Atžagari vaiko reakcija – natūralu
Psichologė Raimonda Skerytė-Naginskienė sako, kad tokios situacijos, kai tėvų žinios apie šeimos pagausėjimą vyresnėlis nepriima palankiai, ne naujiena. Pasak jos, tėvai dažniausiai net nesitiki tokios vaiko reakcijos, todėl nežino, kaip į tai reaguoti. Tačiau tokią reakciją specialistė vadina natūralia.
„Visi mes gyvenime reaguojame į ateinančius pokyčius. Kad ir kaip į tokią žinią reaguotų tas jaunas žmogus, jis turi tam teisę. Kalbant apie paauglius – jie jau suaugę, puikiai supranta, kuo „kvepia“ tokia situacija: bemiegės naktys, daug chaoso, tėvų pasimetimo ir pan. Taigi tai, kad ši situacija vaiko nežavi ir pirminė reakcija būna atžagari, šalta, mano manymu, yra labai natūralu.
Jei tėvai neturėtų iliuzijos, kad žinia turi būti sutinkama džiugiai, galbūt būtų lengviau priimti bet kurią vaiko reakciją.
Nežinau, kaip ir pati reaguočiau, jei mane pastatytų prieš faktą, pasakytų, kad dabar bus taip – turėsime naują šeimos narį, o rinktis čia nieko negali. Tikriausiai irgi būtų didelis šokas, o kai taip nutinka, dažnai reaguojama karštai ir kartais net neadekvačiai. Tad tą vaiko reakciją reiktų priimti ne karštligiškai, o suvokiant, kad jam susigyventi su šia žinia reikia tikrai daug laiko, nes jam tai reiškia, kad nuo šiandien jo gyvenimas griūva ir prasidės kitokia kasdienybė.
Tas pokytis yra didžiulis. Niekur neparašyta, kad vaikas tokią žinią privalo sutikti būtinai džiaugsmingai. Ir, jei tėvai neturėtų iliuzijos, kad žinia turi būti sutinkama džiugiai, galbūt būtų lengviau priimti bet kurią vaiko reakciją.“
Tarpusavio ryšio problema
Pasak psichologės, jei tokioje situacijoje tėvai iš vaiko išgirsta tokią ar panašią frazę, kad „tu man nenupirkai šuns, o dabar sakai, kad turėsiu sesę“, tai tėvams turėtų būti svarbi žinutė, kaip jų vaikas jaučiasi.
„Tėvams visada akcentuoju santykį su vaiku. Mes jį turime pradėti kurti ne tada, kai vėl imame lauktis kito vaiko ir galvojame, kaip čia tą naują narį pristatyti, bet nuo pat pradžių. Ir, tarkime, jei kažkada buvo neatsižvelgta į vaiko norą turėti šuniuką, kurio jam reikėjo, nes galbūt vaikas jautėsi vienišas, dabar jis yra teisus sakydamas, kad „mama, tu manęs negirdi – siūlai sesę, bet aš tavęs prašiau kitų dalykų“.
Artimą ryšį ir pokalbį psichologė vadina vieninteliu vaistu, galinčiu pagerinti susiklosčiusią situaciją.
Čia yra signalas, kad ne su vaiku yra kas nors negerai, o negerai yra su mūsų ryšiu ir mes tiesiog kurį laiką vienas kito negirdėjome. Taigi, jei matome, kad su ryšiu yra problemų, reikėtų pradėti jį gerinti – pradėti kalbėtis. Pasižiūrėti, kur aš, kaip mama, padariau ką nors ne taip, negirdėjau vaiko, ir pasidomėti, kaip jis gyvena, kai užpuolė tokie pokyčiai.
Manau, kad, jei ramiai priimtume, jog daug ką galime spręsti pasikalbėdami, gal nekiltų ir tų baimių, tokios didelės panikos. Nes nemanau, kad vyresnėlis, sulaukęs naujo šeimos nario, jo nepamilsta. Ir, jei duodame laiko vaikui apsiprasti su šia žinia, pamilti tą į pasaulį atėjusį mažą žmogeliuką, neverčiame jo prižiūrėti, o tik paprašome pagalbos – bendradarbiauti ir kartu būti komandoje, manau, tie ledai yra pralaužiami.
Bet vėlgi čia labai svarbu atsižvelgti į vaiko jausmus ir jo poreikius. Jeigu jo poreikis yra: „tėvai, išgirskite mane“, į tai ir reikėtų atkreipti dėmesį.“
Svarbu išgirsti, kaip jaučiasi vaikas
R.Skerytės-Naginskienės teigimu, naujo nario šeimoje atsiradimas gali šokiruoti bet kurį. Kartais ir suaugusieji dėl to nustemba, tad, pasak jos, nenuostabu, jei taip įvyksta vaikui, ypač paaugliui, kuris įpratęs savo gyvenimą gyventi vienaip, o staiga sužino, kad „dabar visas jo pasaulis grius ir pasikeis“:
„Todėl suprantama, kad į tokią žinią jis ir mėnesį, ir tris gali reaguoti gana priešiškai. Bet labai svarbu, kaip reaguosime mes – ar priimsime vaiko priešiškumą ir jį suprasime, pasiūlysime pasišnekėti.“
Artimą ryšį ir pokalbį psichologė vadina vieninteliu vaistu, galinčiu pagerinti susiklosčiusią situaciją. Tačiau įspėja nepamiršti, kad pokalbis šiuo atveju nereiškia tėvų monologo ir nurodymo vaikui, kaip jis turi daryti ir kaip jaustis.
