– Paprastai santuokos įžadai atnaujinami po 20, 30 ar daugiau metų. Jūs nusprendėte nelaukti. Kaip kilo tokia mintis?
– Kartu su vyru kartais dirbame pasitikimuose po santuokos ceremonijų, t. y. ruošiame vaišių stalelius prie bažnyčių arba metrikacijos biurų. Taigi meilės dieną, galima sakyti, švenčiame dažnai.
Vienoje iš bažnyčių gražiai susibendravome su joje poras tuokiančiu broliu pranciškonu Rolandu – mielu, šiltu žmogumi. Kartą kažkaip išėjo iš kalbos, kad po dvejų metų švęsime 10 metų santuokos jubiliejų. O jis ir sako – kaip smagu, ta proga būtų šaunu atnaujinti įžadus.
Artėjant šiai datai pasvarstydavome apie tai, bet brolis pranciškonas buvo išsikėlęs gyventi į kitą miestą, o ir laikmetis dabar nėra paprastas. Tačiau netikėtai besidarbuodami vėl jį sutikome – buvo specialiai atvykęs sutuokti kelias poras. Tuomet vėl prisiminėme savo norą ir užklausėme, ar jis mums padėtų šiltai ir nuoširdžiai paminėti mūsų meilės dieną.
– Ir kokie jausmai užplūdo per ceremoniją?
– Kadangi su vyru vienas kitą labai mylime ir iki šiol mums labai gera būti kartu, norėjome prisiminti tą jausmą, kai prisiekėme vienas kitam prieš 10 metų. Kaip juokėmės su vyru, jaudinomės turbūt labiau nei tada. Tuomet jis manęs laukė prie altoriaus, mane iki jo palydėjo tėvelis, o dabar prie altoriaus jaudinančiai atėjome abu susikibę.
Pati ceremonija buvo labai šilta, labai jauki. Buvo labai gera širdyje. Kadangi atnaujinome senuosius žiedus, keletą savaičių vaikščiojome be jų, jie buvo pašventinti ir vėl juos vienas kitam užmovėme. Ši akimirka taip pat suvirpino širdį.
– Vieną svorį turi „taip“ jaunystėje ir turbūt visai kitokį, kai pažįsti žmogų, esi patyręs su juo įvairiausių akimirkų?
– Jau ir iki santuokos mes draugavome 10 metų. Taigi šis žingsnis buvo geistas, lauktas ir apgalvotas, bet natūralu, kad ir iki santuokos, ir po jos buvo visko. Ir dabar būna, kad pykstamės. Tai natūralu. Tačiau šiandien mes daug dažniau esame taikoje nei pyktyje, o ir pats pyktis – žymiai tolerantiškesnis.
– Jūsų istorija išskirtinė ir tuo, kad tai buvo jūsų pirmoji meilė. Draugavote nuo pat mokyklos?
– Mes buvome bendraklasiai. Tuo metu bendravome tik tiek, kiek bendraujama klasėje. Nuo dešimtos klasės jis perėjo į kitą mokyklą, bet kartkartėmis ateidavo pas mus į mokyklą, kai vykdavo kultūros dienos, ir mes keliaudavome į renginius.
Vieną dieną, eidama į biblioteką, netyčia sutikau jį su draugu kieme ir buvau pakviesta į netoliese esančią kavinę desertui. Sutikau, nors buvau labai nedrąsi mergaitė.
Po šio karto jis vis su kokiu nors pretekstu pas mane užsukdavo. Kadangi gyvenau šalia stadiono, kartais pasikviesdavo pasivaikščioti aplink jį. Tiesa, dažniausiai ateidavo su vienu ar dviem draugais, kurie visi būdavo labai bendraujantys, pajuokaudavo, todėl man būdavo labai įdomu ir smagu su jais.
Per vieną iš tokių pasivaikščiojimų jis manęs paklausė, ar norėčiau su juo draugauti. O aš sakau – turiu pagalvoti! Nors iš tiesų labai apsidžiaugiau, buvau prisižiūrėjusi romantinių filmų, kuriuos mėgstu iki šiol, o juose mergina iš karto nesutinka. Kitą dieną laukiu, kada jis ateis atsakymo, nes filmuose vaikinas visada ateidavo. Prabėgo diena, atėjo pavakarys, o jo vis nėra.
