Pasak G.Gutautės-Klimienės, į ją ne kartą kreipėsi tėvai, nerimaudami dėl tokio savo vaikų elgesio – kai viešoje vietoje, pavyzdžiui, parduotuvėje, atžala verkia, krenta ant grindų ir taip rodo savo emocijas. Taip elgiasi dažniausiai ikimokyklinio amžiaus vaikai.
„Vaiko savireguliacija su amžiumi didėja ir tokių situacijų mažėja. Tačiau kol vaikai maži, tėvai kreipiasi į psichologą, nes jiems būna nelabai aišku, ką tokiais atvejais daryti“, – 15min GYVENIMUI sakė G.Gutautė-Klimienė.
Pyktis, isterija – būdas išreikšti emocijas
„Toks vaiko elgesys yra labai natūrali reakcija. Pavyzdžiui, kūdikis apie savo poreikius praneša verksmu, o šypsena – apie tų poreikių patenkinimą. Nes jis neturi kitų priemonių apie tai pasakyti. Kai vaikas auga, atsiranda kitų būdų pasakyti apie tai, kad jis kažko nori.
Nors jis pradeda kalbėti, bet išlieka ir emocinės reakcijos į situacijas, kai jam, tarkim, kažko neleidžiama. Be to, vaikui augant atsiranda didelis poreikis daryti savaip. Ir daryti kitaip, nei nori tėvai.
Vaikui augant atsiranda didelis poreikis daryti savaip. Ir daryti kitaip, nei nori tėvai.
Ir tada auga savęs suvokimas, jis bando jį įtvirtinti per kitokius pasirinkimus, nei tėvai jam siūlo. Dėl tų pasirinkimų vaikas gali labai stipriai kovoti. Arba vaiko isterija taip pat dar gali būti emocinė reakcija į nuovargį, alkį“, – kalbėjo psichologė.
Pasak pašnekovės, mažo vaiko stiprią emocinę reakciją gali išprovokuoti net ir smulkmena. Tarkime, jei nori pirmas paspausti lifto mygtuką, o tą padaro mama.
„Jei tą lifto mygtuką paspaudžia mama – situacija tampa baisi. Vaikas jaučiasi praradęs kontrolę“, – sakė psichologė.
Nuolaidžiauti vaikui – klaida
Kaip reaguoti į tokį vaiko elgesį, ypač, kai ožius šis rodo viešoje vietoje: parduotuvėje, gatvėje, svečiuose?
„Pagrindinė klaidinga reakcija – kai vaikas su stipria emocija ko nors reikalauja – jam duoti tai, ko jis nori. Tokia tėvų reakcija yra labai suprantama, nes tada toks vaiko elgesys labai greitai pasibaigia. Duodi, ir ramu. Bet tai yra klaida“, – sakė G.Gutautė-Klimienė.
Tokia tėvų reakcija, sakė pašnekovė, natūrali, nes jie nori, kad klyksmas ir riksmas baigtųsi kuo greičiau. Bet jei suaugusieji taip elgsis, ilgalaikėje perspektyvoje tokių atvejų dažnės ir daugės.
Mažametis turi atramą – tėvų ramybę
Į klausimą, kaip suvaldyti vaiko isteriją ir kaip tuo metu elgtis, sako psichologė, vienareikšmiai atsakyti sunku. Tai priklauso ir nuo konkretaus vaiko, ir nuo situacijos, vaiko reakciją lemia tai, kiek tuo metu jis yra pavargęs, dėl kokios priežasties kilo emocijos.
G.Gutautė-Klimienė sako, kad tėvų reakcijos į vaiko isteriją neturėtų dar labiau jos sustiprinti. Todėl nėra išeitis vaiką barti ar juo labiau, bauginti, jog ateis „piktas policininkas“ ar „negeras dėdė“, kuriam mama vaiką ir atiduos.
Toks gąsdinimas, sakė specialistė, yra blogai, nes vaikas gali tuo patikėti, išsigąsti, o pasekmės gali būti ne visai trumpalaikės. Pavyzdžiui, vaikas gali imti sapnuoti košmarus.
Reakcija į gąsdinimą gali būti ir kita – tapti ženklu vaikams kovoti toliau („O aš nebijau to pikto dėdės“).
Išlikti ramiems yra geriausia, ką galima padaryti, bet labai sunku.
„Ir tada yra tarsi kova: tėvai kovoja su vaiku, vaikas kovoja su tėvais. Balso kėlimas, gąsdinimas yra tėvų ginklai, kurie vaikams sukelia atgalinę reakciją ir norą kovoti. Kiek vyresniems vaikams toks tėvų elgesys gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą, dar didesnį norą daryti savaip.
