Įdarbinti auklėmis mobiliuosius įrenginius – paprasčiausia išeitis, kuri iš tiesų gelbsti ilgose kelionėse, kai užgriūva darbai, tiesiog norisi pasibūti dviese ar atsipūsti su draugais. Kita galimybė – sudominti vaikus kūryba, kuomet jie, smagiai žaisdami spalvomis, nurimsta, pailsi patys ir... suteikia išsvajoto atokvėpio tėvams.
Kaip sako edukologė, dailės terapijos praktikė, geštalto psichoterapeutė Dainora Skrabulienė, nebūna vaikų, kuriems nepatinka meno terapija, tereikia žinoti, kaip prie kiekvieno prieiti. Kūryba teigiamai veikia vaikų nuotaiką, padeda išreikšti, ką iš tiesų jaučia.
„Suaugę žmonės nori linksmų vaikų, o liūdniems ar piktiems nurodinėja tokiais nebūti. Vaikai išmoksta sulaikyti emocijas, nes mano, kad juos mylės tik linksmus ir gerus. Dailės terapijos kabinete jie gali būti visokie ir nesulaukti smerkimo. Pavyzdžiui, mėtyti, daužyti molį, jį trypti. Kartu su tuo vaiko klausiama – o kaip tu pyksti, parodyk, koks pykčio garsas?“ – pateikė pavyzdį D.Skrabulienė.
Kai „legaliai“ gali išreikšti, ką jaučia ir nėra smerkiamas, vaikas natūraliai nurimsta. Vaikai atranda savo unikalumą, išreiškia savo jausmus. Taigi, dailės terapija padeda susivokti savyje, išjausti pyktį, nerimą, suprasti, ko vaikas pats nori.
Po meno terapijos laimingas vaikais, D.Skrabulienės žodžiais, geriau supras save bei aplinką. Tėvų didžiam nustebimui gal net, užuot slankiojęs palink, ims eksperimentuoti su dažais pats?
Kaip su 15min dalijosi tėvai, taip iš tiesų būna, tačiau, pagavus kūrybiškumo momentą, svarbu parūpinti saviraiškai tinkamų medžiagų. Tinka viskas: nepanaudoti tapetai, ant kurių galima nesivaržant erdviai piešti, visos turimos dailės priemonės. Droždami drožtukais nulūžusius pieštukus ar bandydami atmirkyti seną guašą, kad galėtų leistis į kūrybinius eksperimentus, vaikai ne tik mokysis pasiruošti priemonių iš to, ką randa, bet ir tvarumo.
Kaip sako psichoterapeutė D.Skrabulienė, spontaniškai kurti, eksperimentuoti padeda skirtingi metodai. Tarkime, lietimas pirštais, dažų taškymas, antspaudų dėjimas, tepimas užsimerkus suteikia netikėtumo džiaugsmo, visagalybės jausmo ir suteikia pasitenkinimo. Vaikus gąsdina vertinimas, baimė suklysti. Tačiau meno terapijoje suklysti neįmanoma!
– Kas galėtų paskatinti vaikus užsiimti kūryba, kad jie nebūtinai su tėvais, bet ir patys vieni pieštų?
– Piešimas vaikams iki 10 metų yra natūrali būsena. Jų nereikia mokyti, tai – natūrali raida. Jei ant stalo padėtos priemonės, vaikai patys ima ir piešia. Jie taip reaguoja į supantį pasaulį. Verbaliai kartais sunku išpasakoti, kaip jautiesi. Neverbalus emocijų išliejimas ant lapo palengvina emocijas, suteikia galimybę reaguoti į įvykius ir nekaupti visko savyje.
Dailės terapijoje neskirstome emocijų į geras ar blogas. Vaikas išpiešia ir liūdesį, ir džiugesį, ir malonias patirtis, ir susipykimus. Tuomet psichika suteikia galimybę susidėlioti ir susivokti savyje. Nėra taip, kad piešia tik liūdni vaikai. Žinoma, yra technikų, padedančių susitvarkyti su vadinamomis nekomfortiškomis emocijomis, kaip pyktis, liūdesys, nusivylimas.
