Jas atskleidžia VU ligoninės Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.
– Kūdikių ir mažų vaikų miegas yra viena opiausių šeimos problemų. Laimingi tie, kieno mažyliai gali miegoti bet kur, bet kokiomis sąlygomis. Kodėl ne visi tai geba?
– Kai kūdikis naktimis nemiega arba blogai miega, tai tampa visos šeimos problema. Mažylis turi stebuklingą savybę atrasti laiko miegui ir kompensuoti jo trūkumą, o štai suaugę turi per daug pareigų ir rūpesčių, kad galėtų sau leisti nemiegoti naktimis. Todėl kiaurą naktį žindomas, verkiantis kūdikis labai blogai veikia tiek mamos, tiek tėčio savijautą. Yra daug madingų teorijų, kurios sako, kad kūdikis sugeba pats susikurti dienos ritmą ir geriausiai žino, kada jam užmigti.
Tokios teorijos tinka toli gražu ne visiems kūdikiams – per savo darbo praktiką mačiau daugelį, kurie nemokomi užmigti gebėdavo patys ramiai išmiegoti naktį. Per pirmą gyvenimo savaitę naujagimis jau pradeda formuoti savo gyvenimo ritmą, kitaip tariant, prasideda procesas, vadinamas savireguliacija. Iš aplinkos jis gauna labai daug dirgiklių, su kuriais būdamas mamos pilvelyje nesusidurdavo – jam reikia išmokti nurimti ir pavargus užmigti.
Jeigu naujagimis neturi jokių problemų (nėra dirglus ar pan.), o mama pakankamai gerai jaučia savo mažylį ir moka skaityti jo siunčiamus signalus – nekyla jokių problemų. Kai mažiukas nori valgyti – jis pamaitinamas, kai nori miegoti – užmigdomas. Bet, deja, ne visi naujagimiai ar kūdikiai aiškiai parodo, kada nori miego, ir ne visos mamos geba suprasti savo vaikus. Tad neretai norintis miego kūdikis yra glaudžiamas prie krūties, užuot migdomas, ar atvirkščiai. Būtų kur kas paprasčiau, jeigu mama mokytų kūdikį režimo – tuo pačiu metu maitintų, tuo pačiu migdytų ir kartu mokytų savarankiškai užmigti.
– Kokio amžiaus kūdikį patartumėte mokyti užmigti savarankiškai? Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais jis ir taip labai daug miega, mažai būdrauja.
Prasidėjus antram pusmečiui jau pats laikas kūdikį rečiau žindyti naktį, daryti bent jau 5–6 valandų pertraukas ir parodyti, kad naktis yra skirta miegui.
– Per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius kūdikis bando prisitaikyti prie aplinkos, tad griežto režimo šiuo metu suformuoti neįmanoma. Iki pusės metų amžiaus mažylis yra dažnai maitinamas (kas 2–4 valandas), net ir naktį yra žindomas tokiu pat ritmu. Tai laikas, kai kūdikis bando pažinti save, savo poreikius, kai mokosi gyventi su iš aplinkos gaunamais stimulais, įvairiais garsais. Jis mokosi pažinti savo mamą, susiderinti su ja, užmegzti prieraišumą.
Naujagimis miega iki 20 valandų per parą ir maždaug 4 valandas būdrauja. Dažniausiai tokie mažiukai prieš miegą tampa neramūs ir taip parodo, kad yra pavargę. Prasidėjus antram pusmečiui jau pats laikas kūdikį rečiau žindyti naktį, daryti bent jau 5–6 valandų pertraukas ir parodyti, kad naktis yra skirta miegui. Aišku, visa tai daroma pamažu, kasnakt darant vis ilgesnius tarpus tarp žindymų. Jeigu to nedarysime, trukdysime kūdikiui susiformuoti miego įpročius.
– Kai kūdikis prabunda naktį, kiekviena mama pamano, kad išalko. Tai kaip jį laikyti alkaną, juolab kad ima zirzti arba verkti?
– Dažniausiai kūdikis miega, o tėvams atrodo, kad jis prabudo. Yra tokia klaidinga nuostata, kad mažas vaikas paguldytas turi miegoti kaip lėlytė (arba „kaip kūdikis“). Nieko panašaus – nei kūdikiai, nei vaikai, nei suaugę nemiega tarsi lėlės. Visų mūsų miegas susideda iš aktyvių ir gilių fazių, tad prasidėjus aktyviai fazei kūdikis ima judėti, judina kojas, rankas, gali pradėti murmėti, guguoti, zirzti, nusikloti, bet jis ir toliau miega.
