Nemokumo ženklų nemato
Lietuvos banko Makroprudencinės analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas Arnoldas Bytautas tikina, kad naujausios Lietuvos namų ūkių apklausos duomenimis, gerai savo finansinę padėtį vertinančių namų ūkių skaičius, lyginant su 2022 m., ūgtelėjo dvigubai, o daugiau nei trečdalio respondentų pajamos per pastaruosius metus padidėjo.
„Trečdalis namų ūkių – daugiausia per pastaruosius ketverius metus – savo finansinę būklę vertino gerai. Palankiausiai savo finansinę padėtį įvertino didmiesčiuose gyvenantys vidutinio amžiaus (30–49 m.) respondentai. Taip pat padidėjo dalis, nurodžiusių, kad namų ūkio pajamos per pastaruosius 12 mėn. padidėjo.
Nepaisant išaugusių prekių ir paslaugų kainų bei aukštų palūkanų normų aplinkos, sutaupančių namų ūkių dalis per metus šiek tiek padidėjo ir buvo didžiausia per pastaruosius ketverius metus (62 %). Svarbiausiomis taupymo priežastimis atsakiusieji įvardijo poreikį turėti pinigų nenumatytoms išlaidoms, planuojamus smulkius pirkinius ateityje ir ilgalaikius taupymo tikslus“, – komentavo A.Bytautas.
Pasak Makroprudencinės analizės skyriaus vyresniojo ekonomisto, nors padidėjusios palūkanų normos galėjo priversti gyventojus riboti išlaidas ne pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms, tačiau iki šiol nesukėlė paskolų nemokumo problemų – neveiksnių būsto paskolų dalis bendrame būsto paskolų portfelyje 2023 m. ūgtelėjo nežymiai ir trečiąjį ketvirtį siekė 0,7 proc. Tai – gerokai žemesnis neveiksnių paskolų lygis nei ikipandeminiu laikotarpiu, kai šis rodiklis siekė apie 2 proc.
Tuo metu neveiksnių vartojimo paskolų lygis jau kurį laiką išlieka panašiame lygyje ir svyruoja apie 1,7 proc. Daugiau nei 30 d. pradelstų paskolų lygio padidėjimas būsto ir vartojimo paskolų portfeliuose taip pat minimalus, jų lygis lieka žemesnis nei ikipandeminiu laikotarpiu.
Restruktūrizuotų būsto paskolų lygis, pasak A.Bytauto, nuosekliai mažėja ir 2023 m. trečiąjį ketvirtį siekė 0,5 proc. Žymesnis restruktūrizuotų paskolų dalies išaugimas stebimas vartojimo paskolų segmente, tačiau tą daugiausia lėmė techniniai veiksniai vienoje finansų įstaigoje.
Trečdalis namų ūkių – daugiausia per pastaruosius ketverius metus – savo finansinę būklę vertino gerai.
Ar liepto galas yra liepto galas?
Psichologas Visvaldas Legkauskas, išleidęs knygą „Pinigų kelionė. Nuo atsiradimo iki tavo kišenės“, taip pat nevertino šeimų ir asmenų finansinės būklės kaip itin prastos. Anot pašnekovo, problemos mūsų galvoje didesnės, nei yra iš tiesų.
„Noriu pasakyti, kad tai nėra liepto galas. Pirmas labai svarbus dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, psichologinis reiškinys – kad žmogus prisitaiko prie gyvenimo sąlygų pokyčio. Mes esame atsparūs sutvėrimai. Tik taip yra, kad prie teigiamų pokyčių prisitaikome, aišku, lengviau“, – komentavo psichologas.
Jis pateikė pavyzdį, kad jei palūkanos yra sumažinamos, atsiranda papildomų pinigų, žmonės labai greitai randa, kur juos padėti: „O jeigu tokiu pat dydžiu palūkanos padidėjo, pinigų mažiau, jau sakome – išgyventi nebeįmanoma. O žiūrint objektyviai, kai neįmanoma išgyventi, tai neišgyveni. Kitaip tariant, tai reiškia, kad namus iš tavęs jau atėmė. Nieko panašaus ekonomikoje nestebima – kažkokių blogų paskolų augimo ar būstų perėmimų. Mes stebime tik laisvų pinigų sumažėjimą. Gyvenimo sąlygų pablogėjimas nėra esminis, tiesiog žmonėms sumažėjo komforto.“
Garsiai skųstis
Vienas iš psichologinių patarimų, pasak pašnekovo, jei kalbame apie savo psichologinės būklės valdymą, įvardinti realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Jei mums sumažėjo komfortas, tai taip ir sakyti – sumažėjo komfortas.
