Dalijamės Anastasijos istorija, kuri publikuota portale „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“.
„Irpinė – tai pragaras. Ten daug rusų kareivių, kurie tiesiog sušaudo žmones, įsibrovę į privačius namus, geriausiu atveju išvaro gyventojus iš namų. Jie žagina moteris, o mirusiųjų kūnus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Įsiveržia į rūsius, kur slepiasi žmonės, ir juos sušaudo“, – pasakoja 30 metų Anastasija Taran, dar neseniai dirbusi padavėja.
Pavykus ištrūkti iš okupuotos Irpinės, ji instagrame dalijosi patarimais, kaip ištrūkti iš okupuoto miesto.
„Prieš tiltą mūsų blokpostas, ten reikia būti labai atsargiems, nes jis apšaudomas. Mes pakliuvome į minosvaidžių apšaudymą, sprogimai – už 50–100 metrų nuo mūsų. Reikia įdėmiai klausyti mūsų karių nurodymų: jei šaukia „dangus“ – reikia slėptis, jei šaukia „bėkit“ – bėgti iki kitos priedangos.“
Anastasija kilusi iš Enerhodaro, o pastaruosius ketverius metus gyveno Irpinėje. Būtent ten jiedu su vyru akis į akį susidūrė su karu. Savaitę išgyveno rusų okupuotame mieste be telefono ir interneto ryšio, elektros, šildymo ir vandens.
„Mūsų name gyveno vaikinas iš Luhansko, jis jau buvo tai patyręs. Surinko visus kaimynus, kurie liko, ir pasakė, kad toliau bus tik blogiau. Reikia eiti. Mes susiruošėme eiti, bijodami ir rizikuodami. Visi pasiėmė tai, ką galėjo, – mums tai buvo dokumentai ir katinai.“
Anastasija prisimena, kad du katinus įkišo į vieną nešioklę, o trečią – į kuprinę. Sutuoktiniai pasiėmė buto ir katinų dokumentus, pasus. Nė vienas kaimynas nežinojo, kokia padėtis ir kur įrengti blokpostai, bet vis tiek nusprendė rizikuoti. Ir jiems pasisekė – ištrūko. Daug miestiečių taip ir nesugebėjo pasitraukti.
Dabar ji su vyru ir trimis katinais yra apsistojusi Lvive.
Mergina sako, jog labiausiai bijo, kad galbūt niekada nebegrįš namo. Vienintelė Anastasijos svajonė – Ukrainos pergalė.
