Dabar savo ir šeimos ateitį ji mato tik Lietuvoje, kur atrado mėgstamą darbą, palaikančią aplinką. Vis dėlto labiausiai ji džiaugiasi dėl savo vaikų, kurie auga nematydami karo.
„Jautėme žvėrišką baimę“
Ukrainoje Olena dirbo buhaltere, šeima augino du vaikus ir gyveno Donecko apylinkėse. Ramią rutiną nutraukė karas, šiose vietose prasidėjęs 2014 m. Moteris pasakojo, kad pradžioje, kaip ir daugeliui kitų Donecko gyventojų, atrodė, jog neramumai laikini. Tereikia pakentėti ir viskas vėl grįš į prieš tai buvusią ramybę.
„Galvojome, kad viskas greitai praeis, baigsis. Bet laukėme, laukėme ir nesulaukėme. Atėjo laikas, kai namuose nebeturėjome nei šviesos, nei dujų, be to, stigo maisto produktų, nebuvo darbo. Liko tik žvėriška baimė – tokia, kai supranti, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Tada ir nutarėme išvažiuoti“, – pasakojo Olena.
Pradėję galvoti ir ieškoti, kur galėtų rasti bent jau laikiną prieglobstį, Olenos šeima sužinojo, kad yra pabėgėlių perkėlimo programa, pagal kurią prieglobstį suteikia Lietuva. Vis dėlto planus visai šeimai pabėgti nuo karo teko atidėti dėl Olenos vyro. „Mano vyras turėjo eiti į kariuomenę – jį paėmė, ir ten jis išbuvo beveik dvejus metus. Todėl iš karto į Lietuvą atvykau tik aš su vienu sūnumi“, – pasakojo moteris. Antrasis sūnus tuo metu taip pat liko Ukrainoje – jis gyveno su Olenos mama.
Pabaigęs tarnybą kariuomenėje, į Lietuvą atvyko ir Olenos vyras. Galiausiai nuo jo atvykimo praėjus dar pusmečiui prie šeimos prisijungė ir močiutė su vyresniuoju sūnumi.
„Jau mums gyvenant Lietuvoje gimė ir trečiasis sūnus. Dabar esame didelė ir laiminga šeima“, – kalbėjo Lietuvoje įsikūrusi ukrainietė. Dabar vyriausiajam sutuoktinių sūnui – 19 metų, kitam – 13, o jauniausiajam – 4 metai.
Teko rūpintis ir sutuoktiniu, ir šeima
Olena sako iš karto nusprendusi, jog gyvendama Lietuvoje ji turi mokėti kalbėti lietuviškai – to labai norėjo ir stengėsi: mokėsi ir savarankiškai, ir kursuose. Dabar moteris jau laisvai kalba lietuviškai.
Kaip ir daugelis prieglobsčio Lietuvoje prašančių karo pabėgėlių, Olena gyvenimą Lietuvoje pradėjo Ruklos pabėgėlių priėmimo centre. Vėliau, pasibaigus pirminės integracijos laikui, ji išsinuomojo nediduką butą Jonavoje. Kai prie žmonos ir sūnaus prisijungė vyras bei Olenos mama su dar vienu sūnumi, šeima išsinuomojo erdvesnį butą. Šiuo metu Olenos šeimai suteiktas socialinis būstas.
Žinodama, kad Lietuva nebus tik tarpinė stotelė, Olena vos atvykusi stengėsi išnaudoti visas galimybes įsitvirtinti čia: dalyvavo įvairiuose mokymuose ir programose – visuose, kurie tik jai buvo siūlomi. „Dariau viską, kad galėčiau likti ir kurti čia savo šeimos gyvenimą“, – teigė moteris.
Tuo metu šeimą išlaikė Olenos vyras, kuris dirbo vienoje privačioje įmonėje. Tačiau, kai jau atrodė, kad šeimos gyvenimas pasikeitė ir susitvarkė, teko ištverti dar vieną išbandymą. Įvyko nelaimė – einantį į darbą Olenos vyrą partrenkė automobilis. Sunkiai sužeistas vyriškis negalėjo grįžti į darbą, tad Olenai vienai teko rūpintis ir sutuoktiniu, ir šeima.
Ji neslėpė, jog šeimai tai buvo didelis finansinis išbandymas, nepaisant to, kad prieš nelaimę Olenos vyras dirbo, tad patyręs traumą gavo nedarbingumo išmoką, taip pat šeimai priklausė pašalpos.
