Ievos ir Barto Druktenių berniukams spalį bus ketveri. Benas ir Gytis ne tik turi patirties kino aikštelėje, bet ir savo paskyrą instagrame „MesDvyniai“. Aišku, jie apie tai dar nelabai supranta, bet Ieva kruopščiai „konspektuoja“ vaikų kasdienybę, viską aprašydama taip, tarsi pasakotų patys mažieji. Instagrame nugula ir brolių maudynės, ir apsilankymai kirpykloje, ir pažintinių takų tyrinėjimai, ir kulinariniai bandymai... Žodžiu, viskas, su kuo jie susipažįsta, tyrinėdami artimiausią aplinką, Lietuvą, pasaulį.
Broliai lanko darželį, o Ieva jau grįžo į darbą. Moters sritis – viešieji pirkimai ir įvairių projektinių veiklų komunikacija. Dirba nuotoliniu būdu, tad jeigu keliauja su šeima, verčiasi per galvą, kad ir darbus visus atliktų, ir vaikams laiko nepristigtų.
– Stebiu dvynių gyvenimą socialiniame tinkle „Instagram“ ir matau, kad itin didelės reikšmės teikiate vaikų pažinimui ir lavinimui, veiklų įvairovei.
– Kol jie mažesni, norisi su jais kuo daugiau laiko praleisti. Pagaliau, man smagu su jais būti, labai patinka leisti laiką ir matyti, kaip auga, kažko išmoksta. Juk tas laikas greitai praeis, nepajusim, kad tuoj mokykla, paauglystė ir mokyklos baigimas (juokiasi). Tad gaudau tas akimirkas su vaikais, noriu džiaugtis ir mėgautis kuo ilgiau. Jie dabar mano kūnas ir siela.
Štai ir dabar, kai bendraujame, su vaikais esu savaitės šeimos sporto stovykloje. Aš – stovyklos vadovė, o Benas ir Gytis – patys jauniausi stovyklos nariai. Tai pati pirmoji jų stovykla. Man labai įdomu stebėti, kaip jie prisitaiko, kaip su kitais vaikais randa bendrą kalbą.
Čia niekas saldainių neperka, vos tik užsigeidi, čia yra dienos režimas, kurio laikosi visi, taigi mano sūnūs – taip pat. Nors tas jų „jaunumas“ atneša jiems visokių privilegijų: tai, žiūrėk, koks vyresnis vaikas suplovė lėkštę už juos, dar kažką padarė (šypsosi). Bet jie sparčiai mokosi – kaip jie, būdami abu drauge, nori lygiuotis vienas į kitą, taip didesnėje grupėje nori lygiuotis į kitus.
Mėgstamiausias jų užsiėmimas – „eiti ieškoti nuotykių“.
O ir mėgstamiausias jų užsiėmimas – „eiti ieškoti nuotykių“ – stovykloje išpildomas su kaupu. Lankėsi Zarasų apžvalgos rate, ėjo Salako pažintiniu taku, aplankė Gražutės regioninio parko lankytojų centrą, išbandė Visagino atominės elektrinės valdymo skydo simuliatorių. Taigi veiklų yra kuo įvairiausių. Užtat bene didžiausias pliusas – vaikai vakare krenta miegoti kaip lapai (juokiasi). Net tradicinio animacinio filmuko prieš miegą nelabai reikia.
– Filmuką žiūrėti – jūsų tradicija?
– Viena iš jų. Kas vakarą ne visada pažiūrime, bet stengiamės. O štai sekmadieniais – visada: maudynės ir vakaro filmas. Sekmadienio filmą parenka tėtis, čia jo atsakomybė. Bartas parenka iš sąrašo, kuriame gal 15 animacinių filmų, ir visi žiūrime. Filmukai – ne „šaudo gaudo“, o su kažkokiu moralu, tarkim, mielai žiūrime filmukus „Liūtas karalius“, „La Troškinys“, „Išvirkščias pasaulis“. Galime net po kelis kartus juos žiūrėti!
O svarbiausia – aptarti „multiką“, aiškinti jų herojų poelgius, emocijas, tam tikras situacijas. Šiuo metu dvyniams „ant bangos“ – viskas apie dinozaurus ir drakonus: „Gerasis dinozauras“, „Kaip prisijaukinti slibiną“.
