Giminėje yra dvynukų ir trynukų
Vaikų mados ir gyvenimo būdo tinklaraštį „Two makes six“ kurianti Ieva Arnauskienė pasakojo, kad pirmą kartą laukiantis išgirsta žinia, jog po jos širdimi plaka ne viena, o dvi širdelės, nors ir įnešė sumaišties, nebuvo lyg nukritusi iš dangaus.
„Aišku, mes to nesitikėjome, bet tikimybė buvo. Mano dabar jau a.a. senelis – mamos tėtis – buvo iš dvynių, vyro tolesnėje giminėje yra net trynukų. Mano mama turi sesių, brolių, tad tikimybė jų vaikams susilaukti dvynių buvo lygiai tokia pati, kaip ir man. Tačiau daugiau niekas giminėje dvynių neturi.
Nežinau, kaip čia mums taip išėjo. Nors ne itin tikiu tokiais dalykais, bet, pamenu, kai dar buvau maža, mamos jauniausia sesuo man sakė, kad tikrai susilauksiu dvynukų ir būsiu vienintelė iš anūkų, kuri juos turės. Taip ir nutiko“, – šypsodamasi pasakojo Ieva.
Kai pirmą kartą pastojau, buvome dar labai jauni, tad mintis, kad iškart turėsime du vaikus, įnešė sumaišties, kaip čia reikės tvarkytis. Mama vėliau papasakojo, kad sužinojusi šią naujieną manęs gailėjo, jog lengva nebus (juokiasi).
Mums buvo pranešta, kad laukiuosi porelės – mergaitės ir berniuko. O gimė du berniukai!
Ir nebuvo. Tėvai dar dirbo, vyras irgi išėjo į darbą, teko suktis – tad pradžia tikrai nebuvo lengva. Bent tiek gerai, kad, kai pagimdžiau dvynius, jau buvo kur kas daugiau ir priežiūros priemonių, ir vežimėlių pasirinkimo, tad buvo lengviau juos auginti.“
Tiesa, Ieva dar ir šiandien kraipo galvą svarstydama, kaip gydytojai tuomet galėjo apsirikti, iki pat gimdymo dienos sakydami, kad pora laukiasi berniuko ir mergaitės: „Mums buvo pranešta, kad laukiuosi porelės – mergaitės ir berniuko. Ir gimdyti važiavau pasiėmusi rožinių ir žydrų drabužėlių. O gimė du berniukai!“
Netikėjo, kad laukiasi dviejų mergaičių
Augindama du sūnus Ieva sakė niekada nepaliovusi svajoti apie dukrą. Tad su vyru paplanavo, kad, kai sūnūs pradės eiti į pirmą klasę, bus tinkamas laikas auginti trečią vaiką. Paklausta, ar negąsdino mintis, jog ir vėl gali būti dvynukai, pašnekovė sakė, kad tokių minčių buvę, tačiau gydytoja nuramino, kad šiuo atveju tikimybė – labai maža:
„Ir ką sau manot, ta pati gydytoja pradėjo patikrą ir sako: „Jūs neįsivaizduojate – dvi širdelės!“ Kad laukiuosi mergyčių, pamatė gana anksti, bet labai tuo netikėjau. Galvojau, o jei ir vėl apsiriko – pasakė, kad bus mergytės, bet nebus.“
Pašnekovės teigimu, ši žinia šeimą be galo nudžiugino, ir, nors turėjo patirties augindama sūnus, Ieva neslėpė, kad iš pradžių buvo apėmęs ir panikos jausmas, kaip reikės susitvarkyti su visais keturiais: „Bet vyras labai palaikė, sakė: jei jau Dievulis siunčia, vadinasi, galime užauginti, viskas bus gerai, nepanikuojame, svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki. Tada nusiraminau ir aš.“
Aplinkiniai juokdavosi, kad pilvas didesnis už Ievą
Nėštumas moters organizmui savaime yra išbandymas, laukiantis dvynių jis būna sunkesnis. Paklausta, kokie buvo jos nėštumai, su kokiais simptomais teko susidurti, Ieva sakė, kad abu buvo panašūs ir gana sklandūs.
