– Gana vėlai „pamatome“ savo mamas kaip moteris, o vyrus – kaip tėčius. Ką toks pasižiūrėjimas duotų ir kas atsitinka, kai žmonių – o ne vaikų ir tėvų – susitikimas taip ir neįvyksta?
– Duoda labai daug. Pamatydama mamą kaip moterį, ir save gali pamatyti kaip moterį, o ne vaiką, dukrą. Neretai ateina žmonės į psichoterapiją ir sako, kad vaikystė bloga buvo: „Turėjau daug traumų, todėl dabar esu toks“. Tačiau vaikystė praėjo. Tu jau esi suaugęs ir su praeities traumomis tenka tvarkytis kaip suaugusiam žmogui.
Suvokiančiam save vien kaip dukrą ar sūnų sunku tapti suaugusiu žmogumi. Meilė ir pyktis tėvams dažnai keliauja kartu, todėl tėčio ar mamos pamatymas tiesiog kaip kito žmogaus ir į vaikystės nuoskaudas leidžia pasižiūrėti kitaip. Kad tėvai nėra visagaliai dievai, o paprasti žmonės, kaip ir kiti, darantys klaidų, turintys savo istoriją ir priežasčių, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi.
Nustoję reikalauti iš tėvų kaip iš visagalių, prisiimam atsakomybę už savo gyvenimą, ir tai yra pirmas žingsnis į savo gyvenimo sunkumų sprendimą.
– Kodėl, ypač skiriantis tėvams, paprastai susitapatinama su vienu jų ir į kitą žvelgiama ne savo, o paliktojo akimis?
– Jeigu tėvai skiriasi stipriai konfliktuodami ar, kaip dažnai būna, su didelėmis nuoskaudomis vienas kito atžvilgiu, vaikai patiria lojalumo konfliktą. Mylėdami ir mamą, ir tėtį bei matydami jų tarpusavio nesantaiką, jie dažnai prisiima to, su kuriuo lieka, poziciją.
Paaugliai, suaugę žmonės jau geba atskirti priežastis, įvertinti santykius, bet vis vien skyrybos – visą šeimą paliečiantis, skausmingas procesas, kuriame visi ieško kaltų, ir kyla didelė pagunda prisijungti prie tėčio ar mamos ir imti kaltinti palikusį.
Ypač tai aštru, kai tėvai tarpusavio kovose vaiką naudoja kaip sąjungininką ir yra linkę prastai kalbėti apie buvusį sutuoktinį, jį kaltinti vaiko akivaizdoje, vaikui įrodinėti, kad kaltas kitas. Tokių emocijų sūkuryje atsitraukti ir pamatyti abu tėvus objektyviau – nelengvas uždavinys.
– Ką duotų kiekvieno iš tėvų pamatymas tarsi iš šalies?
– Daug lengvesnius ir aiškesnius santykius. Galėtų sumažinti kaltės jausmą. Nepaisant to, kad mama pyksta ant tėčio, vaikai jį myli, kad ir kokio amžiaus būtų. Kyla vidinis konfliktas. Tokioje situacijoje padėtų gebėjimas atskirti, kad mamai sunku ar liūdna, nes jai taip yra, o ne todėl, kad aš kažką ne taip darau.
Taip pat duotų supratimą, kad mamai liūdna dėl jos santykių, dėl jos gyvenimo, dėl jos iššūkių ir aš, kaip vaikas, paauglys ar suaugęs asmuo, dėl to nesu kaltas, turiu teisę bendrauti ir su savo tėčiu.
– Įžvelgdamas ne tik jo gerąsias puses – ne tik idealizuodamas?
– Tėvo idealizavimo pavojus kaip tik ir kyla, kai retai jį matai – tik savaitgaliais ar progomis, kai jis ateina su dovanomis, reiškia tėvišką meilę, per trumpą laiką skiria daug dėmesio. Likus gyventi su vienu iš tėvų būna visko, ne tik gerų santykių. Todėl skyrium gyvenančio tėvo idealizavimas – labai realus.
Meilė ir pyktis tėvams dažnai keliauja kartu, todėl tėčio ar mamos pamatymas tiesiog kaip kito žmogaus ir į vaikystės nuoskaudas leidžia pasižiūrėti kitaip.
Pamatyti tėvus kaip atskirus nuo savęs – nemenka užduotis net jei tėvai ir nesiskiria. Skyrybų atveju atsiriboti nuo mamos ar tėčio liūdesio ir pykčio dar sunkiau. Pokalbis su žmogumi, kuriuo pasitiki, ar su psichologu, įvardijimas, ką aš jaučiu, jo parama padėtų truputį atitokti, atsitraukti nuo emocijų, kurios neleidžia vaikui blaiviai vertinti situacijos šeimoje skyrybų metu.