Dar tradicija – lankytis bibliotekose ir vaikų skaityklose. Ten – nuostabu. Tad filmukus parenka vyras, o knygas parenku ir skaitau aš. Taip mūsų veiklos pasiskirstė natūraliai.
– Kokias dar tradicijas kuriate šeimoje? Ar yra koks pasitarimas, kai reikia spręsti dėl pirkinio?
– Vasarą tradicinės rutinos nėra, ji paskęsta ežere, jūroje ar išsisklaido miške. Savaitgaliais būtinai einame į žygį pažintiniu taku su pikniko stotele. Vos tik žengiame pro duris, Benas pasiteirauja: „Ar paėmei maisto?“ Jis mūsų šeimoje tas ūkiškasis pradas.
Ir dar – vaikai labai mėgsta baseiną. Tad kai yra galimybė būti visai šeimai kartu keliaujame ten. Iki karantino mėgstamiausi buvo nauji Palangos ir Širvintų baseinai.
Pirkinius aptariame būtinai kartu ir ilgai renkamės. Tuomet nei vienas nėra kaltas, jei pasirinkimas nepasiteisino.
– Supratau, kad abiem vaikams patinka maudynės. O kas kiekvienam sūnui patinka labiausiai?
– Labiausiai jiems patinka „ieškoti nuotykių“ – taip vadiname savo išvykas ir pramogas. Ir jau tikrai nė vienas iš jų nemėgsta sėsliai žaisti. Nė už ką!
Pati esu aktyvi, mėgstu atrasti ir išbandyti naujas vietas ir veiklas, tačiau ritmą diktuoja jie. Nuo mažų dienų labai daug laiko praleidžiame lauke, tačiau vienoje vietoje sūnums greit atsibosta, tad tenka sugalvoti, paplanuoti, kas būtų įdomu ir naudinga tiek vaikų fizinei, tiek emocinei raidai.
Mėgstamiausios veiklos? Jiems abiem patinka kopti, lėkti, bėgti, maudytis, kai karšta. Kas yra nuostabu, jiems abiem patinka eiti! Žinoma, pasirenkame įdomesnį pažintinį taką, geriausia žiedinį, ir keliaujam. Karantino metu tai buvo išsigelbėjimas sūnų energijai išlieti.
Visgi, jie labai skirtingi: štai Gytis eidamas surinks vabaliukus, išnagrinės, kaip jie eina ar skrenda, priskins man gėlyčių, o Benas – ūmesnis, jam svarbiau greičiau eiti link tikslo ir jokiu būdu nepralaimėti. Jokiu būdu!
Ai, ir dar – pagaliai!!! Neįsivaizduoju, kur jie jų randa miesto centre, bet tai pats tobuliausias jų žaislas (juokiasi).
– Ar jie tokie skirtingi ir rinkdamiesi patiekalus? Gal jau moka ką nors ir patys pasigaminti? Pastebėjau, kad ir virtuvėje jie leidžia laiką.
– Jų skoniai išties skirtingi. Nors, regis, augant vienoje šeimoje, turėjo susiformuoti panašūs valgymo įpročiai, tačiau yra visiškai kitaip. Pavyzdžiui, kai valgo koldūnus, abu draugiškai pasidalija: Benui – tešlytė, o Gyčiui – mėsytė. Aš džiaugiuosi, nes tokiu būdu nešvaistome maisto (šypsosi).
Mėgstamiausi vaikų patiekalai – močiutės varškėčiai, tėčio grikių košė ir mamos blynukai su bananais ir avižiniais dribsniais. Beje šių blynukų receptas gimė, kai su šeima viešėjome Kretoje ir neturėjome miltų. Blynai tobulai įtiko vaikams, taigi kepam iki šiol.
Mūsų vaikams labai smalsu, iš kur ir kaip gimsta patiekalai. Todėl kai gaminu, jie irgi dalyvauja procese. Ir būtinai kiekvienas turi įmušti po kiaušinį ir įdėti po šaukštą miltų ar dribsnių. Tad kaskart blynai išeina vis kitokie, nes rankutės mostas pilant dribsnius būna skirtingas – tai stipresnis, tai lengvesnis.
– Įsiminė instagrame parodyta situacija – vaikai kirpykloje. Buvo nukirptos garbanos, tačiau dabar berniukai vėl tai su garbanomis, tai be jų. Kaip jie save mato? Ar būtinai šukuosena turi būti „kaip brolio“?