Pradėjau nerimauti – gal mano romantinių filmų siužetas įmanomas tik filmuose, o gyvenime nepasitvirtina? Suvokiau, kad vaikinui pasiūlyti draugauti – žingsnis ne iš lengvųjų, o dar mergina nepasako nei taip, nei ne. Pagaliau pakankamai vėlyvą vakarą jis pasirodė. Tuomet pasakiau „taip“ ir leidau pabučiuoti man į žanduką. Taip prasidėjo mūsų draugystė – drąsiai kukli.
– Tuo metu buvote visiškai jauni, taigi draugaudami abu brendote, keitėtės. Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Nors su draugėmis ir bendraudavau, ir kalbėdavau, ir garsiai svajodavau, su juo kažkodėl buvau labai tyli, nedrąsi, todėl prieš susitikimus netgi ruošdavausi, ką jam pasakysiu, ką papasakosiu, kai pasikvies mane pasivaikščioti.
Prabėgo diena, atėjo pavakarys, o jo vis nėra.
Jis – priešingai, buvo labai charizmatiškas, visada turėdavo, ką pasakyti. Dar kai kartu mokėmės, matydavau, kad jis kitoks nei visi berniukai – mokėdavo prieiti prie mergaičių, pakalbinti, netgi galėdavo švelniai apkabinti. Šios jo savybės mane labai žavėjo – jis buvo ir švelnus, ir vyriškas. Būdavo labai smagu su juo, nes jis vis pajuokaudavo, kažko paklausdavo, po truputį ir aš pradėdavau kalbėti, pasakotis.
Kita vertus, buvome labai skirtingi, todėl būdavo daug nesusipratimų, kai vienas kito nesuprasdavome, įžeisdavome. Buvau labai reikli dėl dėmesio sau ir jausdavau pavydą, kai jis norėdavo išeiti kur nors su draugais.
Tik studijų metais, pradėjusi lankyti įvairius saviugdos, santykių seminarus, supratau, kad jeigu tu nepasitiki kitu, vadinasi, pirmiausiai nepasitiki savimi. Taigi pradėjau gręžtis į save, savyje ieškoti problemų sprendimų, nes norint gerai jaustis su kitu, pirmiausiai pats su savimi turi jaustis gerai ir būti laimingas.
Ir dabar, aišku, būna visko. Regis, jau suprantame vienas kitą iš pusės žodžio ar net kūno kalbos, tačiau būna dienų, kai visiškai nesusikalbame. Tačiau šiose situacijose visada analizuoju save – kaip galėčiau iš jos pasimokyti ir padirbėti su savimi.
– Kaip prisimenate dieną, kai vyras jums pasipiršo?
– Nors šio žingsnio iš jo laukiau, tačiau neplanavau, ir jo sprendimas būtent tą dieną man buvo netikėtas. Tuo metu su tėveliais jis statė namą. Atvažiavo pas mane su darbiniais drabužiais ir sako: „Dovile, važiuojam.“ Nuvažiavome iki Panemunės šilo, ten yra aikštelė, o nuo jos žemai matosi tiltas.
Jis sako: „Užsimerk.“ Lyg supratau, bet lyg ir ne. Maža kas – kartais juk paprašome vienas kito užsimerkti. Ir staiga net pro užmerktas akis man pasimatė šviesa – išsišvietė gatvės lempa. Tada ir supratau, kad jis klaupiasi pasipiršti. Neatsimenu, ką sakė, bet jau „nesibranginau“, kad dar dienelę pagalvosiu (šypsosi).
Susituokėme ne iš karto – maždaug po poros metų. Po kurio laikė gimė dukra, vėliau – sūnus, bet net ir tapę mama ir tėčiu jutome, kad mums taip pat labai svarbu išlikti vyru ir žmona.
– Daugybė moterų skundžiasi, kad santuokoje vyrai nustoja rodyti dėmesį. kaip yra jūsų santykiuose?
– Būna įvairių periodų. Kartais iš tiesų gaunu gėlių – net su sūnumi nuvažiuoja ir atveža jų. Kartais parneša mano mėgstamo deserto – specialiai man. Kartais vienas kitam parašome ir paliekame ar įduodame raštelį su palinkėjimu gražios dienos, gero darbo ar eiliniu meilės prisipažinimu. Kartais vienas iš kito gauname žinutes, kuriose nė žodžio apie reikalus, tačiau pasidžiaugimas vienas kitu, pavyzdžiui: gera būti kartu, labai džiaugiuosi, kad padėjai ar palaikai mane ir pan.