– Kodėl vaikai slopina emocijas?
– Suaugę žmonės nori linksmų vaikų, o liūdniems ar piktiems nurodinėja tokiais nebūti. Vaikai išmoksta sulaikyti emocijas, nes mano, kad juos mylės tik linksmus ir gerus. Dailės terapijos kabinete jie gali būti visokie ir nesulaukti smerkimo. Pavyzdžiui, mėtyti, daužyti molį, jį trypti. Kartu su tuo vaiko klausiama – o kaip tu pyksti, parodyk, koks pykčio garsas?
Kartais vaikai pyksta ant jaunesnių brolių, seserų, nenori būti vyresniu, dalintis, užjausti ir globoti mažesnį. Tėvai moko priešingai. Toks užspaudimas vaiką skatina kaupti neigiamus jausmus, kuriuos išliejęs per terapiją jis savaime aprimsta. Kai „legaliai“ gali išreikšti, ką jaučia ir nėra smerkiamas, vaikas natūraliai nurimsta.
– Ar meno terapija – veiksminga visiems?
– Taip. Vaikams iki 4 metų dailės saviraiška reikalinga dėl galimybės palikti pėdsaką. Maži vaikai turi prigimtinį poreikį palikti žymę, juk piešti jie pradeda net ištaškę košę ant stalo, kurią smagu vedžioti pirštu.
Vyresniems, pradėjus vystytis intelektui, prasideda komunikacija, refleksija, reakcija, galima taikyti emocinį ugdymą. Pavyzdžiui, klausti – ant ko tu pyksti, kaip norėtum, kad būtų. Tokio amžiaus vaikai mokosi įvardinti, kurti istorijas, pasakoti, ką jaučia, kad ir keverzojant. Taip vystosi socialinio ir jutiminio pasaulio pažinimas.
– Kaip dailė ar kitokie rankdarbiai padeda vaikui pažinti pačiam save?
– Vaikas gali išmokti atskirti, kas jam patinka, o kas – ne. Pavyzdžiui, vieni mėgsta taškyti, kiti – braukyti, treti – dėti spaudus. Skirtingos technikos ir priemonės paliečia skirtingas emocijas, todėl vaikas išmoksta pasirinkti, kas tinka konkrečiai jam. Mes visi kasdien renkamės – nuo ryto iki vakaro. Vaikai išmoksta sąmoningai atskirti, ko nori pats, o ne daryti, ką jam nurodo kitas.
– Maži vaikai absoliučiai pasitiki savo jėgomis, bet kažkuriuo metu atsiranda pasakymai: „aš nemoku piešti / šokti / man nepavyks groti“. Kodėl įvyksta šis lūžis?
– Tam yra kelios priežastys. Viena – vaikas mato pasaulį per savo prizmę ir nepažįsta reikalavimų ar kritikos. Suaugusiųjų pasaulis turi ribas, nuostatas, taisykles, moralę. Kol vaikai nežino tos pusės, jiems atrodo, kad jie tiesiog gyvena ir pasitiki savo pačių kūnu bei pojūčiais.
Kita, kad vaiko matymas yra abstraktus, todėl ir piešia iš pagrindinių formų. Vaikui visas pasaulis sudarytas iš trikampių, apskritimų ar kvadratų, iš kurių galima sukonstruoti bet ką. Smulkių detalių jis tiesiog nepastebi. Intelektui besivystant vaikas ima pastebėti detales, todėl maždaug 10–12 metų amžiaus supranta, kad negali atvaizduoti visų detalių, kurias pastebi, todėl išvis nebepiešia.
Trečia – ribos ir taisyklės. Paprašius mažo vaiko nupiešti liūtą, dramblį ar žirafą, jis net nesudvejojęs nupieš. Nesvarbu, kaip – iš apskritimų, trikampių ar tiesiog linijų. Vėliau ateina laikotarpis, kai jie išsigąsta, pradeda lyginti save su kitais, su tuo, ką jau matė, išgirsta, kad piešia netinkamai. Lygiai tas pats taikoma daugybei kitų dalykų. Vaikai greitai supranta, kad tai, ko jie nori, nėra gerai, nes juos stabdo ar kritikuoja. Iš to išauga suaugusieji, kurie nežino, ko iš tikro nori, kaip gyventi ir kaip atrasti, kokie jie yra iš tiesų.