– Kai ruošėmės filmavimui seriale „Clark“, režisierius prašė nekirpti vaikų vienodai, kad vienas nukirptas, o kitas ne galėtų vaidintų tą patį berniuką, bet skirtingo amžiaus. Taigi, vienas liko be garbanų, o kitas – su.
Gytis labai stebėjosi brolio išvaizda, sakė: „Labai graži brolio šukuosena, ir aš tokios noriu“, tačiau kategoriškai nereikalavo. Visgi, po savaitės nukirpus „kaip brolis“, labai džiaugėsi ir bėgo visiems pasirodyti.
Įdomiausia, kad net kirpykloje vienas vaikas duodasi kerpamas, kitas – labai sunkiai, tad ir šukuosenos išeina skirtingos, t. y. priklauso nuo to, kaip pavyksta kirpėjai nenuoramą sutramdyti.
– Užsiminėte apie filmavimus, kuriuose vaidino jūsų vaikai. Kaip ta jų aktorystės karjera prasidėjo?
– Kai buvo pusę metų, dvynius užregistravau į aktorių agentūrą. Nusifilmavo seriale „Černobylis“ – atliko kūdikėlio vaidmenį.
O šį pavasarį filmavosi jungtiniame lietuvių, švedų ir amerikiečių kuriamame seriale „Clark“. Filmavimai vyko Lietuvoje, Kroatijoje ir Švedijoje, taigi teko pakeliauti po pasaulį net karantino metu.
Sūnūs pasikeisdami vaidino pagrindinio veikėjo sūnų. Identiškų dvynių būtent ir reikėjo tam, kad jie galėtų būti vienas kito dubleriai – vaikams reglamentuojamos darbo valandos, nes jiems reikia pailsėti, greičiau nuvargsta ir pan. Tad Benas ir Gytis filmavimo komandai labai tiko. Žiūrėsim, kas išeis iš tos jų veiklos (šypsosi).
Bartas be galo rūpestingas ir atsakingas tėtis. Griežtesnis, bet taip papildo mano nuolaidžiavimus.
– Paprastai auginant vaikus didesnis krūvis tenka mamai. Kokios veiklos vaikams patinka su tėčiu?
– Mes su vyru iki metukų sūnus auginome drauge, tad krūvį dalijomės per pusę, tik maitinimo krūtimi malonumas jau teko man (šypsosi). Užtat košyčių virimo džiaugsmas ir išradingumas, derinant produktus, atiteko vyrui. Bartas yra griežtesnis nei aš, aš dažniau nusileidžiu vaikų įgeidžiams ir kaprizams.
Beje, su tėčiu jie taip pat „ieško nuotykių“! Ir nuotykiai su tėčiu dvyniams patinka visi: žaidimų aikštelės, pėsčiųjų žygiai su piknikais ar stebėjimas, kaip kyla oro balionai. Būna, jog konstruoja traukinukų bėgius, nes „mama taip nemoka“.
– Koks pagrindinis principas, kuriuo vadovaudamiesi auginate su vyru vaikus? Leisti bandyti viską?
– Tikrai taikom patyriminį būdą. Todėl einame į muziejus, parkus, kopiam kopomis, tyrinėjam miškus, lankom zoologijos sodus, edukacijas ir pan. Kad vaikai patys viską pamatytų, paliestų, patirtų.
Auklėdami stengiamės nevartoti žodžio „nebijok“. Kaip vaikas nedrebės, jei mes prieš vesdami pas dantistą sakysime: „Tik nebijok“?
Nevengiu ir šie tiek rizikingų situacijų (nors jaučiu, kad tuomet močiučių širdys kulnuose), man, žinoma, irgi neramu būna, tačiau kaip kitaip tas patirtis vaikui suteiksi?
Auklėdami stengiamės nevartoti žodžio „nebijok“. Kaip vaikas nedrebės, jei mes prieš vesdami pas dantistą sakysime: „Tik nebijok“? Todėl nei vorų, nei vilkų nebijo. Bet, žinoma, yra ir žodis „negalima“ bei žodis „gerbk“ – mamą, tėtį, draugą ir pan. Bet turiu prisipažinti, kad gerokai palepinti ir padykę mūsų vaikai. Disciplinos reikėtų stipresnės, tiesiog esu netobula mama šiuo klausimu (šypsosi).