Kai einame į pokalbį atviri, norintys išgirsti ir padėti, o ne pamokslauti ir sakyti, kaip reikia gyventi, vaikai mums atvirai viską išsako.
„Šiuo atveju reikėtų save stebėti ir stabdyti, nes tikslas yra sužinoti, kaip jaučiasi vaikas, kas dedasi jo galvoje, ko jis labiausiai bijo. Kartais labai puikus būdas yra mums patiems pabandyti atspėti sakant: „Gali būti, kad bijai, jog skirsime tau mažiau dėmesio, tikriausiai dėl to ir pyksti?“
Gali būti, kad savo klausimais pataikysime, gali būti, kad ir ne, tačiau bet kuri vaiko reakcija mums bus labai vertinga informacija. Tarkime, jei jis pravirks ir pasakys „taip“, žinosime, kad būtent šito vaikas ir bijo. Tada galime žiūrėti, kaip tam užbėgti už akių.
Jei vaikas sako: „Ne, jūs nepataikėte“, reikėtų pokalbį tęsti, pasakyti, kad žinodami atsakymą galbūt galėtume ką nors keisti, daryti kitaip. Kai mes einame į pokalbį atviri, norintys išgirsti ir padėti, o ne pamokslauti ir sakyti, kaip reikia gyventi, vaikai mums atvirai viską išsako.
Tiesa, kartais jie tai išsako ne žodžiais, o per žaidimą. Jei vaikas mažesnis, stebėdami jo žaidimą galime pajusti, kuo jis gyvena. Gal jis mėgsta piešti ir per piešinį gali daug ką papasakoti.
Tomis temomis galite pasikalbėti ir bet kurioje situacijoje, kuri jums atrodo palanki, paklausti sūnaus ar dukters, ką mano, kaip pasikeis gyvenimas, ko nenorėtų, ko labiausiai bijo. Svarbiausia leisti vaikui dalytis atvirai, nebijant jūsų neigiamos reakcijos. Čia suaugusieji turi save įpareigoti, kad tos neigiamos reakcijos vaikas ir negautų. Ir čia labai netinkamos frazės: „yra čia ko bijoti“, „čia nieko tokio“, „taigi tu vyresnis, protingesnis“, nes jos skamba kaip priekaištas, bausmė, o tada vaikai linkę užsidaryti.
Kartais tėvams linkiu daugiau patylėti ir labai daug klausytis. Kartais užtenka tokių labai protingų žodelių kaip „oho!, rimtai?, vau!, tikrai? paaiškink“. Vaikas tikrai bando pasakyti apie savo vidinį pasaulį, bet mes ne visada gebame tai išgirsti. Jei vaikai jaučia, kad yra įdomūs, jie labai linkę apie save pasakoti.
To tėvams ir reikia palinkėti – domėtis savo vaiku, būti smalsiems, atviriems ir neskubėti pateikti savo nuomonės.
Kalbant apie paauglius, jei jie nepasiruošę kalbėtis iškart, tėvams nuolat viena akimi reikia stebėti situaciją, nes paaugliai kartais duoda signalą, kad jie yra pasiruošę šnekėtis, bet, jei jį praleisite, gali būti, kad tos galimybės ir neturėsite. O jei radę tinkamą progą pokalbiui iš vaiko išgirsite, kaip jis jaučiasi, ta informacija gali būti labai svarbi ir į ją atsižvelgiant teks dėlioti kitus sprendimus, kurie padėtų sumažinti tą priešišką reakciją.
Tad to tėvams ir reikia palinkėti – domėtis savo vaiku, būti smalsiems, atviriems ir neskubėti pateikti savo nuomonės“, – sako psichologė ir priduria, kad kartais tėvams išspręsti tuos dalykus patiems būna sunku, todėl kreipiasi pagalbos į specialistą, kur išmoksta reaguoti, atsakyti, išgirsti ir tada tie iššūkiai tampa lengviau įveikiami.
Pradinė euforija vėliau gali virsti nusivylimu
Paklausta, kodėl vieni vaikai žinią, kad turės brolį ar sesę, sutinka džiugiai ir to labai laukia, o kiti ne, psichologė sako, kad vienareikšmiškai į tai atsakyti sunku:
„Mes visi esame labai skirtingi. Vieniems bendravimo reikia labai daug, norisi turėti daug ir artimų santykių, kiti pasitenkina mažu kiekiu ir dėl to taip pat jaučiasi labai gerai. Vieni žmonės mėgsta būti su vaikais, atrodo, kad jiems tai duota iš prigimties, kiti į tą mažą vaiką žiūri iš tolo ir net nežino, ką su juo daryti.“
Pasak R.Skerytės-Naginskienės, net ir tai, kad vaikas iš pradžių reaguoja džiugiai, nereiškia, jog į pasaulį atėjus naujam šeimos nariui tos reakcijos nepasikeis.
