Susipažino vaikystėje, šeimą sukūrė prieš 25 metus
Lina ir Tadas pažįstami nuo vaikystės. Šeimą juodu sukūrė prieš 25 metus, o per juos ne vieną gimusią idėją bandė paversti verslu. Kaip patys pasakoja, po vidurinės iškart pradėjo dirbti – pirmoji stotelė buvo Amerika, paskui – Airija, prieš dvylika metų sugrįžo į Lietuvą.
„Mes abu užaugome Kartenoje. Lina ten gimė, o mes su šeima į kaimynystę atsikėlėme, kai aš jau buvau visas vyras – 8-erių, – šypsodamasis pasakoja Tadas. – Susipažinome, bendravome, lankėme tą pačią mokyklą, kai Linai buvo 15-a, o man 17-a, tapome pora. Vestuvių turime dvi metines – pirmą kartą susituokėme Amerikoje, antrą – po metų, kai grįžome į Lietuvą.
Kai Linai buvo 15-a, o man 17-a, tapome pora.
Dirbti ir užsidirbti norėjau nuo ankstyvo amžiaus. Tad po vidurinės išvykau į Ameriką, paskui atvyko ir Lina. Po poros JAV praleistų metų trumpam sugrįžome į Lietuvą. Kurį laiką dar padirbėjau ir Anglijoje, paskui išvykome į Airiją. Ten dirbome samdomus darbus, vėliau įkūrėme savo statybų įmonę. Tačiau paūgėjus vaikams teko apsispręsti – ar liksime čia, ar grįšime namo. Pasirinkome antrąjį variantą, sugrįžę į Lietuvą apsigyvenome Kretingoje ir pradėjome ieškoti, kokio verslo galėtume imtis. Taip jau susiklostė, kad esame labai mažai dirbę kam nors kitam, visą laiką stengdavomės ką nors sugalvoti patys ir dirbti sau.“
Kaimo sodyba – eksperimentų ūkis
Jurgilų šeima Kretingos rajone turi kaimo sodybą, kurią vadina savo eksperimentų ūkiu, vieta, kurioje gali daryti, ką nori. Ten šiuo metu auga 300 graikinių riešutmedžių, pasodintas levandų laukas, išrikiuoti bičių aviliai. „Mūsų širdžiai atsigauti skirta vieta“, – apie kaimo sodybą sako Lina.
Auginamos bitės neša medų, iš levandų, čiobrelių, šalavijų šeima gamina hidrolatus, o draugai ir bičiuliai jau veikiausiai nebeįsivaizduoja gyvenimo be Tado džiovintų bananų. Taip, taip, gerai perskaitėte. Vieną dieną Tadas ėmė ir sukonstravo bananų džiovinimo aparatą, kuris sėkmingai atlieka savo funkciją. Gautas produktas – natūralus, be jokių priedų.
„Mūsų kartos ir vyresni pamena, kad anksčiau buvo tokie džiovinti bananai. Mūsiškiai išeina labai panašūs į juos, tik mūsiškių ypatumas tas, kad nenaudojame jokios chemijos ir niekur tų bananų nemirkome, – sako Tadas ir trumpai nupasakoja, kokiu principu bananai džiovinami:
– Yra didžiulė medinė dėžė, joje sudėti infraraudonųjų spindulių kilimėliai. Bananai išeina kaip džiovinti saulėje, nes džiovinimo procesas vyksta savaitę, o džioviname labai prinokusius ar net jau pernokusius bananus.
Kažkada buvo idėjų iš to padaryti verslą, bet nedarėme. Patys į tai žiūrime rimtai, tą darbą atliekame atsakingai, bet samdyti kitą žmogų pabijojome. Nes labai greit bananus gali supūdyti, jie gali pagauti pelėsį, kadangi turėjome maisto prekių parduotuvę, žinome, kas ir kaip vyksta su produktų gamyba. Nusprendėme, kad ši veikla liks kaip dovanų verslas – bananus džioviname dėl savęs, draugų, pažįstamų.“
Atkūrė seną parduotuvę, o pernai ją pardavė
Paklausti, kaip viskas klostėsi iš Airijos sugrįžus į Lietuvą, pora teigė, kad bandymų sukurti vieną ar kitą verslą būta nemažai – nuo mėginimo sekti Tado tėvų ūkininkų pėdomis ir auginti krapus iki gumos granulių paketų, kurie sukurti principu „pasidaryk pats“, siūlymo Lietuvos rinkai.
