Be smurto pagyveno vos pusmetį
„Su vyru susituokėme 2004 m. Be smurto gyvenome vos pusę metų, po to prasidėjo rankų kilnojimas: iš pradžių nestipriai, bet po truputį smūgiai vis stiprėjo. Galiausiai vyras perėjo prie kumščių ir ne tik tada, kai būdavo išgėręs, bet ir blaivas. Kur trenkti – per daug nesirinkdavo.
Iki vestuvių net neįtariau, kas manęs laukia. Nebuvo jokių ženklų, kad jis gali smurtauti. Pasirodė, kad jis turi ne vieną diagnozę, galinčią sukelti tokį elgesį. Jo mama, amžiną atilsį, man viso to nepasakė. Tik vėliau prasitarė: „Vaikeli, atleisk, aš tave gal šiek tiek ir apgavau, kad nepasakiau.“ Ji labai norėjo rasti, prie ko jos sūnus galėtų prisiglausti. Po vestuvių ji pasijuto gerai, o mano kančios prasidėjo. Tik dabartinio savo vyro dėka likau gyva ir dar šiek tiek sveika“, – tikino pašnekovė, su pirmuoju vyru susilaukusi penkių vaikų.
Pasak jos, dažnai vyras jai trenkdavo be jokio paaiškinimo ir preteksto. Po to iš karto puldavo atsiprašinėti. Taip ir prabėgo tie dvylika bendro gyvenimo metų – smūgių, atsiprašinėjimo, atgailavimo ir susitaikymų rate.
Vyras mušė žmoną ir nėščią
„Per tuos dvylika metų neliko jokios meilės, tik baimė. Mušė ir mane, ir vaikus. Vaikams dantukus irgi išmušė, vienam nuo puoduko galvoje paliko skeveldrą, gydytojai sako, kad negali operuoti ir jos išimti, nes vaikas gali nebevaikščioti. Dantukus mergytei, ačiū Dievui, jau tvarko. Jeigu jam užplaukdavo, per savaitę smurtaudavo 2–3 kartus, po to kurį laiką galėdavo būti ramu, iki vėl užeidavo paūmėjimai. Išmokau kalbėti taip, kaip jis nori, stengtis neprieštarauti. Tada ramybės periodai būdavo ilgesni.
Kai jį apimdavo pyktis, nepadėdavo niekas – nei kad vaikas viską mato. Štai ir vieną dukrytę pagimdžiau pirma laiko, nes jis man trenkė į pilvą. Gydytojai jau manė, kad bus persileidimas, bet, ačiū Dievui, išgelbėjo. Mergaitė gimė septynių mėnesių. Vėliau jos galvą yra trenkęs į sieną, o kitą dukrą vos kelių mėnesių sviedė į lovą. Atsimenu, pasiėmiau tada ir nubėgau su kūdikiu tiesiai į ligoninę. Laimė, niekas nebuvo lūžę“, – toliau pasakojo moteris.
Laukė geresnių laikų
Atrodo neįtikėtina – kokiame rate reikia būti įsisukus, kad leistum tokiems dalykams vykti tavo gyvenime? Moteris atviravo, kad kelis kartus yra kvietusi policiją, tačiau kiekvieną kartą atleisdavo vyrui, tikėdamasi, kad dabar jau jis tikrai pasitaisys. „Laukiau, kad ateis geresni laikai“, – tikino ji.
Šeima dėl smurto joje buvo įrašyta į socialinę rizikos grupę. „Aš labai išgyvenau, kai mus įrašė, atrodė, kad čia dėmė, bet specialistai sakė, kad taip reikia dėl mano ir vaikų saugumo. Tik tokiu būdu specialistai turės teisę pas mus dažniau apsilankyti ir patikrinti, ar viskas gerai. Jie kalbėjo daug su vyru, ir iš tiesų metus laiko jis buvo apsitvarkęs, netgi pradėjo kalbėti apie tai, kad eis gydytis“, – prisiminė moteris.
Beje, specialistai ir jai ne kartą siūlė išeitį – skirtis ir taip apsaugoti save ir vaikus, tačiau moteris tam ryžosi tik po ypač žiauraus vyro išpuolio.
Vaikai klykė, prašydami palikti mamą gyvą
„Tai ir buvo paskutinis lašas, kai aš nusprendžiau, kad jau viskas, reikia skirtis. Aš ir pati noriu gyventi, ir vaikai jau nebegali taip gyventi.
Tą dieną gaminau cepelinus. Kai vyras paprašė valgyti, pareiškė, kad cepelinai neskanūs, ir pareikalavo juos perdaryti. Iš pradžių buvo rėkimas, po to jis ėmėsi veiksmų – pradėjo mane daužyti, spardyti, už plaukų tampyti. Pagrasino, kad karštu vandeniu apiplikys. Pagalvojau, o jei tikrai švystelės į veidą? Negana, kad dantų neturiu, dar ir veidą subjauros.
