„Versli mama“ įkūrėja Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė augina keturis vaikus – dvi mergaites, ir du berniukus. Moteris podkaste „Laimė jaustis saugiai“ Algiui Ramanauskui pritaria, kad atžalų traumos ir išdaigos kartkartėmis netikėtai gali kirsti finansiškai. Tiesa, S.Vainikauskaitė-Tomaševičienė pripažįsta, kad jos vaikai kol kas didelių triukų nėra iškrėtę, tačiau pati moteris vaikystėje sau leisdavo šias ribas peržengti.
Šulinių istorijos ir vaikų inicijuotos statybos
Kaip podkaste atskleidžia „Versli mama“ įkūrėja, daugelį jos eibių įkvėpė ne kokie pikti kėslai, o literatūra. Štai vieną dieną dar būdama mergaitė Skaidrė perskaitė apie tai, kaip iš kelionių grįžęs pagrindinis veikėjas šulinyje rasdavo saldaus vandens. Deja, bet iš mokyklos grįžusiai mergaitei vis tekdavo tenkintis paprastų mirtingųjų vandeniu.
„Man labai užstrigo tai, kad vanduo nesaldus. Netrukus pas mamą kartoninėse dėžutėse atradau cukraus gabaliukų“, – pasakoja S.Vainikauskaitė-Tomaševičienė. Iš pradžių mergaitė cukraus į šulinį mėčiusi mažais kiekiais, tačiau pajutusi, kad vanduo vis dar to paties skonio, pradėjo ten žarstyti cukraus blokus.
„Į antros savaitės galą man grįžus iš mokyklos paaiškėjo, kad vanduo pasaldėjo tiek, jog iš kaimo buvo pakviesti žmogeliukai jo semti. Jie labai negražiai kalbėjo ir pylė vandenį į pievas, nes jis visas buvo žalias“, – užrūgusio šulinio istoriją prisimena „Versli mama“ įkūrėja.
Su šuliniu susijusios Skaidrės eibės čia nesibaigia. Su vietiniu berniuku kadaise ji buvo nusprendusi, kad neseniai ūkyje nutiestame vandentiekyje varlių populiacija yra per didelė ir kad ją kažkam reikia mažinti.
„Ir mes tą populiaciją retinome – pagaliukais, šakaliukais, akmenukais. Meti juos į varlę, ji nušoka į šulinį. Vėliau man šovė mintis, kad mėtyti po šakaliuką, pagaliuką labai užtrunka.
Tuo metu kolūkis kaip tik tiesėsi asfaltą. Sakiau: Gražvydai, gal stveriam ir metam jį?
Atsimenu, kaip guliu ir galvoju, kodėl vanduo taip ilgai tiška – juk jis jau turėjo būti ištiškęs ir visos varlės numuštos! Pakeliu akis ir matau kokių 5-6 metrų fontaną, geizerį. Matau, kaip mano draugelis Gražvydas jau bėga pas mamą verkdamas, o aš primetu, kad jeigu bėgsiu pas mamą verkdama ir pasakysiu viską, kaip buvo, blogai baigsis“, – pasakoja pašnekovė.
Nors vaikai tuo metu tarnyboms neįkliuvo, pasakę, kad nežino, kaip šis asfaltas atsidūrė ten, kur neturėtų būti, tačiau kaltę teko išpirkti kitu būdu.
„Po to ta proga mokykloje savaitę nebuvo vandens ir turėjome klases plauti patys, nešdami vandenį iš šulinio, nes valytoja buvo labai sena ir ji atsisakė tai daryti“, – atskleidžia keturių vaikų mama.
Istorijų, susijusių su šuliniu, iš 15min skaitytojų gavo ir A.Ramanauskas. Kaip podkasto metu pasakoja jis, skaitytojas Algirdas, būdamas 7-erių, kaime su draugu nusprendė pastatyti namą, tačiau neturėjo iš ko. Kaip galima nuspėti, auka čia tapo šulinys.