Kol galiausiai Laukžemės kaime Kretingos rajone pora atrado ir įsigijo seną apleistą parduotuvę. Ją atkūrė, suremontavo, susipažino su kaimo bendruomene ir penkerius metus sėkmingai vystė verslą. Tačiau, kaip patys sako, atėjo etapas, kai šioje veikloje pritrūko kūrybos.
„Po kurio laiko viskas tapo labai monotoniška, o mums norėjosi daugiau kūrybinio proceso. Tuo atveju būtų tekę arba plėsti maisto parduotuvių skaičių, arba daryti ką nors kita. Mes nusprendėme pasirinkti antrąjį variantą. Tą sprendimą buvome priėmę jau anksčiau, o pernai rudenį atsirado žmonės, kurie šį verslą iš mūsų nusipirko. Tuo metu jokios naujos idėjos neturėjome. Tiesiog nutarėme, kad pirmiausia parduosime, o paskui galvosime“, – pasakoja Lina.
„Nusprendėme, kad geriausios mintys ateis tada, kai nebeturėsime, iš ko valgyti, – juokdamasis įsiterpia Tadas. – Nes, kol turi maitintoją, sunkiai galvojasi.“
Pasiteiravus, ar, nepaisant anksčiau priimto sprendimo, nebuvo baisu atsisakyti stabilumo, kai pasaulį gniaužė pandemijos nežinomybė, pora teigia, kad visada laikėsi požiūrio, jog vieną ar kitą darbą turi dirbti žmonės, kurie jam atsiduoda visa širdimi. Taigi pardavę verslą, ramiai atšventė Kalėdas, pasitiko Naujuosius metus, o po jų, naršant interneto platybėse, Tadui gimė nauja verslo idėja – gaminti žvakes, kokių Lietuvoje dar nebuvo.
Žvakes papuošė A.Kriščiūno paveikslai
Į žvakių verslą Lina ir Tadas suinvestavo viską, ką turėjo. Paklausti, kas lėmė tokį apsisprendimą ir kodėl pasirinko būtent žvakes, Tadas sako, kad mintys apie jas jam sukosi jau keletą metų:
„Tik vis svarstydavau, ką pagaminti tokio, kad būtų mažiau išmetama. Norėjau atrasti žvakę, kuri degtų švariai ir nešiukšlintų. Kai interneto platybėse atradau vaško granules, atėjau pas Liną ir pasakiau: „Radau savo žvakes (juokiasi).“
Verta pabrėžti, kad iki atrado „savąsias“, Tadas žvakių nemėgo ir anksčiau jų šviesa Jurgilų namuose buvo itin retas svečias. „Man labai nepatinka, kad jos nuvarva, nulaša“, – sako Tadas.
Norėjau atrasti žvakę, kuri degtų švariai ir nešiukšlintų.
„Anksčiau, norėdama užsidegti žvakę, net paklausdavau, ar nieko prieš. O dabar pats jas užsidega“, – šypsodamasi įsiterpia Lina.
Kaip pasakoja pora, pirma idėja buvo pagaminti įvairaus dydžio stiklinių žvakių ir jas nuomoti: „Bet tada pasvarstėme, kad viskas galiausiai bus kaip su parduotuve – atsiras daug tokios veiklos, kuri mums patinka mažiausiai.“
Galiausiai priėmė sprendimą, kad žvakės bus parduodamos, gaminamos vieno dydžio ir puoštos skirtingu dizainu.
2019 m. vienoje kūrybiškumo stovyklų Fuerteventūroje Lina susipažino su menininku A.Kriščiūnu. Netrukus – ir Tadas. Visi labai susibendravo. Tadas dar juokaudamas sako, kad Algį veikiausiai džiovintais bananais papirko. Linai kilo mintis, kodėl ant žvakių neuždėjus jo paveikslų.
„Jie – kitokie, turintys prasmę, pasakojantys istorijas“, – sako Lina.
„Mums Algio darbai buvo tarsi visos idėjos išbaigtumas. Širdy labai norėjosi meniškumo, o ta simbiozė su Algio paveikslais mums tai ir atnešė. Ir pats Algis labai daug padėjo – sumaketavo savo darbus, kad juos būtų galima uždėti ant to stiklinio indo“, – priduria Tadas.
