Ilgo darbo rezultatas
Įtraukiojo ugdymo principų įgyvendinimo palengvinimui organizuojama ir vykdoma aibės projektų, kurie gelbsti visiems mokyklų bendruomenių nariams geriau prisitaikyti procese. Vienas iš tokių projektų – „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“. Tai projektas, kuris padeda stiprinti įtrauktį ir prieinamumą mokiniams Lietuvos darželiuose ir mokyklose.
Šio projekto vadovė Kristina Ignatavičienė pastebi, kad įtraukusis ugdymas yra ne staiga atsiradusi prievolė, o ilgo darbo rezultatas. „Lietuvoje neretai teigiama, kad įtrauktis atsirado staiga. Tačiau toks požiūris nėra visiškai tikslus. Jau po nepriklausomybės atkūrimo imta kelti klausimų dėl specialiųjų mokyklų ateities bei ieškoti būdų, kaip sudaryti tinkamas sąlygas vaikams mokytis bendrojo ugdymo mokyklose“, – teigia K.Ignatavičienė.
Ji priminė, kad 1998 m. priimtas specialiojo ugdymo įstatymas numatė specialistų krūvius, darbo principus, pradėta kalbėti apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų mokymąsi kartu su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokyklose. 2011 m. Specialiojo ugdymo įstatymas integruotas į Švietimo įstatymą, o 2020 m. Įtraukties principas normatyviai įtvirtintas teisės aktuose kaip imperatyvus reikalavimas. Tiesa, praktinio įgyvendinimo pradžia buvo nukelta iki 2024 metų rugsėjo 1 dieną.
„Gal todėl dabar kyla toks sujudimas, diskutuojama, ar mes pasiruošę. Bet ar įmanoma būti visiškai pasiruošusiam, kai mes kalbame apie nuolatinį mokymosi procesą?“ – retoriškai klausia projekto vadovė.
Svarbiausia – bendradarbiauti ir kartu spręsti problemas
Tiesa ta, kad įtraukiojo ugdymo procesas nėra paprastas, tačiau apskritai ugdymo sritis yra labai sudėtinga ir reikalaujanti kompleksinių sprendimų iš visų suinteresuotų šalių.
Vieni didžiausių iššūkių, kurie kyla, kalbant apie įtraukųjį ugdymą, kaip padėti mokytojams organizuoti mokymosi procesą taip, kad jis būtų naudingas visiems mokiniams. „Vaikai yra labai skirtingi. Gali būti, kad mokykla nėra pasiruošusi tam tikroms situacijoms, bet svarbiausia – bendradarbiauti ir kartu spręsti problemas“, – akcentuoja K.Ignatavičienė.
Pedagogai susiduria su įvairiais iššūkiais: tiek dėl vaikų elgesio, tiek dėl tėvų požiūrio. „Tėvai ne visuomet atskleidžia su vaiku kylančias problemas, o bendradarbiavimo stoka gali dar labiau jas pagilinti. Siekiant įgyvendinti įtraukties principą, itin svarbus visų ugdymo proceso dalyvių – mokytojų, mokyklos administracijos, specialistų ir tėvų – glaudus bendradarbiavimas. Svarbu pasiekti bendrą situacijos supratimą, taikyti suderintas taisykles ir metodus bei nuosekliai laikytis priimtų susitarimų. Po tam tikro laikotarpio būtina įsivertinti priemonių veiksmingumą ir, jei jos neduoda laukiamų rezultatų, ieškoti alternatyvių sprendimų“, – teigia pašnekovė.
Įtraukusis ugdymas – nuolat kintantis procesas
Nepaisant sunkumų, Lietuvoje yra mokyklų, kurios įtraukiojo ugdymo principus įgyvendina sėkmingai. Jose aiškiai apibrėžta, kaip sprendžiamos situacijos, kai vienas mokinys trikdo ugdymo procesą klasei, užtikrinama pagalba mokytojams.
„Svarbu užtikrinti, kad mokytojas neliktų vienas, sprendžiant iššūkius, – mokyklų administracijos ir Vaiko gerovės komisijos turi aktyviai įsitraukti į šį procesą. Lietuvoje yra mokyklų, kurios sėkmingai įgyvendina įtraukųjį ugdymą, tačiau kai kurioms vis dar kyla sunkumų. Dažnai įtraukusis ugdymas vis dar suvokiamas kaip naujovė, o prisitaikyti prie naujovių, ypač švietimo sistemoje, kur jų vyksta nuolat, nėra lengva. Vis dėlto laikas ir nuoseklus darbas leidžia įveikti kliūtis.