„Buvo labai sunkus laikas“, – prisiminė pašnekovė. Tačiau būtent tada pažįstami žmonės pasiūlė kreiptis į Jonavos socialinių paslaugų centrą. Olenos teigimu, ten ji sulaukė visokeriopos pagalbos.
„Socialinių paslaugų centro darbuotojai parūpino vyrui reikalingą specialią lovą, vežimėlį, ramentus, padėjo rasti ir specialų automobilį, kuriuo reikėjo vyrą vežti į Kauno klinikas“, – kalbėjo Olena.
„Man atrodo, kad lankau vien tik gerus žmones“
Paskatinta Jonavos socialinių paslaugų centro darbuotojų Olena pakeitė ir savo asmeninį gyvenimą – įgijo specialybę ir pradėjo dirbti. Šiuo metu ji sėkmingai dirba socialinės darbuotojos padėjėja: teikia pagalbą namuose neįgaliems ir pagyvenusiems Jonavos rajono gyventojams.
„Man visada patiko bendrauti su žmonėmis, niekada nebuvo sunku. Kai pasiūlė lankyti žmones namuose, teikti jiems įvairias paslaugas – sutvarkyti namus, nueiti į parduotuvę, į ligoninę, į savivaldybę – aš sutikau. Dabar dirbu socialinės darbuotojos padėjėja – išklausiau kursą ir pradėjau. Pasaulis gausus gerų žmonių. Apskritai visi mokymai, kuriuose dalyvavau Lietuvoje, man buvo įdomūs ir naudingi. Svarbiausia – atvedė mane ten, kur jaučiuosi gerai, tai yra į šį darbą“, – pasakojo Olena.
Kalbėdama apie savo darbą, ji sakė neturinti net kuo skųstis: „Darbas man labai patinka. Kartais atrodo, kad lankau vien tik gerus žmones. Jokių problemų darbe, su visais galima susikalbėti. Lengva padėti žmonėms, kai jiems iš tiesų reikia pagalbos“.
Vyras pradėjo siuvinėti paveikslus
Aktyviai įvairiuose projektuose dalyvavusi žmona jais sudomino ir savo vyrą Mikhailą. Po vienų kursų vyriškis pabandė siuvinėti ir netikėtai atrado jį džiuginančią veiklą. Pasak Olenos, siuvinėjimo meno jis išmoko pats – iš interneto, kai dėl traumos negalėjo vaikščioti ir turėjo daug laiko leisti namuose.
„Mūsų namuose dabar – visa galerija. Prieš karantiną esame dalyvavę ir Kaziuko mugėje. Ukrainoje mano vyras dirbo fiziškai sunkų darbą šachtose. Lietuvoje iki avarijos jis dirbo statybose. O dabar siuvinėja. Štai taip pasikeitė gyvenimas!“ – juokėsi pašnekovė.
Surimtėjusi ji priduria, kad sutuoktinio pomėgiu ir jo darbais didžiuojasi visa šeima. „Tai labai kruopštus darbas, o dar vyriškoms rankoms! Ir kiek jis laiko tam skiria – negali nesidžiaugti“ – vyrą gyrė žmona.
Sutuoktinių vaikai taip pat įsitvirtino Lietuvoje: jie dalyvavo vasaros stovykloje, kurioje lavino lietuvių kalbos įgūdžius, susidraugavo su kitais vaikais.
„Kelio atgal į Ukrainą mums nėra. Ten, kur gyvenome, yra okupuotos teritorijos. Ir namai išdarkyti, nieko neliko. Lietuvoje mums gerai. Ir dėl vaikų smagu, kad gyvena normalioje šalyje, gauna išsilavinimą, nemato karo“, – kalbėjo Olena ir dar kartą pasidžiaugė, kad Lietuvoje gautos žinios ir įgūdžiai atvėrė galimybę šeimai sėkmingai integruotis į visuomenę ir tapti jos pilnaverčiais nariais.
Kelio atgal į Ukrainą mums nėra. Ten, kur gyvenome, yra okupuotos teritorijos.
Olena dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Socialinių paslaugų Jonavoje gyvenantiems kitataučiams sukūrimas ir organizavimas“. Projektą įgyvendino Jonavos rajono socialinių paslaugų centras. Dalyvauti šiame projekte pasiūlė sentro specialistai, įvertinę situacijos sudėtingumą ir ypatingus šeimos poreikius.
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame ekspertų komisijos atrinktas istorijas apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 20 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 5 savo mėgstamiausias.