O mama išsigąsta, kad mažylis prabudo, paima jį ant rankų, čiūčiuoja, glosto, taiso antklodę ir pažadina. Tada kūdikis pradeda verkti, mama jį žindo, supa, nešioja, o mažylis niekaip negali nurimti. Patarčiau visoms mamos nebėgti prie kūdikio vos šis sujudėjo, nedangstyti, neimti ant rankų, nes galbūt jam dabar aktyvioji miego fazė ir jis tiesiog juda, bet tuoj atras patogią poziciją ir užmigs. Jeigu namuose yra vėsu, galima pritvirtinti antklodę, kad mažylis jos nenusispardytų ir nereikėtų beklostant pažadinti.
Man nenuostabu, kad kūdikiai klykia naktimis, pagalvokime patys, ar esame labai laimingi, ar nesupykstame, kai kas nors mus, įmigusius, be jokio reikalo pažadina iš miego? Tad, jeigu girdite, kad kūdikis murma, zirzia, blaškosi lovytėje – nelieskite jo, jeigu neverkia, vadinasi, viskas gerai, netrukus baigsis aktyvioji miego fazė ir vėl panirs į gilų miegą.
Dar labai svarbu išlaikyti dienos ritmą, ypač jeigu kūdikis nėra iš tų, kurie miega bet kur ir bet kokiomis sąlygomis. Labai daug mažylių sunkiai pakelia migdymą skirtingu metu. Aš visuomet siūlau, net ir atėjus svečiams ar išvykus į svečius, atostogų, mažylį migdyti tuo pačiu metu. Aišku, skirsis aplinka, bet nesiskirs laikas, o tai yra svarbiausia. Ypač neramiam, sunkaus būdo ar kokių nors sveikatos problemų turinčiam kūdikiui nepaprastai svarbu kiekvieną vakarą užmigti tuo pačiu metu, nes tai suteikia saugumo jausmą.
– Labai dažnai mama kūdikį migdo, supa ir jau, rodos, jis miega kuo saldžiausiai, bet vos tik yra paguldomas į lovelę, iškart pramerkia akis, verkia. Mamai tenka ritualą kartoti dar kartą arba kelis kartus, kol kūdikis kietai įminga. Kur padaroma klaida?
– Ant rankų nešiojamas ar supamas kūdikis gali užmigti gana greitai, tačiau miega nekietai, nes gilaus miego fazė prasideda ne iš karto. Jeigu mama renkasi migdyti kūdikį nešiodama ant rankų, turėtų ir nešioti apie 40 minučių, galbūt net valandą. Vis dėlto manau, kad nereiktų kūdikio mokyti užmigti nešiojant jį ant rankų, nes neišmoks to padaryti savarankiškai ir pramiegojęs maždaug 1,5 valandos prabus (pasikeitus miego fazėms) ir vėl norės būti supamas ant rankų.
Svarbiausia taisyklė yra išmokyti mažylį savarankiškai užmigti, tada jis net ir kelis kartus prabudęs per naktį sugebės ir vėl užmigti. Beje, visi mes ne kartą prabundame iš miegų, tačiau turime savo būdą užmigti ir net nepamename, kad buvome prabudę – kas pasisuka ant šono, kas koją savaip pariečia ar antklodę ant akių užsitraukia. Štai tokį savą būdą turi atrasti ir kūdikis – kito kelio nėra.
Jeigu girdite, kad kūdikis murma, zirzia, blaškosi lovytėje – nelieskite jo, jeigu neverkia, vadinasi, viskas gerai.
O jeigu kaskart prabudusį ir niurzgantį imsime ant rankų, tai ir bus mažylio būdas vėl užmigti. Kūdikį rekomenduočiau mokyti užmigti suformavus tam tikrą rutiną, pavyzdžiui, paguldyti, padainuoti dainelę (vyresniam paskaityti knygą, pasaką pasekti) ir būti šalia, kad jaustų artumą. Mažylis turi jaustis pakankamai saugus, kad sugebėtų užmigti ne ant mamos rankų, o tą saugumą ir suteikia kas vakarą ta pati tvarka, nekintama rutina.