„Su draugu jie nusprendė statyti namą iš rąstų. Kur gauti rąstų? Jie nusprendė išardyti šulinį. Įsivaizduokit, yra rąstinis šulinis, o Algirdas ir jo draugas – septynerių metų baibokai – tą šulinį išardė. Kiek aš supratau, tą vakarą jie namo nepastatė, nes pavargo nuo šulinio vandalizavimo. Kažkur sunešė rąstus į kitą statybinę aikštelę ir kitą dieną jau nieko nepadarė, nes juos susėmė“, – teigia A.Ramanauskas.
„Apie panašų žygdarbį yra pasakojęs mano vyras, kaip Vilniuje, jų mikrorajone, Lazdijuose, statė vidurinę mokyklą. Tokie baibokai šitos mokyklos norėjo kuo greičiau, todėl nusprendė, kad savaitgalį, kai darbininkai nedirba, jiems reikėtų prisijungti ir padėti ją pastatyti. Buvo sukurta brigada, kuri statė sieną ten, kur jiems atrodė, kad ji turėtų būti. Pirmadienį atvykę darbininkai kalbėjo negražius, necenzūrinius žodžius ir tą sieną ardė“, – antrina ir S.Vainikauskaitė-Tomaševičienė.
O štai skaitytoja Inga A.Ramanauskui atskleidžia ilgai laikytą paslaptį, kurią daugelis galėtų laikyti beveik žanro klasika. Kaip laidos vedėjui laiške rašo moteris, kadaise ji labai bijojo matematikos egzamino, todėl prieš pamokas slapta į mokyklą įsliūkinusi į kabineto spyną įkišo degtuką.
Žinoma, kad tuo metu mokykloje dėl to kilo daug erzelio ir klasės berniukai mokytojų buvo gerai iškamantinėti. „Apie tai tik šiais laikais ji prisipažino klasės susitikime“, – juokiasi A.Ramanauskas.
Vaikai ir nelaimingi atsitikimai
Beje, kaip podkaste pabrėžia jo vedėjas, šiais laikais didelių nuostolių dėl vaikų sukeltų išdaigų galima išvengti, mat egzistuoja draudimas. Taip pat didelė dalis tėvų savo atžalas draudžia ir nuo nelaimingų įvykių.
„Jie nutinka, mano motinystės praktikoje to irgi yra buvę“, – tikina S.Vainikauskaitė-Tomaševičienė. Kaip priduria ji, viena labiausiai įstrigusių tokių istorijų buvo susijusi su jos kūrybingu vyriausiuoju vaiku.
„Jis taip skubėjo į mokyklą, kad bėgo per geltoną šviesą, nors visiems su šiuo įvykiu susijusiems – policijai, man, draudikams ir t.t. – vėliau aiškino, kad tai buvo ne geltona, o oranžinė spalva. Tarsi tai nuima jo kaltę ir įvykį parodo kitoje šviesoje“, – sako keturių vaikų mama.
Minėto autoįvykio metu lauke buvo šlapdriba, todėl taksistas prie perėjos nespėjo sustabdyti automobilio, vaikas vertėsi per kapotą ir nukrito po ratais.
„Nusipurtė ir būtų lėkęs į troleibusą važiuoti į mokyklą toliau, bet kažkokia gera tetulė viską matė, vaiką pagavo, iškvietė greitąją pagalbą, policiją. Vaiką paguldė į ligoninę, o taksistas visą tą laiką su taksi mane vežiojo į Santariškes, praktiškai tai darė visą savaitę“, – prisiminė pašnekovė.
Anot Skaidrės, šis įvykis veda dar 17-18 metų atgal, kai vaiko sveikatos draudimas dar nebuvo tokia dažna praktika, kaip dabar. Moteris prisimena ir gana skeptiškus tuometės pusiau valstybinės draudimo įmonės veidus.
„Nekalbu apie išsakytą užuojautą, kad apgailestauja, jog taip nutiko, bet mane pasitiko akmeniniai veidai sužvėrėjusių bobų, kad esą jau šita išplėš paskutinius pinigus. Jos labai vartė mano atneštus popierius, vos ne norėjo įsitikinti, ar aš ne pati juos atsispausdinau. Pagaliau man vargais negalais išstenėjo 400 litų“, – sako S.Vainikauskaitė-Tomaševičienė ir priduria, kad šiais laikais tokių praktikų jau turbūt nebepasitaikytų.
