Mamą nustebino palaikymo banga
Viktorija su vyru augina du vaikus – pradinukę dukrą ir 5 metų sūnų Dovydą. Būtent įrašas apie jį jos sukurtoje „Facebook“ paskyroje „Do – tai saulė danguje“ sulaukė 8,3 tūkst. žmonių reakcijų, o pačiu įrašu pasidalijo daugiau kaip 1,5 tūkst. socialinio tinklo vartotojų.
„Mane išties nustebino kilusi pozityvo ir palaikymo banga. Lietuva tikrai pasiruošusi dideliems pokyčiams!“ – 15min sakė Viktorija.
Prieš daugiau nei 2,5 metų sūnaus garbei sukurtoje „Facebook“ paskyroje moteris pasidalijo prisiminimais, su kuo teko susidurti, sūnui pradėjus lankyti vaikų darželį. V.Jankauskienė sutiko, kad įrašą pateiktume ir 15min skaitytojams.
Teko pakeisti darželio grupę
„Mokslo metai prasidėjo, ir internete pasipylė straipsniai apie tai, kaip mokyklos nenori neįgalių vaikų. O man plaukai šiaušiasi, kai pagalvoju, kad po kelerių metų eisime tais keliais. Bet šiandien norėčiau apkabinti mamas, kurios išleido mažylius į darželį ir jau atsimušė į pasipriešinimo sieną.
Kai leidom darželin Dovydą, aplinka ūžė kaip avilys: nenorės, nepriims, atstums, tyčiosis. Ruošėmės „karui“. Iš tiesų karui nesiruošėme, galvojome argumentus, domėjomės, kas priklauso mūsų vaikui ir... beprotiškai bijojome. Juk vien vaiko išleidimas į darželį yra stresas.
Užrašėme per sistemą kaip sveiką vaiką (turiu paminėti, kad tuomet jis niekuo ir nesirgo), o patekus į darželį sutarėme dėl susitikimo su direktore. Ir žinote, kokia buvo direktorės reakcija? Ogi visiškai normali: išklausė, paėmė Dovydą už rankos ir išsivedė darželio koridoriais dokumentų kopijuoti. O grįžusi pasakė: viskas bus gerai. Darželyje dar nebuvo vaiko su DS (Dauno sindromu – red.), tad visiems čia bus nauja patirtis. Viskas bus gerai.
Ne mes ją tuo tikinome, o ji mus. Nors iš tiesų niekas nežinojo, kaip bus.
O buvo visaip.
Taip nutiko, kad per mokslo metų pradžios chaosą auklėtoja liko neinformuota, todėl išgirdusi diagnozę išsigando panašiai, kaip aš jo gimimo dieną, ir turbūt nė negirdėjo, ką aš jai ten pasakojau toliau. Teko patikinti, kad tai neužkrečiama.
Bet nepadėjo.
Viskas, ką mes girdėjome vakarais pilnoje tėvelių rūbinėje, – „tinginys“, „ir vėl užmigo prie stalo“, „nedalyvavo ryto rate“. Mačiau, kad mano vaikas jau vargas. Viskas negerai.
Nuodų dozė kitų vaikų tėvams kiekvieną vakarą ar kas antrą. O ne vargo tėvams asmeniškai. Puiki metodika, „padedanti“ įsilieti į kolektyvą.
Po dviejų savaičių ėjome pas direktorę, vėl su argumentais, suprasdami, ką ji gali pagalvoti (o gal ir pagalvojo). Išpindėję tėveliai, priimk – tai ant galvos užsiropštė. Bet pakeitėme grupę. Auklėtoja į diagnozę nereagavo niekaip, sakė turėjusi mergaitę su DS ir nieko čia baisaus nemato. Rezultatas – vaiko ašaros baigėsi, mūsų irgi“, – rašė Viktorija socialiniame tinkle.
Vaikas tapo „mylimuku“
„Jei įmanoma kažką keisti – keiskite. O kažką pakeisti visada įmanoma, nes turėtų atsirasti bent vienas žmogus, kuris išklausys ir padės priimti sprendimą, – toliau savo mintis „Facebook“ dėstė moteris. – Keitėsi auklėtojos, grupės, keitėsi ir vaikas. Niekas mūsų negąsdino, kad jis sunkiai susižalos, ar užsprings, kad bus sunku. Nes niekas nežinojo, kaip bus. Jis buvo užspringęs, ir tikriausiai neturėtume vaiko, jei ne auklėtoja Kristina. Jis buvo sumuštas, kai kitas vaikas paleido jam į veidą supynes ir prakirto antakį, kelis kartus nusibrozdino kelius ir įkrito į balą.