„Dabar aš negaliu išgerti antros „latte“ kavos, turiu gerti tik juodą kavą – be sirupo. Ar tai yra gyvenimo katastrofa? Ne, nėra. Tai yra tiesiog sumažėjęs komfortas. Antra, reikėtų įvertinti, kad žmogus yra linkęs skųstis. O lietuviai – truputį labiau nei aplinkiniai. Tai, apie ką dabar kalbu, dažnas skaitytojas girdi iš aplinkinių, o gal pritaikytų ir tam, ką mato veidrodyje.
Jei tu labai stipriai skundiesi, labai perdėdamas savo diskomfortą, iš jo darydamas tragediją, neretai ištinka, kad, žiūrėk, kažkas ima ir išsprendžia tavo problemą. Padaro tai už tave. Ateina koks nors žmogus, sakykime, mama, bet čia mama perkeltine prasme, nes šį vaidmenį gali atlikti ir kiti žmonės“, – aiškino V.Legkauskas.
Dabar aš negaliu išgerti antros „latte“ kavos, turiu gerti tik juodą kavą – be sirupo. Ar tai yra gyvenimo katastrofa?
Anot jo, vaikystėje tai būna mama, vėliau – kiti žmonės, bet nemaža dalis suaugusių žmonių atsineša į brandų gyvenimą tokių įsitikinimų, kad garsiai paverkus, paaimanavus, kažkas ims ir išspręs bėdas. Bet laikui bėgant tu „mamų“ mažėja ir garsus skundimasis vis rečiau iššaukia tą „mamą“. „O tada ši situacija naikina mūsų psichologinę būseną. Kitaip tariant, mes patys ją sau naikiname. Viskas, ko reikia, racionaliai sau įvardinti: o kaip stipriai sumažėjo diskomfortas? Ar tai, kad negali antros „latte“ – čia vaizdingai sakau, bet iš esmės taip, tikrai pasaulio pabaiga?“ – retoriškai klausė psichologas.
Susimažinti ar iš paskutinių taupyti?
Paprastasis sprendimas, kurį visiems pirmiausia siūlau, aiškino V. Legkauskas, yra įsijungti tarptautines žinias ir pamėginti racionaliai įvertinti – kaip blogai mes gyvename? „Kai toje perspektyvoje pamatai savo „latte“ ir SPA atostogų nuostolį... Kai pamatai, kaip gyvena žmonės Ukrainoje, Gazoje ar Ekvadore, tada gali klausti savęs – tai kokio dydžio tavo problema?
Aš tai vadinu „pleistru“, tuo, kuris suveikia pakankamai greitai. Įdėti savo problemą į kontekstą ir įvertinti ją. Antra, kai pamatėme, jog gyvenimas nesugriuvo ir nepasibaigė, tada judame prie kito – gyvenimas yra prioritetų klausimas. Tai, į ką pateko nemaža dalis šeimų – jos pirmą kartą susidūrė su suaugusiųjų pasaulio realybe. O ta realybė tokia – ne visą laiką gyvenimas gerėja“, – komentavo psichologas.
Kai pamatai, kaip gyvena žmonės Ukrainoje, Gazoje ar Ekvadore, tada gali klausti savęs – tai kokio dydžio tavo problema?
Anot jo, nemaža dalis žmonių, kurie susiduria su minėtomis problemomis, tai asmenys tarp 25-erių ir 35 metų. „Jeigu, sakykime, prieš dešimtmetį, kokių 24-erių pabaigė mokslus ir išėjo į darbo rinką, tai pateko į pasaulį, kuriame nuo tada gyvenimas tik gerėjo – be perstojo.