„Aišku, aš negaliu palyginti, kaip būna, kai laukiesi vieno vaiko, – šypsodamasi kalbėjo pašnekovė. – Bet mano nėštumai buvo panašūs ir gana sklandūs, tik į nėštumo pabaigą darėsi sunkiau, labai ėmė tinti kojos. Džiaugiuosi, kad viskas praėjo sklandžiai, nebuvo jokių komplikacijų, visi vaikai gimė sveiki.
Tiesa, pilvas buvo didžiulis – per abu nėštumus buvau priaugusi apie 20–22 kg. Visi labai juokdavosi, sakydavo, kad pirma ateina pilvas, o tik paskui Ieva (juokiasi).“
Abiem atvejais Ievai darė Cezarį sulaukus 38 savaičių. Berniukai, moters teigimu, gimė mažiukai – svėrė apie 2,8 kg, o mergaitės – skirtingo svorio, ir dabar jos skiriasi ūgiais – Ūla aukštesnė už Mėtą.
Ievai laukiantis vyras pakliuvo į avariją
Nors likimas išpildė Ievos svajonę turėti dukrą, ir net dvi, dar joms neatėjus į šį pasaulį, šeimai pasiuntė skaudų išbandymą – Ievai laukiantis dukrelių, vyras Ramūnas Vokietijoje pakliuvo į avariją. Jo būklė buvo ypač sunki, gydytojų prognozės nieko gera nežadėjo. Mėnesį praleidęs Berlyno ligoninėje, vėliau buvo parvežtas į Lietuvą. Kaip pasakojo Ieva, prireikė nemažai laiko, kad Ramūnas vėl atsistotų ant kojų, o avarijos padariniai justi iki šiol.
„Kadangi žmogus jaunas, tvirtas, sveiko greičiau, nei medikai prognozavo, tačiau metus po avarijos negalėjo dirbti, tad turėto verslo atgaivinti nebepavyko, o planai įsigyti nuosavą namą taip ir liko svajone. Aišku, svarbiausia, kad liko gyvas ir jam pavyko vėl atsistoti ant kojų.
Prabėgo keleri metai, bet avarijos padariniai pasireiškia iki šiol.
Tie metai iš tiesų buvo labai sunkūs – viskas apsivertė aukštyn kojomis, kol vyras sveiko, vaikais rūpintis padėjo mama.
Prabėgo keleri metai, bet avarijos padariniai pasireiškia iki šiol – vyrui ėmė trūkinėti atmintis. Kai kuriuos gyvenimo etapus jis prisimena lyg pro miglą, sugrįžo ryškesni mokyklos laikų prisiminimai, po avarijos net neprisiminė, kad laukiuosi dvynukių“, – apie sunkų gyvenimo etapą kalbėjo pašnekovė.
Nepaisant likimo mestų iššūkių, pora drauge stengiasi juos įveikti ir, kaip sakė Ieva, namuose daug laimės ir meilės, žvelgiant į savo keturis nuostabius vaikus.
Ypatingas sūnų ryšys
Paklausta, ar yra skirtumas auginti dvynius berniukus ir dvynes mergaites, pašnekovė sakė: „Ir dar koks! Berniukai maži buvo kur kas geresni ir sukalbamesni nei mergaitės, jos tokios ožkytės (šypsosi). Ir dabar sūnūs tokie geriečiai, su sesėmis užsiima, žaidžia, nei aš jų pagalbos labai prašau, o jei ir paprašau – niekad neatsakys. Sesės visai kitokios.“
Pasakodama apie vaikus Ieva išskyrė skirtingą dvynių ryšį. „Aišku, ir dvynukai būna identiški (monozigotiniai) ir neidentiški (dizigotiniai), nuo to dar daug kas priklauso. Ūla su Mėta labai skirtingos, o Džiugas su Mažvydu yra identiški dvyniai.