– Kaip elgiatės, kai vaikams įlenda ožiai, meluoja ar krečia eibes? Kas jiems yra didžiausia bausmė?
– Pykstu ant savęs ir ant vaikų. O jie JAU meluoja! Net kartais prisistato ne savo vardais (juokiasi)! Didžiausia bausmė būtų – jei nevyktume nuotykių ieškoti, neplauktume ir pan. Ir tai labai veikia! Ir tradicinė – jei nežiūrėtume animacinio filmuko vakare.
Nežinau, ar mano patarimai ir patirtys yra tokie, kuriais reikėtų vadovautis. Tačiau numeris 1 yra besąlygiška mamos meilė visada ir ypatingas dėmesys ištikus krizei (jiems nedrąsu ar konfliktas), kažką suskaudus (visada užjausti ir atjausti).
– Ar atsiprašo vienas kito, kartu prisiima atsakomybę, jei kažką padarė? Kaip jie kovoja vienas už kitą?
– Atsiprašo, kai liepiu (šypteli). Kadangi berniukai yra aktyvūs, tai peštynės ir kivirčai yra jų kasdienybė. Jei būna po vieną, tuomet taip neįtikimai ramu ir tylu.
Kad vienas kito kaltę prisiimtų dar nepastebėjau, tačiau kad palaiko, gina, rūpinasi vienas kitu, tai – faktas, tarkim, padeda perlipti per tvorą. O jeigu kažkas kitas skriaudžia brolį, tai iškart man atraportuoja.
– Kai bendraujate šeimoje su vaikais, dažniau sakote, tarkim: „Paduok Benui/Gyčiui ar broliui“?
– Ne, visuomet kreipiamės į juos vardais. Jų identitetas ir taip dažnai būna prarastas ne namų aplinkoje. Net darželio grupėje vaikai šaukia: ateina broliai arba dvyniai! Būna, kai ir mes pasakom: jis – tavo brolis, vertink ir mylėk.
– Kaip su vyru sutarę elgtis, jei vienas tėvų vaiką pabarė, ir tada einama skųstis pas kitą. Ką darote?
– Klasikinė situacija! Tuomet mūru stojame už verdikto autoriaus poziciją, neįsileidžiame abejonių, bet vaikai jau yra įvaldę melagystės meną, ir jeigu nenugirsti iš gretimo kambario, gali ir pasimauti ant to kabliuko.
– Kokį savo vyrą pažinojote iki vaikų ir po jų? Kokios jo savybės atsiskleidė ir gal nustebino?
– Žinome juk tą populiarų posakį, kad merginos vyrą renkasi tokį, kaip jų tėtis, ir tokį, kuris, tikisi, bus idealus tėtis. Taigi, manau, aš pasirinkau antrąjį variantą. Todėl nebuvo kardinalių vyro atsivertimų.
Bartas be galo rūpestingas ir atsakingas tėtis. Griežtesnis, bet taip papildo mano nuolaidžiavimus ir turi savų mielų ritualų su vaikais, pvz. „skraidina lėktuvu“ vaikus kas rytą prieš darželį.
– Yra toks posakis „double trouble“, suprask, dvigubas vargas. Dažnai aplinkiniai dvynių šeimas nulydi žvilgsniu su požiūriu, kad ne džiaugsmas pirmiausia, o vargas auginti porą?
– Kol vaikai mažučiai buvo, dauguma išties su užuojauta klausdavo: „Ar labai sunku?“ Man tai – pirmieji vaikai, todėl negaliu palyginti. Taip, sauskelnes keisti teko dvigubai daugiau kartų, tačiau dabar, kai jiems jau greit ketveri, jie turi patį geriausią žaidimų ir išdykavimų draugą. Tačiau, kad nelengva, neneigsiu.
Be to, kaip įvertinti tėvams tą „sunku dvigubai“? Bet ir juk ir meilė tada dvigubo dydžio (šypsosi).
– Ieva, sunkiausia buvo išnešioti vaikus ar gimdyti?
– Savo nėštumą vertinčiau kaip lengvą, nes, be kasdienio streso, „ar jiem dviem viskas gerai“, nebuvo jokių kitų nemalonių nėštumo požymių, kaip, pavyzdžiui, pykinimas. Taip, kilo skrandžio rūgštingumas, bet tai smulkmena.