Galbūt susidarė įspūdis, kad kitaip nebūna, kad tai yra savaime suprantama. O dabar jiems įvyko toks įvykis – gyvenimas blogėja. Tai tiesiog atvyko į suaugusiųjų pasaulį, gyvenime taip būna – kartais situacija gerėja, o kartais – blogėja. Laimei, didesnę dalį gerėja, tie pakilimo laikotarpiai paprastai yra ilgesni. Tai reikia tiesiog priimti, tokia tiesiog yra realybė“, – aiškino V. Legkauskas.
Geroji žinia, anot psichologo, kad tie periodai praeina. „Aišku, visada norisi žinoti – kiek liko? Nes gyventi su žinojimu, kad dabar taip blogai bus visada – labai sunku. Bet jeigu tu žinai, kiek liko, kentėti kur kas lengviau. Jeigu žmonės kiek domisi ekonomika, geroji žinia, kad Lietuvos ekonomika į recesiją nepateko ir palūkanos, prognozuojama, artimiausiu metu ims mažėti ir jau neturėtų kilti“, – svarstė pašnekovas.
Paprašytas patarimo, kaip psichologiškai lengviau išgyventi žingsnius atgal, V.Legkauskas atkreipė dėmesį, kad ši situacija – puiki pamoka ir treniruotė, kaip nesitapatinti su vartojimu: „Iš principo tai labai svarbus žmogaus įgūdis. Tie, kurie save tapatina su vartojimu, tikrai sunkiai išgyvena tokius laikus. Labai svarbu, kad žmogus atrastų, kas yra esminiai dalykai gyvenime ir kad jo pamatas nėra vartojimas. Pastarasis – tik malonus priedas.“
Susitelkti į pajamas
Finansų ekspertė Lina Banytė-Surplienė, išleidusi knygą „Apie pinigus su vaikais“, taip pat atkreipė dėmesį į žmogaus smegenis ir psichologinius apektus, su kuriais žmogus pats turi tvarkytis.
„Iš psichologinės pusės, mūsų smegenys veikia taip, kad jei mes priprantame prie tam tikro gyvenimo lygio, o tai gali būti tiesiog – nueiti į parduotuvę ir rinktis ką nori, o ne pagal kainą. Tai jei gyvenimas pasikeitė ir staiga mums reikia skaičiuoti, mes tai matome kaip didžiulį diskomfortą. Mums atrodo, kad gyvenimas labai smarkiai pablogėjo“, – aiškina pašnekovė.
L. Banytė-Surplienė tikino, kas pastaruoju metu gyvenome tikrai gerame ekonominiame cikle, kas leido žmonėms sutaupyti, prie to prisidėjo ir pandemija, todėl dabar žmonės, net jei išleidžia daugiau nei uždirba, dar turi „pagalvę“, kuria gali pasinaudoti. Todėl kol kas statistiniai duomenys tikrai nerodo, kad žmonės gyventų labai blogai.
„Problema, aišku, yra ta, kad tos santaupos, jei viskas taip tęsis, kažkada baigsis. Taigi ateis laikas, kai teks imti ir žiūrėti – ką aš turiu dabar daryti?“ – svarstė pašnekovė.
Į šį klausimą, pasak finansų ekspertės, skirtingų tipų žmonės, akivaizdu, skirtingai sureaguos.
„Vieni galvoja – kažkaip bus. Anksčiau vis gaudavau papildomų pajamų, gausiu ir dabar. Tada jie nedaro tokių kardinalių sprendimų, kaip, sakykime, keisti būstą ar automobilį. Kiti tuo tarpu yra racionalesni, labiau planuojantys, beje, jie rečiau patenka į tokias situacijas, nes jie jau prieš pusę metų ima galvoti, štai – po kažkiek laiko gali būti blogai, ir imasi sprendimų“, – komentavo pašnekovė.
Problema, aišku, yra ta, kad tos santaupos, jei viskas taip tęsis, kažkada baigsis.