Neįsivaizduojate, koks jų ryšys. Turime dviaukštę lovą, bet jie vis tiek abu miega viename aukšte, sako, kad jie taip geriau išsimiega. Kalbant apie auklėjimą, su berniukais sudėtingiau – lyg ir ateina vienas skųstis dėl kito, kad ką nors padarė, bet tik pasakyk, kad einam pasikalbėti ir pamėgink ką nors sakyti kitam, iškart sulauksi: „Mama, mes patys išsiaiškinsim, tik nebark brolio.“ Jie – kaip vienas kumštis, jų ryšys – labai stiprus.
Ūla su Mėta labai skirtingos, o Džiugas su Mažvydu yra identiški dvyniai.
Ūla su Mėta dar mažytės, bet skirtingos – jos labiau atrodo kaip pametinukės, o ne dvynukės, bet labai myli viena kitą. Mergaičių niekas nepainioja, o sūnus anksčiau supainiodavo net močiutės (šypsosi). Nors Mažvydas visada klausia, kodėl kitiems juodu atrodo vienodi, nes, kaip sako sūnus, mes tikrai skirtingi. Atidžiau pažiūrėjus tie skirtumai matyti, bet, tik užmetus akį, jie išties atrodo vienodi, tad, jei jau kur reikėtų, vienas kitą galėtų atstoti.“
Karantinas – nemažas išbandymas šeimai
Ir vieno vaiko pakanka, kad namie kiltų nesklandumų, pykčių, nesusipratimų. O turint keturis – išbandymų išties netrūksta. Bet pasakodama apie savo šeimą Ieva džiaugėsi, kad vyresnėliai išties labai geranoriški ir labai rūpinasi jaunesnėmis sesutėmis. O ji pati visus kylančius nesutarimus stengiasi spręsti ramiai:
„Aišku, prasideda ir paauglystės niuansai, tad vėliau gali būti visko. Bet ir aš pati stengiuosi viską spręsti ramiai, jei kokie nesutarimai, siūlau susėsti ir pasikalbėti. Ir visada vaikams sakau, kad viskuo dalytųsi, viską sakytų ir pasakotųsi.“
Paklausta, kaip sekasi gausiai šeimai išgyventi karantiną, Ieva atsiduso: „Visko būna. Pati daug metų esu pradirbusi darželyje, tad man su vaikais būti, užsiimti labai patinka, džiaugiuosi, kad yra proga su jais pabūti.
Stengiuosi viską spręsti ramiai, jei kokie nesutarimai, siūlau susėsti ir pasikalbėti.
Kai tik prasidėjo karantinas, buvo smagu – ir visokių veiklų atrasdavome, darbeliais užsiimdavome, o dabar būna visaip – jau ir į telefonus, kompiuterius daugiau sulenda, gerai, kad dar labai mėgsta skaityti knygas.
Beje, dabar namuose atsiradęs naujas vaikų žaidimas – daryti kovido testus (juokiasi). Ko tik neprisigalvoja. Bet apskritai kalbant šis etapas tikrai sunkus. Ir tų vaikų gaila, kad tenka namuose sėdėti, ir pačiai kartais jau visko būna per daug, bet vis tiek stengiuosi juos užimti. Nors, kai pagalvoju apie savo vaikus, jiems šį laiką išgyventi gal ir lengviau nei kitiems, nes jie keturi – visa kompanija.“
Sukūrė vaikų mados tinklaraštį
Itin vaikus mylinti ir vaikų madai neabejinga Ieva gimus dukroms sukūrė vaikų mados ir gyvenimo būdo tinklaraštį „Two makes six“ ir nuo tada bendradarbiauja su įvairiais prekių ženklais.