„Tėvams, be abejo, džiugu, kai vaikas reaguoja palankiai. Tačiau ta euforija ir pradinis džiaugsmas vėliau vaikui gali atnešti ir daug nusivylimo ir didžiulių iššūkių, kai tikisi smagių akimirkų, o prasideda bemiegės naktys, mažylis serga, reikia jį prižiūrėti, skirti jam daug dėmesio, mamos nervų sistema irgi išsibalansuoja.
Todėl vaikui turėtume priminti, kad gali būti visokių akimirkų, gali būti sunku, gali prireikti jo pagalbos, gali kilti ir pykčių, kai visi bus pavargę. Bet po viso to vis tiek ateina ir džiugesys, kai mažylis nusišypso, pradeda guguoti, tos problemos pasimiršta.“
Kaip vaikui pranešti, kad turės brolį ar sesę?
Paprašyta pasidalyti patarimu tėvams, kaip vis dėlto reikėtų pranešti savo vyresnėliui naujieną apie būsimą šeimos narį, psichologė sako, jog ta situacija, kad ir kiek jai ruoštumėtės, bus jaudinanti ir kelianti iššūkių. Tačiau, pasak jos, šiek tiek pasiruošti verta:
„Tėvams visada siūlau pradžiai permąstyti patiems apie tą ateinantį didžiulį pokytį. Labai svarbu ir sau atsakyti, ką išgyvenu tam pokyčiui ateinant į mano šeimą, kaip jaučiuosi, kad šią žinią reikės pranešti vyresnėliui, ko labiausiai bijau, kokios reakcijos labiausiai išsigąsčiau, ką tada daryčiau ir pan. Kitaip tariant, mintyse vizualizuoti tą pokalbį.
Svarbiausia, kad vaikas pajustų, jog naujasis šeimos narys labai stipriai jo pasaulio nepakeičia, išlieka tai, kas jam yra svarbu.
Toks išankstinis apgalvojimas mums atneša daugiau ramybės, sumažina nerimo minčių ir kartais tikrai pasiteisina, nes mintyse jau būname pražaidę baisiausią scenarijų ir į pokalbį einame drąsiau. Taigi galima taip pamėginti save šiek tiek paruošti, tik, aišku, tai nereiškia, kad viskas tobulai ir išeis.“
Psichologės R.Skerytės-Naginskienės teigimu, tėvams su vaikais reikėtų stengtis būti sąžiningiems, jiems nemeluoti, suteikti tiek ir tokios informacijos, kiek, jų manymu, vaikas gali priimti ir kuri jo neišgąsdintų.
„Ir nesitikėti tik pozityvios reakcijos. Vaikas gali būti ir sumišęs, ir pasimetęs, ir visiškai nieko nepasakyti – ir tai yra visiškai normalu. Svarbiausia nespausti jo priimti tą žinią pozityviai, duoti jam laiko“, – sako psichologė.
Reikėtų išlaikyti tai, kas vyresnėliui labai svarbu
Pašnekovės teigimu, natūralu, kad į šeimą atėjus naujam nariui visų gyvenimai keičiasi, tačiau ji pabrėžia, kad labai svarbu tam tikras sritis, su kuriomis susijęs vyresnėlio gyvenimas, išlaikyti nepakitusias:
„Gimus kūdikiui tas pokytis neišvengiamai ateis, tačiau visa kita – santykiai, aplinka, ritualai – turėtų išlikti kuo stabilesni – taip, kaip buvo iki šiol. Pavyzdžiui, nekeičiate vyresnėlio kambario vien dėl to, jog kūdikiui reikės jį užleisti, kad vyresnėlis nepasijustų kliūtimi ar nereikalingu. Jei vaikas visada turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti su mama, visada siūlau tėvams ieškoti galimybių tai išlaikyti ir toliau, pasitelkiant į pagalbą artimus žmones.
Reikėtų vengti tokių frazių kaip „tu didesnis, tau nereikia“ ar „tu didesnis, turi suprasti“.
Svarbiausia, kad vaikas pajustų, jog naujasis šeimos narys labai stipriai jo pasaulio nepakeičia, išlieka tai, kas jam yra svarbu, kad tėvai tai gerbia ir neaukoja su vyresnėliu susijusių dalykų tam, kad mažiukui būtų geriau. Taip pat reikėtų vengti tokių frazių kaip „tu didesnis, tau nereikia“ ar „tu didesnis, turi suprasti“. Nes jos gali iššaukti vaiko priešiškumą.
Tai išties nemažas uždavinys tėvams, nes jiems rūpesčių ir taip padaugėja, o vaikas reikalauja ir dėmesio, ir veiklų kartu.“
