„Jeigu jus paguos, pasakysiu, kad ir psichologams su savo vaikais visko būna: ne visuomet pavyksta iš pirmo karto susitarti, kyla susierzinimų, o kartais ir nepilnavertiškumo kompleksų. Tačiau svarbu nenusivilti ir nepaliauti ieškoti tinkamų išeičių“, – interviu 15 min sakė psichologė.
– Kodėl kyla konfliktinės situacijos su vaikais?
– Vaikai stengiasi patenkinti savo poreikius: gauti tai, ko jiems norisi, todėl ir girdime verksmus viešose vietose, gatvėse ar parduotuvėse, matome ant kelių sukniubusius ir raudančius dvimečius ar trimečius.
Jei jūsų vaikas rėkia viešoje vietoje, pirmiausia reikėtų sau pasakyti, kad jūs nesate bloga mama. Kiekvienas iš tėvų gali atsidurti tokioje nepatogioje situacijoje.
Mažiukams jokie aiškinimai ar prašymai dar netinka, todėl vienintelis būdas, kuris gali suveikti, yra draugiškas būdas nukreipti vaiko dėmesį (paplojant rankomis, pavaidinant ar pan.).
Žaismingi būdai įprastai suveikia, nebent vaikas jau labai smarkiai įsitraukęs į neigiamą savo emociją. Tuomet veiksmingiausia pakelti ir nusinešti jį į atokesnę vietą pernelyg nesigilinant, kas čia nutiko.
– Kaip reikėtų reaguoti ir elgtis girdint nuolatinį atžalos „ne“?
– 3–5 amžiaus vaikas tą daro ne todėl, kad nori jums prieštarauti. Jis tokiu būdu turi įtvirtinti savo tapatybę ir nubrėžti ribas. Tėvai turi kažkaip išbūti ir išgyventi šį raidos etapą.
Suprantama, kad nelengva nuolat girdėti „ne“, per ilgesnį laiką susikaupia neigiamų emocijų, bet visuomet galima paieškoti žaismingų sprendimų: pasiūlyti atžalai palenktyniauti nubėgant iš žaidimų aikštelės prie medžio ir pan.
Didžiausia problema, kurią pastebi psichologai, yra ta, kad žaismingiems metodams tėvai dažnai pritrūksta kantrybės. Kai nuolat jautiesi pavargęs, gali atrodyti, kad vaikas perdėtai reikalauja dėmesio. Turėtų ir taip klausyti!
Dažnai tėvai, auklėdami vaikus, pritrūksta kantrybės žaismingiems metodams.
Tačiau, jei jau pasirinkote auginti vaikus, atminkite, kad šiuolaikiniai vaikai nėra muštruojami pagal kažkokį vieną vadovėlį. Ir būtent kūrybiniai metodai efektyviausiai padeda nenorintiems įsitraukti į negatyvias emocijas ar pervargti.
– Ką įvardintumėte, kaip itin efektyvią priemonę, padedančią greitai susitarti su vaiku?
– Jei norite vaiko kažko paprašyti, darykite tai ne per atstumą, o atsitūpę prie jo ir palaikydami artimą kontaktą. Žiūrint į jo akis reikėtų sakyti: dabar eisime namo pavalgyti.
Jusdamas artimą kontaktą, vaikas pasiduos betarpiškumui, o jei nusisuks, skirkite jam kelias minutes nusiteikti, bet neleiskite vėl aktyviai įsitraukti į ankstesnę veiklą.
Nė vienam nėra patogu, kai mama stovi už nugaros ir laukia. Tai labai tinka visiems tėvų prašymams.
Kiekvienas auginantis vaikus laisvas pasirinkti – skirti kelias minutes artimam kontaktui efektyviai susitarti ar iš toli šūkauti eikvojant savo laiką ir kantrybę.
Kartais ir penkios minutės su vaiku atrodo kaip didžiausia gaišatis. Ir taip, kai kada gali tekti pasitelkti drastiškesnį būdą.
Pvz., ruošiantis ryte į darželį ir išties spaudžiant laikui nebūna kitos išeities, kaip paimti vaiką už rankytės ir išsivesti atsikalbinėjantį pro duris.