Kaip pati pasakojo, pavadinimo idėja kilo internete pamačius panašų, tad pasvarstė, kad jo adaptacija puikiai tiktų tam, ką nori perteikti savajame. „Nors pagal taisykles žodis „makes“ turėtų būti be „s“, bet taip man labiau patiko skambesys, tad ir palikau“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, iš kur tas potraukis vaikų madai, Ieva teigė, kad tuo domėjosi ir žavėjosi nuo paauglystės: „Man visada labai patiko ir vaikai, ir vaikiški drabužiai. Atsimenu, kaip mėgdavau puošti savo aštuoneriais metais jaunesnę seserį. Kai dirbau darželyje, po pietų miego vaikus reikėdavo perrengti – būdavo taip smalsu pamatyti, kokių drabužėlių tėvai yra įdėję.
Todėl, kai laukiausi pirmą kartą ir manėme, kad turėsime dukrą ir sūnų, man atrodė, kad auginti mergaitę yra kažkoks stebuklas. Labai norėjau turėti dukrytę. Iš tiesų mažus ir sūnus labai puošdavau, tik tų nuotraukų nėra tiek daug. O jau kai gimė mergaitės, ėmiau galvoti, kad reikia ką nors daryti. Taip ir gimė šis tinklaraštis.“
Nors Ievos sumanymas puikiai pavyko – tinklaraštis yra tapęs pagrindine moters veikla, ji užsiminė turinti didelę svajonę atidaryti vaikų mados studiją, kurioje vyktų ir renginiai, ir užsiėmimai.
„Vasaromis su „Two makes six“ važiuoju į stovyklas, turiu sukūrusi programą vaikams – priklausomai nuo to, kokio jie amžiaus, kuriame svajonių kolekcijas. Viskas sukasi apie drabužius: fantazuojame, kuriame, piešiame, karpome, iš pievų prisinešame gėlių ir klijuojame jas, pavyzdžiui, ant suknelių.
O Ūla ir Mėta – buvo laikas, kai galėjau jas rengti, kaip norėjau, o dabar visiškai savo madas demonstruoja (juokiasi).
Todėl labai norėčiau atsidaryti studiją, kad visas tas užsiėmimas galėtų tapti nuolatinis, vaikai galėtų lankyti tokį menų būrelį. Tik nežinau, kada pavyks tai įgyvendinti, jau atrodė, kad būtų tinkamas metas, bet atėjo pandemija, prasidėjo karantinas. Taip vis kas nors ir pakiša koją“, – sakė pašnekovė.
Dukros rengtis vienodai nenori
Lyg ir įprasta, kad mamos dvynius mėgsta rengti vienodais drabužiais. Ir Ievos tinklaraštyje daug nuotraukų, kuriose vaikai vilki tuos pačius drabužius. Pasiteiravus, ar noriai dvyniai rengiasi taip pat, Ieva sakė, kad tinklaraštyje matomos nuotraukos – reklaminės – vaikai tampa fotosesijų modeliais, o realybėje viskas yra kitaip.
„Džiugas ir Mažvydas nekreipia per daug dėmesio į tai, kaip apsirengia – vienodai ar ne vienodai. Nuo mažens pirkdama jiems drabužius stengdavausi derinti taip, kad Džiugui – mėlyni atspalviai, o Mažvydui – žali.
Ir tenka susidurti su tuo, kad ir norėtum to paties drabužio skirtingų atspalvių, bet nėra reikiamo dydžio. Tad dažnai ir išeina, kad drabužiai nuperkami vienodi. Bet jie tam pernelyg daug reikšmės neteikia. Nors, kai buvo mažesni, sakydavo, kad čia ne mano kelnės, nes mėlynos ar žalios. Ilgainiui ta mėlynos ir žalios tradicija drabužiuose dingo. Dabar kaip nusičiumpa iš spintos, taip ir apsirengia.
O Ūla ir Mėta – buvo laikas, kai galėjau jas rengti, kaip norėjau, o dabar visiškai savo madas demonstruoja (juokiasi). Mėtai į darželį – tik trumpas džinsinis sijonas ir pėdkelnės, Ūlai turi būti tamprės, kojinės ir sijonėlis. Iš nuotraukų „Instagrame“ atrodo, kad jos rengiasi vienodai, bet realybėje – visiškai skirtingai“, – baigdama pokalbį sakė dvi poras dvynukų auginanti Ieva.