Todėl vaiko reakcijų svarbu dar labiau nestiprinti, suprasti, kad jis sąmoningai pasirenka parėkti – jis tuo metu tikrai jaučia stiprią emociją.
Tėvai šią situaciją turėtų priimti paprastai: mano vaikas dabar yra nusiminęs, nusivylęs, supykęs ar nelaimingas.
Taip tėvai galėtų ir reaguoti, būti ramūs šalia vaiko. Išlikti ramiems yra geriausia, ką galima padaryti, bet labai sunku.
Tada isterija greičiau praeina, nes vaikas turi atramą – tėvų ramybę. Žinoma, dažnai tai būna labai sunku, ir tada užsiveda ratas. Vaikas priešinasi tėvų pykčiui, susidaro sudėtinga situacija“, – kalbėjo G.Gutautė-Klimienė.
Nereiktų nerimauti dėl aplinkinių reakcijų
Tėvai savo vaikų rodomą užsispyrimą viešoje vietoje kuo greičiau užglaistyti nori ir dėl to, kad jaučiasi nepatogiai dėl aplinkui esančių žmonių. Tačiau kitų žmonių žvilgsniai rūpėti turėtų mažiausiai.
„Tėvai bijo, nenori negatyvių nuomonių. Kaip vaikas atrodo, kokia gėdai mums, kaip tėvams, kaip mes nesusitvarkome – tėveliai apie tai dažnai kalba psichologo konsultacijose. Ypač bejėgiais jie jaučiasi viešoje erdvėje.
Ir tada, kaip tyčia, vaikai dar labiau isterikuoja, dar labiau taip elgiasi, nes tėvai juk jų įtakai pasiduoda.
Svarbi taisyklė, kurią reikia prisiminti: visi vaikai daugiau ar mažiau isterikuoja, tai visiškai normalu, tai tėra jų raidos etapas. Ir tai yra jūsų, o ne kitų reikalas. Tariesi su savo vaiku lygiai taip pat ir namuose, ir lauke.
Tėvai bijo, nenori negatyvių nuomonių.
Nes jei ne, tada vaikas pajus, kad viešoje vietoje tėvus veikia jų elgesys, jie dažniau tą ir darys. Kuo labiau tėvai kreips dėmesį į kitų nuomonę, tuo bus sunkiau“, – kalbėjo G.Gutautė-Klimienė.
Vaikui atrodo, kad jis daugiau taip nedarys
Vis tik, norint išvengti tokių situacijų viešoje erdvėje, labai patariama su vaiku tartis iš anksto.
„Tarkime, jei su vaiku einame į parduotuvę, sutariame, kad kažką jam perkame ir už tam tikrą sumą, sakykim, sekmadieniais. Ar pirmadieniais. O gal kartą per mėnesį.
Kitomis dienomis, prieš eidami į parduotuvę sutariam, kad šiandien mes nieko neperkame. Nes šiandien ne pirmadienis ar ne sekmadienis. Jei vaikas žino, kad toks susitarimas yra, jam pačiam lengviau.
Jis gali pradėti isterikuoti, bet jei tėvai pasako, kad šiandien ne ta diena, vaikas įsivažiuoja į ritmą ir žino, kad kitaip nebus“, – kalbėjo pašnekovė.
Tuo tarpu praėjus vaiko pykčio priepuoliui gėdinti jį ir bandyti atsakyti į klausimą, kodėl jis taip elgėsi, nevertėtų.
„Kaip ir minėjau, kai vaikas pyksta, tėvai tai turėtų įvardinti („Tu piktas, nusiminęs, pavargęs, liūdnas“). To reikia, nes tada ir pats vaikas išmoks tai įvardinti ir suprasti, kaip jis jaučiasi, žinos, jog gali ateiti nusiraminti.
Išlikti ramiems yra geriausia, ką galima padaryti, bet labai sunku.
Rekomenduotina po to su vaiku pasikalbėti, kad jis kitą kartą pasakytų esąs nuliūdęs, kad jam kažkas nepatiko. Kitaip tariant, aptarti strategiją ateičiai: kaip jis galėtų to, ko norisi, išreikšti kitu būdu.
Bet nereikia nesakyti: „Kaip tu taip galėjai?“ Nes tai sukels tik vaiko gynybą, pasipriešinimą. Klausti po to, dar priklausomai nuo vaiko amžiaus, kas čia buvo, irgi neverta, nes viskam praėjus vaikui atrodo, kad jis daugiau taip nedarys“, – sakė G.Gutautė-Klimienė.