Kai smilkiniu nuo smūgio trenkiausi į vaiko lovos rėmą, mano sąmonė apsiblausė, ir pagalvojau, kad tai gali būti viskas. Tik girdėjau, kaip vaikai rėkia: „Nedaryk, palik mamą gyvą!“ Atsigaivaliojusi parašiau mamai, kad kviestų pagalbą, o ji sako – „aš bijau“. Esą po paros jį išleis, ir jis ateis pas ją durų laužti.
Kai smilkiniu nuo smūgio trenkiausi į vaiko lovos rėmą, mano sąmonė apsiblausė ir pagalvojau, kad tai gali būti viskas. Tik girdėjau, kaip vaikai rėkia: „Nedaryk, palik mamą gyvą!“
O aš net pabėgti negalėjau, nes jis buvo atėmęs raktus. Su virve pro langą su vaikais taip pat nenusileisi. Tuomet parašiau senam bičiuliui, kuris seniai pažįsta mūsų šeimą, ir paprašiau pagalbos. Jis su pusbroliu prieš daug metų svečiavosi pas mus ir pamatė, kaip mano vyras sviedė dukrytę ir suplėšė ant manęs drabužius.
Svečiai pradėjo protinti mano vyrą, sakydami, kad jei nesiliaus, blogai baigs. Nuo to karto tas bičiulis man kartais parašydavo ir paklausdavo, ar viskas man ir vaikams gerai, ar esu saugi. Nenorėdavau ant jo užkrauti savo problemų, bet šįkart tikrai išsigandau. Jis paskambino ir į policiją ir pasakė: „Jeigu moteris bus užmušta vaikų akivaizdoje, aš tikrai jums to neatleisiu“, – pasakojo pašnekovė.
Tu ne tėtis, o gyvulys
Pasak jos, jau po 10 minučių prie namų privažiavo ir policija, ir greitoji, ir ugniagesiai gelbėtojai. Vyras, pamatęs šiuos ekipažus, sviedė moteriai raktus, o pats atsisėdo prie televizoriaus žiūrėti futbolo.
„Ateina policininkai, o jis aiškina, kad ramiai žiūri televizorių, žmona pati susitrenkė. Tuomet vaikai jau pradėjo rėkti, kad jis nemeluotų. Paskutiniai vaikų žodžiai buvo, kai policija jį vedėsi su antrankiais: „Tu ne tėtis, o gyvulys. Negrąžinkite jo mums atgal, mes bijome.“ Policininkai pažadėjo tikrai negrąžinti. Po to karto padaviau skyryboms.
Kai yra mažamečių vaikų, pagalvoti duoda pusę metų, tačiau aš prie prašymo pridėjau smurto bylas, dėl to mus išskyrė per mėnesį. Žinoma, kad jau seniai pagalvodavau, jog noriu skirtis, bet bijojau jo pasakymo: „Aš tave gyvą su vaikais sudeginsiu“, – tikino moteris.
Buvusio vyro bijo iki šiol
Pašnekovė tikino, kad po skyrybų apsigyveno kitoje vietoje, kad būtų toliau nuo buvusio vyro, tačiau dar ilgai neatsigynė nuo jo terorizavimo. Globoti ją apsiėmė tas pats ją išgelbėjęs draugas, tapęs jos antruoju vyru.
„Dabar mano gyvenimas nuostabus – turiu vyrą, kuris man labai geras, labai myli mano vaikus. Mažiausią mano vaiką auginome praktiškai kartu. Tačiau buvęs vyras iki šiol neduoda ramybės mūsų šeimai. Ko tik nesusigalvoja, pavyzdžiui, kad mes mušame jo vaikus.
Už paskutinį savo smurtą jis gavo tik 73 paras, bet iki šiol už jas negali man atleisti ir yra taip pasakęs mano mamai: „Nenusiraminsiu, kol šita k* nekentės.“ Bijau viena ir vaikščioti gatvėmis. Einu visada su vaiku, nes tikiuosi, kad tuomet neišdrįs padaryti kažką labai bloga. Kol kas tik pagrasino: „Tu nedaeisi, padla, su vaiku iki namų.“ Ir ką man galvoti? Parašiau pareiškimą į policiją“, – teigė moteris.
Vaiko teisių specialistams šeima buvo žinoma
Vietovės, kurioje gyveno šeima, vaiko teisių apsaugos specialistai teigė pasakoti apie šią šeimą negalintys, juolab kad šiuo metu teismuose nagrinėjamos net kelios bylos, tačiau šeima jiems tikrai žinoma.