Nepasiduoti mažamečio įtakai ir nelaukti valandą, kol jis susiruoš. Taigi išsivesti, o kartais ir išsinešti atžalą tenka, nes ji kitaip nesupras.
– Dar viena itin klampi vieta tėvams yra vaiko žadinimas rytais. Ar galima paspartinti reikalus šioje situacijoje?
–Jei vaikas sunkiai keliasi, verta susikurti prabudimo ritualą. Itin tinka žadinimas jo mėgstamais žaislais (bučiuojant pandai ar muminukui į vaiko žanduką).
Taip pat galima su vaiku iš vakaro aptarti jo neskausmingo prabudimo scenarijų: praveriant lango žaliuzes, įleidžiant daugiau šviesos, paglostant jo galvytę ir tik tada budinant žodžiu.
Pravartu duoti vaikui bent 10–15 min. Veiksmingi ir susitarimai, kad, jei rytas praeis sklandžiai, lauks saldus atlygis ar pan.
–Ar yra koks patikimas būdas išvaduoti mažametį iš keiksmų?
–Jei vaiko aplinkoje keikiamasi, o iš jo reikalaujama to nedaryti, atžala gali jaustis kiek pasimetusi vertybiniu klausimu. Jam, kaip ir suaugusiesiems, smagu su draugais pakeiksnoti ir tokiu būdu nusikratyti neigiamo krūvio.
Tačiau, jei šeimoje niekas nesikeikia, tuomet ir iš vaiko galima to reikalauti. Priešingu atveju beprasmiška.
Jei vaikas mažesnis, galima susikurti keiksmažodžių dėžutę, pripildyti ją visokių smagių lietuviškų keiksmų, pvz., tu paršeli neraliuotas, po šimts pypkių ir pan. Vaikui nusikeikus negražiu žodžiu, pasiūlyti išsitraukti ir paskaityti gražesnį.
Taip pat kaskart nusikeikus galima pasiūlyti išsivalyti dantis ar išsiskalauti burną. Kol vaikas tai atlieka, pabūkite šalia, bet nemoralizuokite. Šioje situacijoje svarbus nuoseklumas.
– O kaip patartumėte prisikviesti mažametį prie pietų stalo?
Su mažesniais vaikais itin veiksmingas palenktyniavimas. Jie labai nori būti pirmi, taigi, pasiruoškite rungtyniauti kartu.
Na, o su vyresniais galima tiesiog nurinkti maistą nuo paserviruoto stalo ir jam priminti, kad dabar lauks tik vakarienė. Iš anksto pasirūpinus, kad nebūtų užkandžių.
Svarbu viską daryti ne piktai, o vaikui primenant, kad toks susitarimas: neatėjai laiku, nepavalgei kartu, taigi nuo šiol darysime taip. Prieš įvedant šią taisyklę svarbu pasakyti, per kiek laiko vaikas turi ateiti prie stalo. Jei pavėlavo, viskas. Lėkštės būna nurinktos.
– Kodėl vaikai neklauso tėvų?
– Jie mėgina patogiai gyventi ir tikrinti galimas ribas. Norėtų elgtis taip, kaip jiems patogu, tiesa, norėtų kartu ir komfortiško bendravimo su tėvais.
Jei vaikams ir tėvams nepavyktų susitarti, šeima gyventų nuolatiniame išsiderinime: visi jaustųsi pavargę, nusivylę vieni kitais ir pan.
Šeimoje, kurioje vyrauja aiškios taisyklės, rutina ir nuoseklumas, vaikai būna labiau disciplinuoti. Jie tiesiog neįsivaizduoja, kad galima gyvenimą organizuoti kitaip.
Liberalesnėse šeimose vaikams kur kas daugiau leidžiama, bet visi nuo to labiau ir išvargsta.
Kai kuriose situacijose tėvams būtina laikytis savo nuomonės. Vaikai yra linkę paklusti, vadinasi, tereikia rasti tinkamus ir nuoseklius metodus jūsų šeimai.
