Apie tai kalbamės su psichologe Sonata Vizgaudiene ir žurnaliste Inga Labutyte-Atkočaitiene, kuri pasidalino savo istorija ir mintimis, kodėl nusprendė pasirinkti gyvenimą be vaikų.
„Nebijau pasakyti, kad esu childfree ir tai kartoju, nes aplinkiniai vis dar tikisi, kad tapsiu mama, nors, tiesa, jau vis mažiau. Mano požiūriu, vaikai yra mieli, smagūs, garsūs žmogučiai, tačiau – ne man. Maždaug apie trisdešimtuosius metus aš galvojau apie motinystę, vaikščiojau į įvairias konferencijas mamoms, skaičiau su tuo susijusias knygas. Tačiau kai mano rankose atsidūrė Vaivos Rykštaitės knyga „Pirmąkart mama“, supratau, kad vaikų nenoriu ir tai, kad mano gyvenimo vizijoje tų vaikų niekada nebuvo. Kai pradėjau gilintis, suvokiau, kad tai ne mano kelias. Supratau, kad tai ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir tai, ko turėčiau atsisakyti, kaip keistųsi gyvenimo būdas. Aš nenoriu atsisakyti savo intensyvaus gyvenimo, o ir vogti to laiko iš vaiko nesinori, nemanau, kad tai teisinga. Kalbėti pradėjau dėl to, kad aplinkiniai labai spaudžia, klausinėja ir tai nėra gerai. Norisi, kad išnyktų tas klausimas – kada vaikai? Žmonės neturėtų liesti šios temos, nes kai kuriems ji gali būti labai skaudi“, – kalbėjo Inga.
– Galbūt šiandien šį klausimą išgirstate vis rečiau?
– Rečiau, bet įtaką tam daro ir mano amžius. Esu patyrusi spaudimą iš visiškai nepažįstamų žmonių, kai pasakiau, kad nenoriu vaikų. Išsakius savo nuostatą, atgal gauni agresiją, pasipiktinimą. Tai labai keista. Jeigu aš pasakyčiau, kad niekada neauginsiu katino namie, niekas taip nereaguotų. Ir ko čia pykti? Juk tai mano pasirinkimas ir koks kitiems žmonėms skirtumas? Bet kas mane pažįsta, tai jau priėmė, o iš keistų nepažįstamų dar būna įvairių pastebėjimų, bet tos reakcijos adekvatesnės.