Užsienio šalių patirtis taip pat rodo, kad net turint ilgametę praktiką šioje srityje, nuolat kyla situacijų, kurių sprendimas nėra paprastas ir ne visuomet patenkina visas suinteresuotąsias šalis. Įtraukusis ugdymas yra dinamiškas procesas, kurio sėkmė priklauso nuo mūsų visų požiūrio, vertybinių nuostatų bei pastangų rasti tinkamus sprendimus kylančioms problemoms“, – pabrėžia K. Ignatavičienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į kvalifikacijos tobulinimo programas, kurios leidžia pedagogams geriau pasiruošti praktinėms situacijoms.
„Mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, mokyklų vadovai ir administracija turi galimybę tobulinti savo kvalifikaciją dalyvaudami nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose, kurių apimtis yra daugiau nei 240 valandų. Šiose programose pedagogai gilina savo žinias ir kaupia profesinę patirtį. Mūsų projekte siūlomos trumpesnės, 40 valandų trukmės programos, orientuotos į praktinius sprendimus, padedančius įveikti kasdienius iššūkius klasėje.
Jau ne vienus metus vykdoma ir Tūkstantmečio mokyklų programa, kurios veiklos skirtos įtraukiojo ugdymo stiprinimui. Tai rodo, kad pagalbos mokykloms ir pedagogams įtraukiojo ugdymo srityje iš tiesų netrūksta. Pavyzdžiui, mūsų projekte numatyta pedagogų kvalifikacijos tobulinimas per mokymus, supervizijas bei sudėtingų atvejų aptarimo grupes.
Taip pat rengiamos metodinės priemonės mokytojams, pritaikomos užduotys specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, skatinamas nuostatų ir požiūrio į įtrauktį pokytis. Be to, vykdomi ir kiti projektai, orientuoti į personalizuotą ugdymą, gabių mokinių poreikius, taip pat prisidedama prie mokyklų aprūpinimo kompiuterine įranga. Todėl teigti, kad švietimo sistema nėra pasirengusi įtraukčiai, būtų netikslu.
Turimos priemonės ir patirtys leidžia reikšmingai prisidėti prie to, kad vaikai darželiuose ir mokyklose jaustųsi gerai, o jų ugdymosi procesas būtų sėkmingas. Esminis veiksnys – vidinis motyvavimas ir ryžtas. Mokytojai turi didelį potencialą bei žinių, todėl svarbu pasitikėti savimi, eksperimentuoti, stebėti rezultatus ir tobulinti praktiką, remiantis įgyta patirtimi“, – yra įsitikinusi K.Ignatavičienė.
Nauda – visai visuomenei
Kalbant apie geruosius mokyklų pavyzdžius, kurie sėkmingai pritaikė įtraukties švietime principą, specialistai pastebi esminį gerąjį pokytį, kuris turi įtakos ne vien specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, o apskritai visai bendruomenei.
„Jei pasižiūrėtume į sėkmingus pavyzdžius, pamatytume, kad vaikai nesureikšmina kitaip besielgiančio vaiko šalia. Jie mokosi tolerancijos, supratingumo, bendravimo“, – sako K. Ignatavičienė. Jos teigimu, įtraukusis ugdymas nėra skirtas tik specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams – jis apima visus, nes kiekvienas mokinys turi gauti jam tinkamiausią ugdymą.
„Anksčiau egzistavo skirtingų nuomonių apie įtraukųjį ugdymą – neretai manyta, kad jis aktualus tik specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, tačiau šiandien suprantama, kad įtrauktis apima visus mokinius. Atsižvelgiant į vaiko individualias ypatybes, mokykla turi sudaryti sąlygas ugdytis taip, kad jis galėtų visapusiškai atsiskleisti. Mokytojo užduotis – pažinti kiekvieną mokinį ir taikyti ugdymo metodus, geriausiai atitinkančius jo poreikius.
Taigi, įtraukties principas grindžiamas individualių ugdymosi poreikių tenkinimu, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko galimybes. Praktiniu požiūriu tai reiškia vis didesnį orientavimąsi į individualizuotą ugdymą. Vis dėlto tai nereiškia, kad mokytojas privalo kiekvienam mokiniui rengti individualias užduotis. Taikant universalųjį dizainą, siekiama, kad ugdymo turinys būtų prieinamas daugumai mokinių, o užduotys – diferencijuojamos taip, kad kiekvienas vaikas galėtų jas atlikti pagal savo gebėjimus ir patirtų ugdymosi sėkmę“, – akcentuoja K.Ignatavičienė.
Taigi, specialistai sutaria, kad įtraukusis ugdymas yra kompleksiškas ir nuolat kintantis procesas, tad ir pasiruošti iš anksto kiekvienai situacijai neįmanoma. Šio nuolat besivystančio ir besikeičiančio proceso sėkmė priklauso nuo visos švietimo bendruomenės pastangų bei nuostatų, su kuriomis žvelgiama į šį procesą. Todėl geriausia, ką šiuo metu galima padaryti, yra geranoriškai veikti, o ne atidėlioti.