Nepaisant diagnozės jis mokėsi eilėraščių, piešti ir klijuoti, valgė ir miegojo. Darė viską, kaip visi vaikai (tik jo spalvoto popieriaus traukinys atrodė kaip po sprogimo).
Jis yra užmigęs turbūt visur, kur tik įmanoma užmigti, įskaitant kilimą, darbelių stalą ir sriubos lėkštę.
Man niekas netėškė, kad su juo tenka daugiau užsiimti, atimant laiką iš sveikųjų, tik sakydavo, kad jis šaunuolis, su juo nėra jokių problemų (galimai melavo). Jis tapo visų mylimuku. Iš tiesų jį žino visas darželio personalas, vaikai ir tėvai. Mano akimis, auklėtojos jį šiek tiek perlepino, bet jos neigia. Jis neabejotinai yra kolektyvo dalis.
Jis yra užmigęs turbūt visur, kur tik įmanoma užmigti, įskaitant kilimą, darbelių stalą ir sriubos lėkštę, nes greičiau pavargdavo. Yra įkritęs į klozetą (nes fiziškai yra mažesnis) ir taip išsigandęs, kad bijojo sėstis net ant puodo. Visko yra buvę tam daržely. Per koncertus stovėdavo iškišęs liežuvį, o pavargęs tupėdavo išpūtęs akis, taip mane graudindamas. O vakarais atidainuodavo visą repertuarą neužsikirsdamas, taip sugraudindamas dar labiau.
Visi matome tai, ką norime matyti. Jei mūsų vaikų nesėkmes siejame su DS, gal siekime ir jų sėkmes?!
Tėvai – atskira tema, kurią reiktų paliesti. Nes patyčios ateina iš suaugusiųjų, ne iš vaikų. Dažnai mes spekuliuojame patyčių tema, kalbėdami apie neįgaliųjų integraciją. Bet ar žinome, kad sveiki trimečiai vaikai išjuokia kitų sveikųjų drabužius, šukuosenas, daiktų neturėjimą? Pradinukės kiemo draugės apmėtė mano dukterį akmenimis. Sveiką, gražią ir protingą mergaitę. Kiemo draugės. Aš mokau savo vaiką, tu – savo: viskas, ką mes turėtume padaryti dėl patyčių. Tik gal pradžioje turėtume mokytis patys.
Patyčios ateina iš suaugusiųjų, ne iš vaikų.
Nesulaukėme jokio prognozuoto pasipriešinimo, jokio diagnozės sureikšminimo. Didžiausias ir stipriausias grupės berniukas padėdavo Dovydui išsijudinti, ir kiti visada ištiesdavo ranką, matydami, kad jam reikia kiek daugiau laiko ir šlakelio pagalbos. O jis skolingas nelieka, surenka ne tik savo žaislus, bet ir kitų, moko empatijos, geraširdiškumo, atlaidumo. Turi draugų ir labai juos myli.“
Moteris palinkėjo žmogiškumo
„Visuomenė yra visuma. Eliminuodami iš jos dalelę, pasiekiame tik tiek, kad atskiriame dalelę nuo visuomenės.
Dažnai girdžiu, kad vaikų su negalia tėvai pervertina savo vaikų galimybes ir bando įbrukti juos ten, kur jie nepritinka. O jūs pamėginkite įsivaizduoti, kaip sunku priimti sprendimą, į kokį darželį išleisti vaiką, kai jam vos dveji? Kai žinai, kad su sveikais jis bandys pasitempti, juos pasivyti, bet nenumanai, ar pavyks. Ar jis netaps kliuviniu visai grupei. Mes ėjome į darželį pabandyti, su mintimi, kad į spec. darželį mes visada suspėsime. Ir bandymas buvo sėkmingas! Bandykite!
Taigi, mūsų integracija yra labiau ne apie priemonių ar specialistų buvimą/nebuvimą, o apie paprastą absoliučiai visiems prieinamą resursą – žmogiškumą. Daugiau žmogiškumo jūsų kelyje“, – linkėjo moteris įraše, kuris sujaudino tūkstančius.