Tiesa, kaip vieną iš būdų išgyventi tokiose situacijose L. Banytė-Surplienė įvardijo susikoncentravimą galbūt ne visai ten, kur vertėtų. Kitaip tariant, labai dažnai žmonės susitelkia į išlaidų mažinimą, tačiau tai – ribota kryptis, o juk nemaža dalis žmonių turi kur ir kaip didinti pajamas, reikėtų tik išdrįsti ir pradėti judėti ta linkme, o ši kryptis ribų, galima sakyti, neturi.
Smūgis – kainų augimas
Sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka, kalbėdamas apie sunkiai besiverčiančias šeimas, taip pat atkreipė dėmesį, kad galbūt skundžiantis prioritetai dėliojami ne ten, kur turėtų būti.
„Jei kalbame apie šeimas, kurios turi būsto paskolas, turime atkreipti dėmesį, kad būsto paskolos nėra dalinamos bet kam. Jas ima žmonės, kurių pajamos vis tik yra pakankamai didelės. Tai žmonės, kurių pajamos auga dirbant, išsilavinę žmonės, nepamirškime, kad vertinant, ar suteikti paskolą, atsižvelgiama ne į vieną kriterijų.
Yra juk reikalavimas, kiek turi likti šeimai. Ir net atmetus paskolos įmoką, yra skaičiuojamas vadinamasis „stress test“, kai vertinama, kokią dalį pajamų sudarytų įmoka, jei palūkanos išaugtų. Taip, jos dabar išaugo, žinoma, įmokos irgi – tai labai nemalonu, bet kol kas nėra indikacijų, kad būtų daug refinansavimo procesų ar pan., kas buvo 2009 m., nes žmonės, kurie tas paskolas gavo, jie vis dar pajėgūs jas mokėti“, – komentavo R. Lazutka.
Sociologas prisiminė 2009 m. finansų krizę, kada buvo ryški ir paskolų krizė, tačiau tai buvo todėl, kad paskolos dalintos mažiau atsakingai, nei tai bankai daro dabar.
Kalbant bendriau, anot R. Lazutkos, tiek tiems, kurie turi paskolų, tiek tiems, kurie jų neturi, pastaruoju metu didžiausias smūgis buvo kainų augimas: „Aišku, reikėtų atkreipti dėmesį, kad nuo 2017 m. Lietuvoje palyginti sparčiai auga ir atlyginimai, ir socialinės išmokos, tikėtina, kad augs ir toliau, šis aspektas padeda šiek tiek amortizuoti tą kainų šuolį.
Kitaip tariant, žmogus gauna algą, o mėnesio gale sąskaita jau būna tuščia.
Ta infliacija, aišku, labai nemaloni, 20 proc. augimas didžiulis, bet ją šiek tiek sušvelninti tikrai padėjo jau 2020–2021 m. pradėjusios kilti pajamos. Taigi, sakykime, kad Lietuvoje ta padėtis yra dar pakenčiama.“
R. Lazutka tikino, kad tai, kur jis tikrai vis dar mato didžiulę problemą, yra nelygybė.
„Žiūrėjau Europos centrinio banko duomenis apie namų ūkių depozitus, indėlius bankuose. Taigi 50 proc. gyventojų iš esmės tų indėlių neturi, šiuo atveju, klabant apie indėlį, turima galvoje ne tik taupymui atidėti pinigai, bet ir sąskaitose naudojami pinigai.
Lietuvoje yra įvestas privalomas pajamų pervedimas į banko sąskaitas, grynais negalima mokėti, taigi jas turi visi žmonės, ir ką mes matome – jos labai greitai ištuštėja. Kitaip tariant, žmogus gauna algą, o mėnesio gale sąskaita jau būna tuščia. Taigi daug žmonių gyvena tikrai įtemptai. Ypač ta dalis, kuri gyvena arti skurdo ribos arba labai sunkiai – vienišos mamos, pensinio amžiaus žmonės ir pan., tų grupių yra ir daugiau“, – tikino R. Lazutka.
Pašnekovo teigimu, tiesiog pasiturinti šalies dalis, kuri turi santaupų ir gyvena labai gerai, yra labai maža, o dalis, kuri gyvena sunkiai – neproporcingai didelė. Būtent šį dalyką turėtų padėti spręsti ir pati valstybė.
