 |
| Asmeninio archyvo nuotr. / Psichologė Lina Vėželienė |
Pasak psichologės Linos Vėželienės, kad ir kokie pokyčiai įvyktų, išsaugokite pagarbą savo vaikui ir pasitikėjimą juo.
– Teoriškai turbūt visi žino, kad paauglystė – laikina, kad vaikas šiaip ar taip suaugs ir ateis ir protą, bet, pasikeitus jo elgesiui, dažniausiai reaguojama audringai. Kodėl?
– Dideli pokyčiai visada sukelia daug emocijų. Tėvams atrodo, kad keičiasi ne tik vaiko elgesys, bet ir charakteris. Iš tikrųjų jis nesikeičia, tik atsiskleidžia skirtingos jo pusės – ir ta, dygliuotoji, ir ta, trokštanti laisvės, norinti pasirodyti, įsitvirtinti. Tėvai būna šokiruoti, kad jų vaikas nebe toks, prie kokio buvo įpratę ar kokio tikėjosi, ne toks, kokį stengėsi išauginti.
– Su paauglystės sunkumais susiduria ir tie tėvai, kurie kartoja, kad jų vaikas tai tikras TOKS nebus, nes jie – geri tėvai ir viską daro teisingai...
– Paauglystės išsišokimus dažnai net paaštrina pernelyg „teisingi“ tėvų auklėjimo metodai. Tėvams dažnai atrodo, kad ir jie patys labai geri, ir vaikus auklėjo pagal vadovėlį. Dažnai tokie tėvai tarsi įspraudžia vaiką į rėmus, paskandina jį taisyklėse, užkankina nuolatine kontrole. O paauglystė yra laikas, kai reikia morališkai išsilaisvinti iš tėvų kontrolės. Jei tėvai mažiau stengtųsi „viską teisingai daryti“, turbūt jų vaiko paauglystė praeitų sklandžiau.
– Kokie tėvai dėl vaikų paauglystės problemų dažniausiai kreipiasi į jus?
– Visokie. Ir tie „teisingieji“, kurie nenori padaryti nė menkiausios klaidos ir vis siekia, kad jų šeimoje viskas būtų tobula: tobuli vaikai, tobuli santykai... Tokie tėvai dažniausiai neketina patys keistis, jie tik nori, kad psichologas „pataisytų“ jų „sugedusį“ vaiką. Kreipiasi ir visiškai nusivylę tėvai, nebežinodami ką daryti, kai vaikas neklauso. Jie jaučiasi bejėgiai. Įprasti auklėjimo metodai nebeveikia, bausmės nebepadeda...
Yra toks stebuklingas receptas: kai vaikas nubus, stovėkite prie jo lovos ir sakykite, kad, nepaisant visų jo paaugliškų „nesąmonių“, mylite jį. Tik reikia tai pasakyti iš širdies. Paauglystė – laikas, kai vaikas turi atsistoti ant savo kojų, atsiskirti nuo tėvų, siekti autonomijos.
– Ir ką jiems patariate?
– Bendro atsakymo negali būti, nes situacijos skirtingos. Pirmiausia paklausiu, ką tėvai jau išbandė ir kas nepavyko, paskui pasiūlau vis tą patį receptą: „Mylėkite ir gerbkite savo vaiką. Ir nieko su juo nereikia daryti.“ Tėvus toks patarimas dažniausiai šokiruoja: „Kaip nieko nereikia daryti?“ Iš tikrųjų vaikui svarbiausia yra tikėjimas juo, lygiavertis santykis ir palaikymas. Tačiau tėvai su tuo nėra linkę sutikti, nes šis „receptas“ reikalauja, kad keistųsi ir patys tėvai, kad ir jie keistų savo elgesį bei nuostatas. Lengviau tiesiog pareikalauti paklusnumo iš vaiko...
– Jie nori stebuklingo recepto, kurį pritaikius vieną rytą vaikas nubus toks, koks buvo prieš kelerius metus?
– Taip. Yra toks stebuklingas receptas: kai vaikas nubus, stovėkite prie jo lovos ir sakykite, kad, nepaisant visų jo paaugliškų „nesąmonių“, mylite jį. Tik reikia tai pasakyti iš širdies. Paauglystė – laikas, kai vaikas turi atsistoti ant savo kojų, atsiskirti nuo tėvų, siekti autonomijos. Todėl tai laikas, kai jis tiesiog privalo protestuoti prieš suvaržymus ir tėvų valią.