– Galbūt įmanoma išmokyti vaikus nukreipti savo emocijas į kūrybą, pavyzdžiui, nurimti supykus?
– Tai vadinama emociniu intelektu. Piešimas terapijoje yra ne apie atvaizdavimą, o apie emociją. Ir jeigu kūrinys – vertinamas, vaikas tai priima ne kaip rezultato vertinimą, o kaip jo išjaustų emocijų kritiką. Būti vertinamam – labai baisu.
Terapijos metu mokome atpažinti emociją ir suprasti, ką ji sako. Tarkime, jeigu jauti pyktį – paklausti, ant ko pyksti, ko negauni iš to žmogaus, ko norėtum? Tuomet naudojantis specialiomis technikomis parodyti, kaip pyksti. Ilgainiui vaikas išmoksta suprasti, kad emocijos kalba apie jo poreikius bei juos išreikšti.
Kai vaikas žino kitų būdų reaguoti į savo emocijas, jo reakcijos ilgainiui tampa adekvatesnės, nereikalaujant ir nešaukiant. Vaikai, lankantys dailės terapiją kartą per savaitę, laukia jos kaip laiko ir vietos išsikrauti, lyg psichologo konsultacijos.
– Kaip pakviesti kurti vaikus, kurie mieliau žaidžia kompiuteriu ar žiūri televizorių?
– Pakviesti vaiką kurti lengva tada, kai suaugęs tuo tiki ir pats nori žaisti kartu. Vaikai yra smalsūs, tad juos sudominti galima pavyzdžiu ir nenuvertinant jų mėgstamų žaidimų. Net ir paaugliams įdomu kurti, sužinoti dalykus, kurių dar nėra matę. Dabar vaikų žaidimų aikštelė yra internete. Ir tai – natūralu. Tačiau galima sukurti kitokią žaidimų aikštelę ir, tarkime, papiešti ant vandens nenurodinėjant vaikams, o kartu su jais atrandant.
– Ką meniško su vaikais gali nuveikti tėvai, neturintys vadinamosios „menininko gyslelės“?
– Ne visi tėvai yra kūrybiški ar sugeba sugalvoti užsiėmimų su vaikais. Tam ir yra dailės studijos, kur galima atvesti vaikus. Žinoma, laikas su tėvais – kur kas vertingesnis ir praleidžiamas turiningiau. Į mano mokymus ateina ir vaikai su tėvais. Vaikai pamato, kad tėvai piešia ir labai nustemba, kai kartu gali kurti. Tėvai su vaikais pamato vienas kitą kitoje šviesoje, o pasimokę kūrybinę veiklą gali tęsti namuose.
– Ar pastebėjote, kaip pasikeičia dailės terapiją lankantys vaikai?
– Yra daug vaikų, kurie užsiėmimus lanko keletą metų, nors mamos sakė, kad jiems niekas neįdomu ir jie nėra kūrybiški. Taip pat dirbu su suicidiniais, sudėtingesniais paaugliais. Jie mokosi nukreipti dėmesį ir tai, ką norėtų padaryti sau, gali nukreipti į savo kūrinį: lapą ar molio gabalą. Blogas elgesys su savimi kyla iš vidinio skausmo, o per terapiją patiriami maži džiaugsmai ir visą valandą visas dėmesys skiriamas tik tam vaikui.
Vienos paauglės mama pasakė, kad pas mane atėjusi jos duktė visą valandą jaučiasi esanti pati svarbiausia. Mes susergame santykiuose ir gydomės santykiais. Jeigu to negauname iš savo aplinkos, tam pasitelkiami terapeutai, psichologai, kurie parodo, kad galima gydytis kitaip ir galima patirti džiaugsmą su kitais žmonėmis bei patys turime neatrastų vidinių resursų.