– Kiek sąžininga tėvams vaikus vadinti geriausiais savo draugais ir atvirkščiai?
– Aš tokį pasakymą vertinčiau atsargiai. Jei kaip su draugu, tai, matyt, byloja apie ribų nebuvimą.
Dažnu atveju tėvai, norėdami pataikauti vaikui, daug ribų ištrina, o paskui vargsta. Supraskime, kad vaikams nereikia tėvų-draugų.
Jiems reikia mylinčių, geranoriškų ir palaikančių tėvų. Taip jie patiria saugumą. O draugų jie ieško socialinėje aplinkoje.
Kas nutinka, jei tėvai tampa draugais? Jie neatlieka tiesioginės tėvų funkcijos, taip nuskriausdami savo vaikus. Niekas kitas tėvų jiems neatstos.
– Kaip bėgantys metai keičia tėvų ir vaikų santykius?
– Vaikus ir tėvus skirianti riba keičiasi vaikams augant. Kol suaugę vaikai savas problemas sprendžia savarankiškai, tėvai lieka tik patariamuoju balsu, jei jo reikia.
Tuomet santykiai natūraliai pereina į draugiškus. Tačiau, jei palygintume, kaip bendraujame su mama ir su drauge, akivaizdų skirtumą pamatytume ir suaugę.
– Kokias klaidas tėvai dažniausiai daro spręsdami kylančius konfliktus su vaikais?
– Gana dažnai pasitaiko kraštutinumų: arba tėvai tampa labai griežtais iš to nebežinojimo, ar iš pasimetimo, kaip tą vaiką suvaldyti. Tuomet dingsta emocinis ryšys ir gimsta griežtas vadovavimas.
Vaikai tokiam stiliui paklūsta, nors tai ir būna paremta baime. Tikėtina, kad po kurio laiko teks su vaiku atkurti artimesnį ryšį.
Kitas kraštutinumas, kai auklėjant nepaisoma griežtų ribų. Pavyzdžiui, kai vaikas tarsi neturi atramos.
Išlaviruoti aukso viduriuke sunkiausia. Kol vaikui sukaks devyneri, nustatant taisykles patarčiau nesivelti į ilgas diskusijas, kalbėti aiškiai ir trumpai.
Taip pat gana dažnai koją pakiša elgesio nenuoseklumas. Tėvai tai per darbus, tai per kasdienius rūpesčius vaikus auklėja spontaniškai: tai reikalauja, tai nebe, tai prisimena, kad kažko prašė, tai vėl pamiršta...
Vaikas tuo mielai manipuliuoja ir dar labiau visi nuo to šeimoje vargsta. Jei vieną kartą leidote, o kitą – ne, vadinasi, vaikui tereikia atkakliau prašyti. Taigi, labai svarbu tėvams laikytis savo pozicijos. Tik taip vaikams įrodome, kokio elgesio norime.
– Na, ir enciklopedinis klausimas apibendrinimui, ką gi tėvams daryti su tais neklusniais vaikais?
– Pajuokausiu, kad tėvai labai dažnai kenčia nuo savo atžalų ir apie tai tik tyliai komunikuoja, nes juos myli be galo ir be krašto.
Kartais, tiesa, nuo tos per didelės meilės ir išvargsta, nes gyvenimas juk – ne tik vaikų auklėjimas.
Na, o jei ilgesnį laiką nepavyksta su vaiku susitarti, atsiranda ir nusivylimo epizodų net ne vaiku, o savimi. Neva, kokia aš mama ar koks tėtis, jei net nesugebu tinkamai jo auklėti.
Norėdama tėvus pastiprinti, pasakysiu, kad net ir psichologai su savo vaikais tai patiria, su tuo susiduria ir net ne po vieną kartą. Svarbu suaugusiems priimti tai kaip kasdienybę ir nenusivilti, be to, nesustoti toliau ieškoti tinkamiausių išeičių.
Vaikams supykus viskas kiek paprasčiau. Dažniausiai jų pyktis trunka gana trumpai, o atlyžę tėvus jie vėl nuoširdžiai myli ir yra jiems nuoširdžiai atsidavę.
