Parengė Klaipėdos miesto vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Smalsučiai“ pirmininkė Ina Juotkienė.
Sunkiausia – priimti diagnozę. Daugelis tėvų patiria šoką ir nežino, ką daryti. Kaip pergyventi tą pirmąjį etapą?
Taip, tai šokas, ir tai normalu. Kad susitaikytum su liga ir išsaugotum ne tik gyvybę ir sveikatą, bet ir save kaip asmenybę, reikia adekvataus vaiko gydymo ir psichologinės pagalbos iš šalies. Tokiu sunkiu metu psichologo pagalba reikalinga kiekvienam šeimos nariui, nepriklausomai nuo amžiaus ir statuso.
Vaikui reikia suteikti galimybę pajusti šį pasaulį visomis spalvomis, o ne užsisklęsti ir užstrigti ties liga.
Priimti diagnozę ne visada pavyksta, juolab savarankiškai. Neretai tėvai balansuoja ties bedugne ir juos reikia ištraukti iš tokios būsenos. Jie ne visuomet pasirengę priimti specialistų pagalbą, tačiau bendravimas su žmonėmis, atsidūrusiais panašiose situacijose, ir jų patirtis padeda susidoroti su pirminiu šoku.
Daugelis mamų drovisi kalbėti apie vaikų ligą net su artimais draugais.
Tai normalu. Tačiau tai anaiptol ne drovėjimasis, o pirmiausia – krachas. Atrodo, kad gyvenimas tiesiog sudužo į šipulius. Žmonės nesupranta, kodėl tai atsitiko, kyla klausimas: „Už ką?“. Tėvai turi turėti tikslus ir jėgų jiems įgyvendinti, jie turi suvokti savo poziciją ir savo veiksmų ir neveikimo pasekmes. Labai svarbu, kad tėvai neprarastų laiko, per kurį gali pablogėti vaiko sveikata.
Kokiais atvejais reikalinga psichologo pagalba?
Pagalba reikalinga, kai tėvai pasirengę ją priimti. Priešingu atveju padėti jiems nebus prasmės.
„Mama, kodėl aš ne toks, kaip visi?“ Ką galima patarti vaikų, turinčių ribotas sveikatos galimybes, tėvams? Kaip teisingai elgtis?
Svarbiausia – negailėti nei savęs, nei vaiko. Ir nežiūrėti į jį kaip į neįgalųjį. Tik tokiu atveju galima tikėtis rezultatų. Žinoma, kiekviena mama be galo myli savo vaiką, gailisi jo, tačiau vaikas įpranta manipuliuoti. Mama gailisi – vaikas manipuliuoja, rezultato jokio! Esama padėtis moko įveikti sunkumus, suteikia galimybę kurti nuoširdžius ir artimus santykius su vaiku, suvokti savo veiksmų pasekmes.
Tėvai negali vaikams atsakyti į klausimą, kodėl tai įvyko, jei jie negali į jį atsakyti patys sau. Tėvai pirmiausia turėtų rasti atsakymus sau ir su meile perteikti juos vaikui. Vaikai žvelgia į pasaulį taip, kaip tėvai suformuoja jų pasaulėžiūrą. Vaikui reikia suteikti galimybę pajusti šį pasaulį visomis spalvomis, o ne užsisklęsti ir užstrigti ties liga. Būtina kalbėtis su vaiku, rasti jo stipriąsias ir teigiamas savybes, leisti jam išreikšti savo gebėjimus, suteikti galimybę atsiskleisti. Reikia leisti suvokti, kad jeigu jis kažko negali pasiekti, jis gali išreikšti save kažkur kitur. Jei nuolat kalbėsime apie ligą, vaikui nuo to bus tik blogiau.
Šeimos, kuriose auga neįgalus vaikas, dažniausiai išyra. Kas galėtų padėti išsaugoti šeimą?
Tokiose šeimose pasikeičia gyvenimo pobūdis, byra tikslai, iš naujo įvertinamos vertybės. Čia svarbus emocinis ryšys tarp tėvų. Tai ir yra meilė, ji padės tai pergyventi. Išbandymai tik stiprina meilę. Jei yra meilė, sunkumai dar labiau suartins tėvus. Būtent tokios situacijos parodo, ar tikrai žmonės vienas kitą myli, o gal jie tiesiog įpratę būti kartu.
Kur moterims, visą dieną besirūpinančioms ypatingu vaiku, pasisemti jėgų, kad jos neprarastų moteriškumo ir nepamirštų, kad jos – ne tik moterys, bet ir žmonos?
Moterims nevalia pamiršti, kad jos – moterys. Tokios jau jos atvyko į šį pasaulį. Čia galima pavartyti istorijos puslapius, prisiminti garsias moteris, įveikusias sunkumus ir niekuomet nenuleidusias rankų. Jei moteris randa laiko sau, tai suteikia papildomų išteklių, atsiranda daugiau jėgų vaikui, šeimai, ji jaučiasi pailsėjusi. Atrasti sau laiko, bent šiek tiek, tiesiog būtina, nesvarbu, ar eisite į teatrą ar į kirpyklą. Moteris privalo mokėti pailsėti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Neįgalų sūnų auginanti Beata: „Kas tau yra skirta, tą ir darai. Teko ištverti ir agresijos priepuolius“
Pasitaiko atvejų, kai tėvai netiki specialistų išvadomis ir metų metus bando beprasmius naujus gydymo metodus, tęsia tyrimus, taip kankindami vaiką. Kaip priimti diagnozę ir susitaikyti su ja? Ir ar verta tai daryti?
Tėvų teisė – palengvinti savo vaiko kelią, eiti tuo keliu kartu su vaiku. Tačiau kiekvienam pravartu prisiminti, kad ne viskas, ką žmogus laiko gėriu, iš tiesų ir yra tas gėris. Daugelis tėvų gyvena iš inercijos ir neturi jėgų atsitiesti. Neretai jie moka didelius pinigus klinikoms, kuriose žadama bent menkiausias būklės pagerėjimas.
Labai gaila, tačiau esama tokių „gydytojų“, kurie uždirba, žinodami, kad gydymas neduos jokių rezultatų. Kartais reikia realiai suvokti esamą padėtį ir priimti ją. Kvalifikuota psichologinė pagalba šeimoms yra būtina sąlyga – tai padės ne tik adekvačiai įvertinti gydymo galimybes, bet ir susitaikyti su vaiko liga.