Kūdikis netrukus supras, kad jeigu jam bus blogai (tarkime prabus nuo netikėto garso) ir suverks, mama ar tėtis ateis jį nuraminti. Rutina tarsi kalba kūdikiui: „Tu dabar eini miegoti, aš tave paguldysiu, padainuosiu dainelę, o tu užmigsi, ir mes rytoj susitiksim.“ Ir mažylis ramiai užmiega, žinodamas, kad ryte išvys mamą.
– O jeigu kūdikis, jau išmokęs užmigti ant rankų, priešinsis mokomas užmigti savarankiškai?
– Idealu rutiną formuoti nuo 6 mėn. amžiaus, nes vėliau tikrai bus pasipriešinimas. Suprantu tėvus, kurie gaili mažylio, migdo nešiodami ant rankų ir sako, kad dėl savo vaiko gali viską padaryti. Vis dėlto žmogaus jėgos yra labai ribotos ir jų paprasčiausiai nebelieka, kai tenka trejus metus nemiegoti naktimis. Nemanau, kad mama, epizodiškai primigdama ir pervargusi, bus gera savo vaikui, gebės jį suprasti ir atjausti.
Aišku, paprasčiau miego įpročius suformuoti anksti, bet net ir vėliau tai padaryti tikslinga – kad problema neįsišaknytų, netaptų visai šeimai nepakeliamu įpročiu. Pamenu vieną šeimą, kuri kažkodėl prisitaikė prie mažylio ir pusę nakties su juo žaisdavo tėtis, kitą pusę – mama. O vaikas užmigdavo 7 val. ryto ir miegodavo iki 14 val. Šeima pagalbos kreipėsi po trejų metų, kai jau nebegalėjo tverti nuolatinio neišsimiegojimo. Na, negalime mes naktimis nemiegoti, nes toks yra mūsų fiziologinis ritmas.
Dar labai svarbu nepervarginti mažylio, nes jis negalės užmigti. Visai kaip ir mes – užmiegame, kai esame pavargę, o kai pervargstame, prasivartome pusę nakties. Svarbu mažą vaiką migdyti apie 20, 21 val., kad 6–7 ryto atsikėlęs jaustųsi išsimiegojęs ir žvalus. Daugelis tėvų klysta manydami, kad kuo vėliau užmigdys kūdikį, tuo vėliau jis kelsis. Jeigu kūdikis keliasi 6 ryto, kelsis 6 val., net jeigu užmigo 5 val. ryto, todėl tikslinga migdyti tokiu metu, kad mažylis per naktį pailsėtų ir ryte prabustų žvalus bei geros nuotaikos.
– Ar tos pačios taisyklės galioja ir migdant kūdikį dieną?
– Taip. Visada gerai išlaikyti dienos ritmą. Jeigu matome, kad kūdikis žiovauja, guldykime, padainuokime ir po truputį tai taps įpročiu – būtent tą valandą mažylis norės miegoti. Vis dėlto miego trukmė labai individualus dalykas, vieniems jo reikia daugiau, kitiems mažiau. Būna ir mažamiegių vaikų, bet jeigu jie yra aktyvūs, domisi aplinka, noriai tyrinėja pasaulį, gerai vystosi, matyt jiems miego pakanka.
– Ar svarbu kur migdyti kūdikį – jo lovelėje ar tėvų lovoje? Sakoma, kad visi žinduoliai miega kartu su savo kūdikiais, priglaudę prie savęs, kad jaustų mamos šilumą, o žmogus ne išimtis.
– Taip, bet žinduoliai visą gyvenimą miega vienoj krūvoj. Jiems nereikia žadinti vaikų ir vesti juos į darželį, nereikia patiems tuo pačiu ritmu keltis ir eiti į darbą. Laikausi tokios nuomonės, kad šeimos reikalas rinktis, kur migdyti kūdikį. Jeigu visiems gerai miegoti kartu vienoje lovoje – puiku, tik reikia atminti, kad ateis laikas „išprašyti“ vaiką iš savo lovos ir tada gali kilti problemų. Tad reiktų iš anksto pasverti, ar norite ateity turėti bėdų, ar verčiau iš anksto sėkmingai išmokyti vaiką savarankiškai užmigti ir atėjus laikui ramiai pasakyti, kad „nuo šiol miegosi savo kambaryje“.