– Skyrybos pagreitina suvokimą, kad tėvas ir mama yra tiesiog žmonės, o ne vien tėvai?
– Gali pagreitinti, bet gali ir sulėtinti. Tai natūralus žmogaus brandos etapas, kai paauglys išeina iš vaikiško amžiaus ir ima matyti tėvus ne tik kaip autoritetus, nuo kurių visiškai priklauso, bet kaip atskirus suaugusius žmones. Šitas procesas gali būti apsunkintas tais atvejais, kai tėvai nelabai nori paleisti savo vaikų, nori iš jų kažkokios grąžos arba kai tėvai išgyvena labai stiprias gyvenimo dramas, pvz., skyrybas, ir vaikai jaučiasi už tai atsakingi.
Bent jau Lietuvoje vaikai po skyrybų dažniausiai lieka su mamomis. Likęs su mama vaikas mato, kokia ji nelaiminga netekusi artimo žmogaus, ją norisi užjausti ir paguosti, tad ryšys su vaiku gali labai sustiprėti. Ir jei mama po skyrybų neranda būdo atsitiesti, iš naujo kurti savo asmeninio gyvenimo, o lieka labai prisirišusi prie vaiko, šis gali jaustis kaltas dėl savo noro atsiskirti. Jis mato, kad natūralus jo atsitraukimas mamą skaudina, nors jauno žmogaus noras gyventi savo gyvenimą – ne tik teisėtas, normalus, bet ir būtinas.
– Pasitaiko, kad po skyrybų dažniau vienudu bendraujantys vaikas ir tėvas tarsi iš naujo atranda buvimą kartu.
– Pasitaiko, kad tik išsiskyrę tėvai iš tiesų suvokia, ko neteko. Gali būti, kad tik po skyrybų vyras, kurio vaikai lieka gyventi su mama, kaip niekad iki tol suvokia ryšio su jais svarbą.
Kartais paaiškėja, kad jie [tėvai] labai skaudžiai išgyvena vaikų netektį ir todėl gali nesąmoningai vengti jų – kai nematau savo vaikų, mažiau skauda, nes matyti per sunku.
Bendravimas vien su tėčiu tiek vaikui, tiek ir tėčiui gali atskleisti naujų erdvių. Taip gali būti, bet tik tuomet, kai tam netrukdo užslėpti kankinantys jausmai, kai tėvas gauna vaiką kaip kokį prizą, iki paskutinės akimirkos nežinodamas, ar mama jį duos, ar neduos, o vaikas į susitikimą su tėčiu ateina nejausdamas kaltės prieš mamą, kad ją palieka ar išduoda.
– Kodėl kai kurie tėčiai po skyrybų tiesiog dingsta?
– Išties, didelė dalis tėvų po skyrybų nustoja bendrauti su savo vaikais, ir taip yra ne tik Lietuvoje. Galima būtų vien smerkti, kad tai neatsakingas elgesys, tačiau tai nepaaiškintų, kas gi su tais tėčiais darosi. Kai kalbamės su tokiais tėvais, kartais paaiškėja, kad jie labai skaudžiai išgyvena vaikų netektį ir todėl gali nesąmoningai vengti jų – kai nematau savo vaikų, mažiau skauda, nes matyti per sunku.
Vaikai tarsi liudija tavo pralaimėjimą, nesugebėjimą išsaugoti šeimos, vyriškumo sumenkinimą, o susitikimas su sūnumi ar dukra tas žaizdas atnaujina. Retai matantis, ryšys su vaikais natūraliai silpnėja, reikia daugiau dėmesio ir pastangų jam palaikyti – kalbėtis, klausytis, pasistengti suprasti, kuo gyvena vaikas, sugalvoti, kuo drauge užsiimti. Šito vyrai, gyvendami šeimoje su labai rūpestinga žmona ir vaikų mama, gali būti ir neišmokę.
– Ar įmanoma su tėčiu atkurti ryšį, jei jis ilgai buvo nutrūkęs?
– Nemažai žmonių, kurie augo be tėvo ar mama po skyrybų neleido su juo bendrauti, paaugę labai nori jį susirasti, o jei miręs – ieško kapo, aplanko šeimą, su kuria jis gyveno.
Ar pavyks atkurti ryšį po ilgo nesimatymo ir koks bus tas ryšys, jau priklauso nuo abiejų žmonių, visada yra rizikos patirti ir nusivylimo. Tačiau pažintis su tėčiu gali atsakyti į daugelį kankinusių klausimų, galbūt kitokiu kampu pamatyti tėvų santykių istoriją, todėl padeda geriau suprasti save.
TAIP PAT SKAITYKITE: Olga Valiajeva: Ar vaikai skolingi savo tėvams?