– Kokios didžiausios tėvų klaidos?
– Perdėta kontrolė: skambinimas kone kas pusvalandį, tardymas su kuo ir kur buvo, reikalavimas atsiskaityti už kiekvieną žingsnį. Arba tėvų nesugebėjimas išsaugoti namie nustatytų elgesio ribų: jie nuleidžia rankas, kai vaikas iš namų neša daiktus ir pardavinėja juos, negrįžta nustatytu laiku. Antra didelė klaida – tariamas tėvų bejėgiškumas. Tėvai jaučiasi bejėgiai, nes negali išlaikyti jokių elgesio rėmų. Vaikas turi aiškiai žinoti leistinas ribas ir būsimas pasekmes, jei jas peržengs. Iš bejėgiškumo tėvai grasina, kuria neadekvačias taisykles, bet patys neprisiverčia jų laikytis. Ypač nieko vertos neįgyvendinamos bausmės: „Aha, negrįžai laiku, tai mėnesį negalėsi naudotis kompiuteriu!“ O jis prie jo sėdi jau kitą dieną. Nesilaikantys savo pažadų tėvai vaikams atrodo juokingi, praranda autoritetą... Žadėkite tik tai, ką realiai galite įgyvendinti. Kita problema – bausmė neatitinka prasižengimo. Pavyzdžiui: „Daugiau niekada tavęs neleisiu miegoti pas tą draugą, nes grįžai šiek tiek vėliau nei žadėjai.“ Ir visada verta atminti, kad reikia ne bausti, o leisti patirti natūralias savo elgesio pasekmes.Tai yra pats geriausias auklėjimo būdas.
– Paprastas pavyzdys: tėvai važiuoja į sodybą, o paauglys nenori. Palikti jį baisu, nes tėvų galvose jau sukasi filmas, kas vyks laisvame plote, o labai versti nesinori. Ką daryti?
– Mano pozicija tokia, kad nebūtų prievartos, nes prievarta gimdo pasipriešinimą. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl paauglys nenori kur nors važiuoti: ar tai neatitinka jo interesų, ar jam norisi daugiau asmeninės laisvės?.. Arba paklausti savęs, kodėl būtinai norite vežtis jį? Jei dėl to, kad patiems būtų ramiau, tai nėra tikęs argumentas. Jei bijote palikti vaiką, būtinai palikite jį, nes auklėjimo sprendimai, priimti remiantis savo baimėmis ir nerimu, yra nieko verti. Vaikas neišvengiamai jaučia, kad juo nepasitikima, ir elgiasi atitinkamai. Jeigu norite vaiką vežtis su savimi, nes jums smagu kartu, vertėtų jam tai paaiškinti: „Mes manome, kad ir tau patiks. Mums svarbu, kad mes, kaip šeima, praleistume kuo daugiau laiko kartu.“ Ir tada leisti vaikui pasirinkti. Kartais jis pasirenka važiuoti, o jei ne – reikia gerbti jo sprendimą.
– Dar vienas mamų skundas – paaugliai visai su jomis nesikalba.
– Paauglys yra asmenybė, kuri pradeda mokytis būti vienatvėje. Tai reikia gerbti. Neverta belstis į jo kambarį kas 10 minučių ir klausinėti, ar viskas gerai. Tačiau, progai pasitaikius, verta jam išsakyti savo nerimą: kad jums svarbu žinoti, kas vyksta jo gyvenime, kad jums ne vis tiek, kaip jam sekasi, nes jūs mylite jį. Atsisėsti šalia ir patylėti irgi gerai, tai taip pat yra palaikymas. Blogiausia, ką gali padaryti mamos, – supykti, kad su jomis nešneka, ir „keršyti“ tylėjimu. Paaugliai juk nori prieštaringų dalykų, t. y. kad su jais elgtųsi kaip su suaugusiaisiais, bet kartu dar trokšta tėvų artumo: kad juos apkabintų, paguostų, kad pasakytų, jog mums jie patys svarbiausi, protingiausi ir gražiausi...
Tekstas Dovilės Štuikienės
