Bijo tapti skundikais
Kaip pastebi „Vaikų linijos“ psichologė ir savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė, vaikai yra nepaprastai gerai išmokę suaugusiųjų kažkada duotą pamokymą: „Nesiskųsk, nes skundikų niekas nemėgsta“. Apmaudu, tačiau ši išmokta „pamoka“ neretai užkerta kelią vaikui kreiptis pagalbos, o suaugusiems – sužinoti, ką iš tikrųjų patiria vaikas.
„Tad nereikėtų stebėtis, kad paklausus vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje, jis teatsako „gerai“, o pastebint, kad vaikas dėl kažko nerimauja ir klausiant, kas vyksta tarp jo ir bendraamžių, gauname atsakymą „nieko“. Juk skųstis negalima, – pastebi psichologė.
Taip pat skaitykite: Kaip tėvams laiku pastebėti ženklus, kad jų vaikas patiria patyčias mokykloje?
Kreiptis pagalbos – drąsus ir vertingas elgesys
Kaip įveikti šią nuostatą, kai net ir patys suaugusieji, susidūrę su kitų žmonių netinkamu elgesiu, nelinkę apie tai ką nors informuoti, nes nenori būti skundikais?
„Jei norime, kad vaikai dalintųsi su mumis savo patyrimais ir neslėptų nuo mūsų kitų vaikų netinkamo ar žeidžiančio elgesio, kartu su vaikais turime mokytis naujos nuostatos: kreiptis pagalbos – tai drąsus ir vertingas elgesys. Ir tai tikrai nėra skundimas“, – akcentuoja „Vaikų linijos“ psichologė.
Kad būtų lengviau save ir vaikus padrąsinti kreiptis pagalbos, patartina:
- Savo kalboje vengti žodžių „pasiskundė“, „skųstis“, „skundikas“. Geriau įvardinti „papasakoti“, „kreiptis pagalbos“, „informuoti“.
- Paaiškinti vaikui, apie kokį elgesį ypač svarbu informuoti suaugusiuosius – apie tą, kuris žeidžia, žemina, skaudina patį vaiką ar kitą žmogų.
- Mokymuisi išnaudoti įvairias realiame gyvenime ar filmukuose matomas situacijas, kuriose reikia kreiptis pagalbos ar kuriose verta užstoti kitą žmogų, patiriantį skriaudą.
- Pasidžiaugti ir pagirti vaiką, kai jis kreipiasi pagalbos tose situacijose, su kuriomis jam vienam sunku susitvarkyti.
Išklausyti be vertinimo ir greitų patarimų
Pirmoji pagalba, kai vaikai pasakoja apie patyčias ar kitus skaudžius patyrimus, – dėmesingas išklausymas ir susilaikymas nuo vertinimų bei patarimų.
„Nėra jokios būtinybės po pirmų vaiko žodžių surasti, kas kaltas ar pulti į mokyklą spręsti vaikui kilusio sunkumo. Kartais vaikai pasakoja, nes tiesiog nori būti išklausyti, – pastebi J.S.Jasiulionė. – O jei norite padėti vaikui, paklauskite jo, kokios pagalbos jam šiuo metu labiausiai reikėtų ir ko jis tikisi būtent iš jūsų. Toks jūsų elgesys padrąsins vaiką ir kitą kartą kreiptis pagalbos į suaugusį žmogų.“
Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ vykdo kampaniją „Patyčių muziejus“. Kviečiame visus suaugusiuosius padėti išklausyti vaikus. Šiuo metu „Vaikų linija“ gali atsiliepti į 1 iš 7 vaikų ar paauglių skambučių.
Apsilankykite interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukokite „Vaikų linijai“, kad kuo daugiau vaikų būtų išklausyti, sulauktų pagalbos ir patyčios virstų istorija.
