Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, KTU Inžinerijos licėjaus direktorius Dainius Žvirdauskas sako, kad įtraukusis ugdymas – ilgas ir nepigus procesas, tačiau svarbiausia šiame kelyje – pakeisti išankstines nuostatas bei padėti vieni kitiems.
Įtraukusis ugdymas švietimo bendruomenėje vertinamas teigiamai
Pasak D. Žvirdausko, pasitaiko įvairių nuomonių, bet didžioji dauguma švietimo bendruomenės įtrauktį vertina teigiamai. Kitų valstybių sėkmingi pavyzdžiai įkvepia ir rodo kryptį, kaip Lietuva gali stiprinti savo įvaizdį bei reputaciją tarptautinėje erdvėje. Jis teigia, kad einame teisingu keliu, nėra ko dairytis atgal, tik ryžtingai spręsti kylančias problemas. Pašnekovas paeiliui išvardino keturias pagrindines problemas su kuriomis susiduriama siekiant diegti įtraukųjį ugdymą.
Pirma – vadybos, finansinė problemų grupė. Tai reiškia – trūksta pajėgumų, specialistų, savivaldybės skiria per mažai lėšų infrastruktūros pritaikymui. Šias problemas galima išspręsti greičiausiai.
Antra – tėvų, auginančių vaiką su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nuomonės ir nuostatos. Jeigu vaiko poreikiai akivaizdūs, tėvai kreipiasi pagalbos ir jos sulaukia. Jeigu poreikiai mažiau matomi, tėvai dažnai juos neigia ir tikina, kad vaikui nereikia specialisto pagalbos. Kai tam priešinamasi, mokykla neturi pagrindo įdarbinti specialistą, kuris padėtų. Tad vaikas tiek mokykloje, tiek suaugęs, susiduria su daugybe problemų, kurios gilėja nesprendžiamos.
Trečia – tėvų, kurie neturi specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų, nuomonės ir nuostatos. Jie teigia, kad kiti klasės mokiniai kenčia ir stokoja dėmesio dėl specialiųjų ugdymosi poreikių turinčio bendraklasio. Tokie tėvai panašų požiūrį įdiegia ir savo vaikams, o tai vėliau gali virsti patyčiomis. Reikėtų vaikams paaiškinti, kad turi kitokį draugą, taip ilgainiui vaikai išvysto unikalius empatijos gebėjimus, supratimą, toleranciją ir kitas savybes, kurių vėliau prireikia gyvenime.
Ketvirta – mokyklos personalo nuomonės ir nuostatos. Yra dalis mokytojų, kurie ne atvirai, tačiau nepritaria įtraukiajam ugdymui ir jam priešinasi. Tai, pašnekovo manymu – mažoji dalis, dažniau, vyresnio amžiaus žmonės. Dalis jų tiesiog neturi įgūdžių dirbti tokiose klasėse ir nedrįsta to pasakyti, ieškoti pagalbos.
Lietuvoje jau daug metų taikoma įtraukiojo ugdymo politika skirtingais lygmenimis: nacionaliniu, savivaldybių ir mokyklų. Galbūt dabar daugiau apie tai kalbama, tačiau Lietuvoje jau seniai šia tema vyksta renginiai bei mokymai. Pasak D. Žvirdausko, didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų jau mokosi bendrosios paskirties mokyklose. Vienintelis skirtumas, kad nuo šios rugsėjo pirmosios tapo privaloma užtikrinti sąlygas priimti visus vaikus ir juos ugdyti.
Svarbiausia – visuomenės palaikymas ir mokytojų ruošimas
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento teigimu, sėkmingam ir sklandžiam įtraukties diegimo procesui labai svarbus visuomenės palaikymas, bendruomenės įsitraukimas, mokyklos vadovo pozicija. Vadovas negali atmestinai vykdyti įtraukųjį ugdymą: „Aš, asmeniškai, susidūriau su situacija, kai tėvai tiesiogiai pagrasino nebeleisti vaikų į mano mokyklą, išvadino ją neprestižine, nes joje vykdomas įtraukusis ugdymas. Tačiau mano nuomonė kitokia – prestižinė mokykla yra ta, kurioje aš sugebu užtikrinti tinkamas mokymosi sąlygas kiekvienam vaikui“.
Mokytojams organizuojami specialūs kursai bei mokymai, į juos kviečiami lektoriai, rengiamos individualios konsultacijos. Pasak D. Žvirdausko, mokymasis iš kolegų yra itin naudingas. Taip pat veikia švietimo centrai, kurie teikia konsultacijas ir labai prisideda prie pagalbos įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, veikia Lietuvos Įtraukties švietime centras – į juos galima kreiptis bet kada ir išspręsti nerimą keliančius klausimus.
„Pastebėjau, kad bendradarbiaujant įvairioms institucijoms, mokytojams bei tėvams galima pasiekti daug geresnių rezultatų negu bandant išspręsti problemas savo kieme, mokyklos lygmeniu“, – sako D. Žvirdauskas.