„Sakyčiau, kad naujasis verslas atnešė ne tik kūrybos, bet ir kitą man pačiai labai svarbų dalyką – ta savo kūryba suteikti kitam žmogui gerų emocijų, džiaugsmo ir vidinio malonumo“, – dalijasi Lina.
Ypatingos ir tuo – kad nereikia išmesti
Be to, kad stiklines žvakes papuošė spalvingi menininko A.Kriščiūno darbai, antroji jas išskirianti ypatybė, pasak Linos, – kad jų nereikia išmesti:
„Į stiklinį indą tereikia įberti natūralaus augalinio vaško granulių, mes rekomenduojame įpilti apie 5–6 cm, nes ugnis lieka žemai ir labai gražiai atsiskleidžia žvakę puošiantis paveikslas. Įpylus granulių, įstatyti specialią dagtį ir uždegti. Viena dagtis dega apie 15 valandų. Kai ji išdega, vaško plokštelė labai gražiai ir lengvai išsiima, indas lieka švarus.“
„Tą vaško plokštelę galite panaudoti dar kartą – sutarkuoti ir sumaišyti su naujomis granulėmis. Arba galite surinkti jų daugiau, paskui visas išlydyti ir pasidaryti žvakę“, – siūlo Tadas.
Trečias aspektas – ši žvakė gali turėti keletą funkcijų: būti naudojama kaip žvakė, panorus – kaip vaza, vienokių ar kitokių daiktų laikymo indas. Kiekvieno fantazijos reikalas.
Paveikslai ant žvakidžių atspaudžiami Švedijoje
Pasiruošimo darbai nuo akimirkos, kai gimė žvakių idėja, iki startavo el. parduotuvė atomrahome.com, užtruko gerą pusmetį. Tadas pripažino, kad įgyvendinti naująjį sumanymą nebuvo taip lengva, kaip iš pradžių atrodė.
„Vienu sunkiausių dalykų tapo dagčių paieška, o maniau, kad tai bus lengviausia. Sunkiai sekėsi atrasti gamintojus, kurie atitiktų tvarumo standartus. Bet galiausiai radome tokius Vokietijoje.
Kitas aspektas buvo piešinio uždėjimas ant žvakės indo. Net, kai Algis sutiko, kad galėtume bendradarbiauti ir žvakes puošti jo paveikslais, sakė neįsivaizduojąs, kaip mes tai padarysime. Ir aš neįsivaizdavau. Ir tik po ilgų paieškų pavyko atrasti įmonę Švedijoje, kuri sugebėjo tą spaudą padaryti kokybiškai, kad tenkintų mūsų norus.
Net, kai Algis sutiko, kad galėtume bendradarbiauti ir žvakes puošti jo paveikslais, sakė neįsivaizduojąs, kaip mes tai padarysime.
O pats stiklinis indas yra rankų darbo, gaminamas Lenkijoje. Ta įmonė užsiima didmenine prekyba, tačiau viskas atliekama rankomis, todėl ir žvakidės, jei palygintume, nėra identiškai vienodos, pavyzdžiui, vienos dugnas gali būti kiek storesnis nei kitos.“
Pasiteiravus, ar per tą pusmetį, kai mėgino užkurti naująjį verslą, buvo akimirkų, kai gailėjosi to ėmęsi ar net norėjo viską mesti, pora vieningai sako, kad tokios prabangos juodu neturėjo, nes pradėjus, kelio atgal nebuvo.
„Buvo tokių nevilties momentų, kai žinai, kaip atrodo Algio paveikslai, kokios yra realios jų spalvos, o gavęs tą žvakę su atspaustu kūriniu matai, kad viskas yra ne taip. Iš tiesų mums atrodė, kad viskas bus paprasta, o kai pradėjome ieškoti, bandyti, supratome, kad toli gražu ne. Reikėjo kruopščiai apskaičiuoti ir tos žvakės vazos diametrą, kad paveikslai gražiai nugultų ir atsiskleistų. Jei ne Lina, aš, matyt, jau būčiau numojęs ranka“, – pasakoja Tadas.
Planuose – ir kvapas namams
Pora atskleidė, ką reiškia prekių ženklo pavadinime esantis žodis „Atomra“: A – Algis, T – Tadas, om – pradžios garsas, Ra – senovės egiptiečių saulės dievas. Antrasis žodis pavadinime pasirinktas „home“ (liet. „namai“) su mintimi, kad ateityje pasiūlą planuoja plėsti ir gaminti ne tik žvakes.