Tiesa, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, atvėręs daugiau galimybių tiek policijai, tiek kitiems specialistams, bet ir daugiau prievolių jiems uždėjęs, įsigaliojo jau po šios istorijos finalo.
Kita vertus, vaiko teisių apsaugos specialistai tvirtina, kad jų darbo sėkmė tiek iki šio įstatymo, tiek po jo dažnai priklauso nuo pačios šeimos narių. Vienam galima padėti, o kitu atveju gali stengtis, kaip išmanydamas, bet žmogus pagalbos nepriims. Po smurto atvejo šeima susitaiko ir aiškina, kad viskas pas juos gerai, ir taip iki kito smurto atvejo. Nepadeda nei psichologo konsultacijos, nei pokalbiai su socialiniais darbuotojais, bandančiais įrodyti, kad gyventi be smurto įmanoma.
Kaip priimami sprendimai dėl vaikų paėmimo iš šeimos
Paklausti, kaip nusprendžiama, kad vaikams šeimoje, kurioje vyksta smurtas, nėra saugu, specialistai tikino, kad vaikų paėmimas iš šeimos nebūna suplanuotas dalykas.
„Gauname informaciją, ir policija su socialiniais darbuotojais važiuoja į šeimą. Jei randama, kad girtaujama ar vyksta smurtas, priimamas sprendimas vaikus laikinai apgyvendinti kitur. Po dienos ar kelių – svarbu, kad abu tėvai būtų blaivūs – kviečiamas tarpžinybinis pasitarimas, išklausomos visos pusės ir sprendžiama, ką daryti toliau.
Po smurto atvejo šeima susitaiko, ir aiškina, kad viskas ps juos gerai, ir taip iki kito smurto atvejo. Nepadeda nei psichologo konsultacijos, nei pokalbiai su socialiniais darbuotojais, bandančiais įrodyti, kad gyventi be smurto įmanoma.
Jeigu tai buvo vienkartinis atvejis, vaikai su tam tikromis sąlygomis grąžinami. Jei situacija kartojasi, tėvai ateina į peržiūrą "su kvapu" ar visai neateina, priimamas sprendimas vaikams nustatyti laikiną globą, o tėvams duodami įsipareigojimai, ką jie turėtų padaryti, kad vaikai galėtų grįžti į šeimą“, – teigė specialistai.
Pasak jų, palyginti su ankstesniais metais, šiemet tokių laikinų globų nustatyta daugiau. Mat žmonės aktyvesni, taip pat keičiasi socialinių darbuotojų grafikas – jie vyksta į namus pašalpų gavimo dienomis ir vakarais, kai gaunami signalai, kad gali būti girtaujama. Būna, kad ir patys vaikai paskambina ir paprašo pagalbos.
Antrą šansą sutiko suteikti odontologai
Nuo vyro smūgių moteris netekusi beveik visų priekinių dantų – belikę vos po keletą viršuje ir apačioje. Tai suteikia diskomfortą ne tik valgant, bet ir bendraujant. „Kažkur išeiti, su žmonėmis bendrauti nemalonu, o darbą susirasti visiškai neįmanoma. Išmokau šypsotis burnos nerodydama, kad negąsdinčiau žmonių“, – prisipažino ji.
Moteriai suteikti antrą šansą gyvenime ir padėti jai pradėti gyvenimą iš naujo ėmėsi Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas, į kurį susibūrė medikai, nemokamai teikiantys paslaugas tiems žmonėms, kuriems odontologinės pagalbos labai reikia, bet jie patys už ją susimokėti neišgali. Sutvarkyti moters dantis apsiėmė Šv. Kristoforo odontologijos klinikos Vilniuje komanda.
Pasak fondo vadovės Dalios Sakalauskaitės-Babravičės, dėl dantų ligų vaikai dažnai patiria patyčias, suaugę žmonės sunkiau susiranda darbą. Pagaliau tai ne tik estetinė problema, bet ir fizinė, nes dažnai sukelia nuolatinį skausmą, sunkumus kramtant, riboja maisto racioną ir kelia žarnyno bei virškinimo problemų.
Fondo atsiradimą inicijavo keletas savo srities profesionalų. Nors visi gydytojai prie fondo veiklos prisideda neatlygintinai, medžiagos kainuoja. Todėl fondo atstovai be galo dėkingi už bet kokio dydžio pinigines aukas.
Norintieji prisidėti prie šios moters (redakcijai jos vardas žinomas) šanso pradėti naują gyvenimą be smurto, o taip pat dovanoti džiaugsmą kitiems fondo pacientams, gali paaukoti čia:
Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas
Įmonės kodas: 304661354
Sąskaita: LT727044060008183953
Bankas: SEB bankas
Mokėjimo paskirtis: Dovanoju šypseną
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