Pagimdžiau dvynius pati. Dažnas klausdavo, ar bijau gimdyti. Ne, gimdyti nebijojau, pagrindinė mano baimė buvo, ar pavyks maitinti. Labai norėjau maitinti pati. Užsispyriau ir pavyko. Sėkmingai maitinau iki 9-to mėnesio.
Sunkiausia, tačiau drauge ir įdomiausia, auginti asmenybes. Todėl stengiamės neužgožti kiekvieno iš vaikų požiūrio ar pomėgio.
– Kokią pirmą dvynių gyvenimo savaitę pamenate? Kas įstrigo?
– Maitinu, keičiam sauskelnes, miegam, ir vėl viskas iš pradžių. Ir toks konvejeris – kiekvieną dieną. Iki 7-to mėnesio kasdien keisti sauskelnes po 7–9 kartus per dieną, taigi dviem – 14–18 sauskelnių kasdien...
Iš tikrųjų, gerai net neatsimenu tos savaitės grįžus namo. Mes neskubėjome išvykti iš VUL Santaros klinikų, tad grįžome namo tik po 5 parų.
Pirmiausia, ką dariau „be vaikų“, tai ėjau į nugaros masažą.
– Ar pamenate, kada turėjote dieną „be vaikų“? O pirmą kartą? Ką tada veikėte?
– Pirmiausia, ką dariau „be vaikų“, tai ėjau į nugaros masažą. Tos dvi valandos, įskaitant ir kelionės laiką, man buvo kaip visiškai kitas pasaulis, tobula atgaiva, energijos įkrovimas. Masažą po gimdymo nuoširdžiai rekomenduoju visoms: ir vaistas, ir glaistas. Ir kuo anksčiau!
– Dabar, kai vaikai jau paaugę, stengiatės kuo dažniau juos atskirti, kad šie nebūtų „sulipę“: tai po vieną pasiimate į įvairias veiklas, leidžiate į atskiras darželio grupes. Tai sąmoningas sprendimas? Siekis kurti ryšį su kiekvienu iš vaikų?
– To laiko su kiekvienu vaiku atskirai stengiuosi rasti kuo dažniau. Čia labai padeda močiutės ir senelis. Kartais pusdieniui pasidalijame vaikus. O kiek paskui šnekos susitikus broliams būna, kur buvo ir ką veikė!..
Bet, kaip minėjau, mes daug keliaujame po Lietuvą, ir kelionėse atsiskleidžia dvynių asmenybės. Beje, ir išvykas planuoju, atsižvelgdama būtent į jų individualumus, ypatumus.
– Atskira tema – seneliai. Ar jie laikosi tėvų nurodytų taisyklių dėl vaikų auklėjimo?
– Iš esmės dvynių seneliai ir močiutės labai atsižvelgia į mūsų, tėvų, pastabas, ir tai yra nuostabu! Leidžiame seneliams juos palepinti, nes tokia neginčijama visų senelių privilegija: kas kakava, kas blynukais ar ledais, bet visi draugiškai sutariame, kad yra ribos. Net ir cukrui.
Ne, gimdyti nebijojau, pagrindinė mano baimė buvo, ar pavyks maitinti.
– Ir man vis tiek labai smalsu: kai atbėga vaikas pas jus, jūs iškart suprantate ir atpažįstate, kuris čia?
– Jeigu staigiai kuris pribėga, tai ne, neskiriu, bet jeigu prieina, galiu pasakyti, kuris, mat jų eisenos skirtingos (šypsosi). Visgi, iki kokių trijų keturių mėnesių jų neskyriau – man nieko ta mamos širdis nesakė (juokiasi). Skiriamasis ženklas tuomet buvo tik skirtingų spalvų promočiutės megztos kojinytės. Kai jau pradėjo ryškėti kiekvieno charakteringi bruožai, tada jau ėmiau juos atpažinti.
O ir dabar, kai žiūrime jų kūdikystės nuotraukas ir jie manęs paklausia: „Ar čia aš?“, negaliu tiksliai atsakyti. O jiems, pasirodo, tai taip svarbu! Tenka kažkaip sumaniai išsisukti (šypteli).