„Planuojame turėti ir kvapą namams. Tiesa, ir dabar turime kvapų šioms žvakėms. Tai reiškia, kad vieną dieną galima mėgautis kvepiančia žvake, kitą – bekvape. Eterinis aliejus yra lašinamas ant išsilydžiusio vaško. Jei kvapas nepatinka, norite jį pakeisti, išimate tą išsilydžiusį vašką, įsipilate naujo, įdedate dagtį ir turite žvakę be kvapo.
Tokia ir buvo mūsų idėja – pasiūlyti žmogui produktą, kuris būtų kokybiškas, vertingas ir ilgaamžis, bekvapis ir kvepiantis. Bet norėjosi, kad kvapo intensyvumą pagal atitinkamą nuotaiką galėtų kontroliuoti pats žmogus“, – pasakoja Lina.
Tokia ir buvo mūsų idėja – pasiūlyti žmogui produktą, kuris būtų kokybiškas, vertingas ir ilgaamžis, bekvapis ir kvepiantis.
Tadas užsimena, kad idėjų, kaip keisti pačias žvakides, turi ne vieną. Ateityje vienų A. Kriščiūno paveikslų nebeliks – juos pakeis kiti jo darbai. Taip po truputį žvakidės taps kolekcinės. Taip pat jas planuoja puošti ir sūnaus draugės Ievos pieštomis mandalomis.
„Aš toks esu iš prigimties: man patinka galvoti, konstruoti, eksperimentuoti ir įgyvendinti idėjas. Tad šios žvakės tokiam kaip aš yra žaidimų aikštelė, suaugusiųjų lego“, – juokdamasis sako Tadas.
Pusiausvyrai atrasti visada padeda kalbėjimasis
Paklausti, tai ko vis dėlto reikia, norint sukurti sėkmingą verslą, Lina ir Tadas teigia, kad čia labai svarbūs trys veiksniai.
„Visų pirma idėja, nors šiandien jų naujų atrasti darosi vis sunkiau, bet dar tikrai yra. Startuoti galima ir su mažesne suma pinigų, bet turint didesnę – lengviau, taip pat – viską galima atlikti kokybiškiau. Sakyčiau, kad nuo turimo pinigų kiekio priklauso, kiek greitai gali pasiekti kokių nors rezultatų.
Ir trečias labai svarbus veiksnys – komanda. Mes esame keturiese. Lina buvo mūsų ašis, aš ieškojau gamintojų, užsiėmiau visa technine dalimi. Sūnaus draugė Ieva yra mūsų dizainerė, viskas, kas sumaketuota, padaryta jos. O sūnus Laurynas – mūsų didysis kritikas, užsiima programavimo techniniais klausimais, jis yra 3D menininkas. Kiekvienas pasirinkome savo sritis ir jose buvome gana stiprūs“, – sako Tadas.
Ta sutarimo ir pusiausvyros atradimo paslaptis – mes iš tiesų daug kalbamės. Išsikalbi ir viskas susitvarko.
28 metai kartu – kuriant šeimą, bendrus verslus – yra išties nemažai. Pasiteiravus, lengva ar sunku viską suderinti ir kas jų santykiuose tampa tuo stebuklingu raktu pusiausvyrai atrasti, pora sako, kad veikiausiai kalbėjimasis.
„Mums drauge gyventi ir drauge dirbti nėra sunku, mes taip įpratę, kitaip jau ir nemokėtume, tad tai išeina natūraliai“, – teigia Lina.
„Per tuos metus visko buvo, bet gal iš šeimos esame atsinešę: Linos tėveliai kartu pradirbo visą gyvenimą, mano tėvai papildomomis veiklomis taip pat visada užsiimdavo kartu. Dažnai žmonės turi dvi pinigines, mūsų biudžetas visada buvo vienas. Čia kaip iš to anekdoto: klausia vyro, iš kur gauni pinigų? Sako: žmona įdeda į piniginę. Klausia, iš kur gauna žmona? Pasiima iš spintelės. O kas ten padeda pinigus? Vyras atsako: aš. O iš kur tu gauni? Man žmona įdeda į piniginę. Panašiai ir mes gyvename (juokiasi).
O ta sutarimo ir pusiausvyros atradimo paslaptis – mes iš tiesų daug kalbamės. Būta pokalbių ir iki ašarų, ir iki džiaugsmo, ir iki ryto. Išsikalbi ir viskas susitvarko“, – šypsodamasis pokalbį baigia Tadas.
