus signalus, kad atėjo laikas spręsti alkoholizmo problemą. Buvau netekusi namų, vaiko, atsidūriau ligoninėje. Būklė buvo labai sunki. Buvau patyrusi smurtą – kai du alkoholikai gyvena, ko gero, sunku būtų įsivaizduoti gyvenimą be smurto. Aš vaikščiodavau nuo sumušimų mėlyna. Buvome abu, kaip benamiai – pasiekę tokį lygį.
Kai atsidūriau ligoninėje, mane sukaustė baimė. Gydytojai pasakė, kad esu ant mirties slenksčio. Reikia pasakyti, kad išėjusi iš ligoninės dar du kartus bandžiau vartoti alkoholį, tačiau abu kartai vėl baigėsi ligoninės palatoje. Tai gąsdino. Tuomet savomis jėgomis nustojau gerti ir tris metus buvau blaivi.
– Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi toliau, kai bandėte valdyti priklausomybę?
– Per tą laiką buvo dienų, kai norėjosi įsipilti taurę, bet suvokiau, kad negaliu ir valdžiausi. O tuo metu mano draugas ir toliau be sustojimo gėrė. Bandžiau kalbėti, sakyti, kad taip negerai, tačiau kalbos nedavė jokių rezultatų. Naiviai tikėjausi, kad jo priklausomybę galėtų pažaboti kūdikis. Mums gimė dukra. Deja, tai neturėjo jokios įtakos jo polinkiui į alkoholį. Kai dukrai buvo 7 mėnesiai mes išsiskyrėme. Likau viena su dviem vaikais.
Po trijų metų įvyko atkrytis. Maniau, kad alkoholizmo liga suvaldyta, kad aš nebesergu ir paragavau šampano. Deja, taurės man buvo mažai, norėjau dar. Paskui ėjau į parduotuvę, kitą rytą skubėjau sveikatos „taisyti“. O tada, būdama neblaivi, sulaukiau vaiko teisių tarnybos specialistų. Šiandien drąsiai galiu sakyti, kad su jų atvykimu prasidėjo mano sveikimo kelias.
Maniau, kad alkoholizmo liga suvaldyta, kad aš nebesergu ir paragavau šampano.
– Kas Jus taip paveikė? Kodėl sakote, kad vaiko teisių gynėjams esate dėkinga už tai, kokia dabar esate?
– Vaiko teisių gynėjų įsikišimas buvo rimtas spyris. Tik aš iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl manęs taip nesupurtė sūnaus atskyrimas. O kai atsirado reali grėsmė, kad mergaitės globa gali atitekti mano mamai – nesvarbu, kad ne bet kam – man tai buvo šokas. Jau žinojau tą jausmą, kai išblaivėji, o vaiko nėra šalia. Mane tai gąsdino.
Kai esi blaivus – kitaip mąstai, kitaip jauti. Aš iš tikrųjų išsigandau, kad galiu prarasti ne tik sūnų, bet ir dukrą. Tada pagalvojau, kad nebedarysiu tokios baisios klaidos.
Ir kaip tik tuo metu šalia buvo Vaiko teisių apsaugos tarnybos mobiliosios komandos specialistai – socialinis darbuotojas, psichologas ir priklausomybės ligų specialistas. Tai žmonės, kurie atėjo be jokio išankstinio nusistatymo ir ištiesė pagalbos ranką. Žinoma, išgirstas griežtas verdiktas „būtina kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, dėl gydymo programos parinkimo. Mes siūlytume rinktis Minesotos programą“ iš pradžių supykdė. Nenorėjau susitaikyti su mintimi, kad pusantro mėnesio nematysiu vaikų, būsiu uždaryta reabilitacijoje. Dabar už tai esu nepaprastai dėkinga. Tik dalyvaudama programoje supratau kas yra alkoholizmas, pasikeitė mąstysena ir požiūris į šią ligą. Labai padėjo ir mobilios komandos palaikymas – jie atvažiuodavo, skambindavo, rūpinosi ir padėjo.
– Viktorija, kaip dabar Jūs gyvenate?
– Dabar mano gyvenimas visiškai pasikeitęs. Savo miestelyje įkūriau asmeninę pagalbos grupę, turiu tris globotines, padedu kitiems. Mano globotinės visos turi vaikų. Kiekvieną vakarą mes susiskambiname, palaikome viena kitą, motyvuojame. Pasitaiko ir atkryčio atvejų, bet tokia čia liga – reikia labai daug pastangų.
Sveikimo kelias prasideda nuo pripažinimo, kad turi problemą, kad sergi ir reikia pagalbos. Tai pats svarbiausias žingsnis. Kol nėra didelių praradimų – vaikų, namų – reikia susiimti ir pradėti gydymą.
Sveikimo kelias prasideda nuo pripažinimo, kad turi problemą, kad sergi ir reikia pagalbos.
Ir su sūnum mes pasikalbam apie praeitį, bet dažniau apie šią dieną ir ateitį. Jis jau pradėjo tikėti, kad viskas pasikeitė, kad mama negeria, kad ji rami. Tačiau mano paklydimus jis prisimena, patirtą smurtą taip pat.
Dabar man pati didžiausia vertybė ir dovana yra tai, kad abu vaikai šalia, kad galiu juos apkabinti. Vertinkime tai. Džiaukitės kiekviena akimirka. Gyvenime labai svarbu atrasti dvasinę ramybę, džiaugtis ir gyventi čia ir dabar.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Rūta Rinkevičienė sako, kad Viktorijos istorija gali būti įkvėpimo šaltiniu sunkumus patiriančioms šeimoms.
„Ši jauna moteris įrodė, kad viskas įmanoma. Dėl nuolatinių girtuoklysčių, negebėjimo vaikui užtikrinti saugios aplinkos, rizikos vaiko fiziniam ir emociniam saugumui Teismas Viktorijai sūnaus atžvilgiu neterminuotai buvo apribojęs tėvų valdžią. Mobiliosios komandos darbo metu, moters mažametei dukrai buvo taikyta laikinoji priežiūra močiutės šeimoje. Mama nuėjo ilgą sveikimo kelią, įrodė sau ir aplinkiniams, kad gali įveikti sunkumus ir dabar augina vaikus, džiaugiasi motinyste“, – sako tarnybos socialinė darbuotoja.
Pasak mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialisto Maksimo Kostiučenko, kas kartą dirbdami su krizę patiriančiomis šeimomis specialistai ieško paveikiausių būdų, kaip padėti šeimai – vertina kiekvieno šeimos nario motyvaciją, galimybes. Ieško geriausių sprendimų, kaip užtikrinti, kad tėvai gebėtų pasirūpinti vaikais, užtikrintų jiems saugią, augti ir ugdytis tinkamą aplinką.
Mobilios komandos darbo metu moteriai buvo teikiama emocinė parama, konsultavo psichologas. Dviejų vaikų mamai taikyta motyvacinės technikos, netinkamo reagavimo būdų korekcija. Priklausomybių turintiems, socialinių įgūdžių stokojantiems tėvams teikiamos konsultacijos socialinių ir tėvystės įgūdžių bei saugios aplinkos vaikams kūrimo klausimais. Jei tik suaugusieji sutinka, visuomet tarpininkaujama ir ieškoma galimybių dalyvauti ilgalaikės reabilitacijos programose. Į šeimą mobiliosios komandos specialistai atvyksta tam, kad padėtų ir kartu ieškotų sprendimų, kaip suvaldyti krizę, paskatintų šeimos narius pradėti teigiamus pokyčius.