Prabangių dovanų vienas kitam neperkame, geriau už tuos pinigus išeiname pasėdėti į kavinę ar kur nors dviese išvažiuojame.
Aišku, dažnai įsuka rutina, kai viską pamiršti, tačiau staiga sustoji ir pagalvoji – o kada paskutinį kartą apkabinau savo vyrą? Arba pabučiavau prieš darbą? Kai gyveni kartu, šios smulkmenos kartais pamirštamos, bet jos labai svarbios santykiams.
– Kas padėjo per visus šiuos metus išlaikyti tokį nuoširdų jausmą vienas kitam?
– Pirmiausiai padėjo didelis noras būti kartu. Aš pati esu iš ugningos šeimos, kurioje santykius aiškinamasi garsiai, todėl ir aš kartais kilsteliu toną. Vyras – tylesnis, ramesnis. Tačiau mes abu visada turėdavome norą išsiaiškinti, susitaikyti, susitarti ir stengtis vienas kitam padėti tas situacijas pakeisti. Ne vienas kitą pakeisti, bet situacijas, kuriose atsidūrėme.
Iki šiol turime stiprią tradiciją kažkur išeiti ar išvažiuoti tik dviese – kaip vyras ir žmona, vyras ir moteris.
Labai daug apie viską kalbamės – ir apie darbą, ir apie gyvenimą, ir kas mums vienu ar kitu momentu svarbu, kas nutiko per dieną, ką pagalvojome, pasvajojome.
Mums įdomu, kuo gyvena kitas. Kitą kartą matai, kad kažkas ne taip, bandai klausti, bet tuo metu žmogus neturi noro dalintis. Tuomet palieki jį ramybėje, leidi pabūti su savimi ir tik kitą dieną užklausi, kas buvo atsitikę. O kartais nereikia nieko klausti, tiesiog apsikabinti ir taip pabūti.
Prabangių dovanų vienas kitam neperkame, geriau už tuos pinigus išeiname pasėdėti į kavinę ar kur nors dviese išvažiuojame.
Nors būdavo visokių momentų ir kartais atrodydavo, kad nieko mums neišeis, šiandien galiu tvirtai pasakyti – savo vyrą myliu daug labiau nei mylėjau. Tačiau tai, ką turime, yra mūsų darbo su savimi rezultatas. Išmokome gerbti vienas kito poreikius, ir šiandien kiekvienas turime individualaus laiko sau. Vyras kiekvieną pirmadienį keliauja į futbolą. Tai priimti kažkada man buvo iššūkis, bet visuomet, jei kažko negaliu iš karto priimti, vėliau pasvarstau: bet juk jis nieko bloga nedaro.
Aš vis dar dalyvauju saviugdos seminaruose. Prieš keletą metų prie manęs prisijungė ir vyras – kartais į mokymus važiuojame kartu. Pati važiuoju į stovyklas moterims.
Štai neseniai, kad pailsėčiau, įgaučiau energijos, prisipildyčiau energijos ir emocijų, kuriomis grįžusi pasidalinčiau su vyru, dalyvavau Kristinos Dorofėjės stovykloje. Vis dėlto gyvenime daug rutinos ir natūralu, kad pavargsti. Todėl kartais tokio persikrovimo labai reikia. Iš tokių renginių grįžti kitokia – ramesnė, išmintingesnė, todėl ir santykiai su artimaisiais tampa daug geresni, gilesni.
– Be asmeninės saviugdos, taip pat dirbate su kitomis šeimomis ir vaikais. Kokia tai veikla?
– Dirbu ir savanoriauju viešojoje įstaigoje „Veiklų erdvė“. Socialiniuose tinkluose mes žinomos kaip Veiklios Mamos. Organizuojame šeimoms prasmingą laisvalaikį su įvairiais užsiėmimais, taip pat rengiame edukacinius užsiėmimus vaikams, kūrybines dirbtuves. Su šiais renginiais važinėjame po visą Lietuvą.
Neretai prie mūsų prisijungia ir vyras, taigi su vyru turime įvairių veiklų, kuriose esame kartu. Kadangi patys ilgai ieškojome, ką daryti, kad mums būtų gera kartu, dabar tuo dalinamės su kitais.
