Visuomeniškas senjoras, pretenduojantis tapti Veikliausiu metų senjoru, džiaugiasi kiekviena galimybe pasidalinti savo patirtimi, ypatingu požiūriu į gyvenimą ir kasdien didžiuojasi savo žemaitiška prigimtimi.
Visas gyvenimas – teatrui ir kultūrai
Prieš tapdamas Telšių Žemaitės dramos teatro direktoriumi, K. Šliogeris 27 metus dirbo Telšių rajono Kultūros skyriaus vedėju. Yra buvęs Teatrų ir koncertinių įstaigų tarybos prie Kultūros ministerijos nariu. Nuo 1995 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos socialdemokratų partijos Telšių rajono skyriaus veikloje, tad nieko keisto, jog šis žmogus Žemaitijoje puikiai žinomas kaip visuomenininkas.
„Teatre praleidau 13-ka metų ir net dabar, būdamas jau gilioje pensijoje, septintus metus dirbu teatre. Nors jam atidaviau daug, bet kultūrai bendrąja prasme – dar daugiau. Todėl iki šios dienos esu neabejingas kultūrai ir viskuo domiuosi“, –sako senjoras.
K. Šliogeris aktyviai dalyvavo ir Filatelistų veikloje, dainuoja Telšių rajono kultūros centro „Žemaičiai“ chore. Tarp visų šių veiklų, randa laiko pasirūpinti ir kitų senjorų reikalais. Šiandien jis – Telšių rajono pensininkų sąjungos pirmininkas ir Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininko pavaduotojas Žemaitijos regionui. Nors dienos užimtos įvairiomis veiklomis, atsiranda laiko ir pomėgiams – žvejybai, sodininkystei.
Ilgų distancijų bėgikas
Gimęs ir augęs Telšių rajone, K. Šliogeris nuo jaunystės svajojo tapti sportininku, tik vėliau susižavėjo teatru. „Mano fizinio lavinimo mokytojas labai skatino, kad būčiau sportininkas. Ir buvau toks sportiškas. Žemaitijoje buvau nepralenkiamas ilgų distancijų bėgikas, dalyvaudavau varžybose, bėgdavau maratonus. Nors baigęs vidurinę bandžiau įstoti į Kūno kultūros institutą, bet dėl per žemo savo ūgio neįstojau“, – pasakoja vyras.
Šiandien K.Šliogeris, sulaukęs 85-erių, nevengia pasidalinti savo ilgaamžiškumo paslaptimi: „Visą gyvenimą nerūkiau, labai daug šokau, dainavau ir juokiausi. Nors sakau tai juokaudamas, bet turbūt tai ir turėjo įtakos mano sveikatai. Dar nuo jaunystės, kai buvau bėgikas, buvau išmokytas – jokio alkoholio ar cigarečių, apie tai negalėjo būti net kalbos. Kiekvieną rytą iš kaimo į mokyklą nukakdavau bėgom, atgal taip pat bėgom. Taip kasdien ir treniruodavausi.“
Dar nuo jaunystės, kai buvau bėgikas, buvau išmokytas – jokio alkoholio ar cigarečių, apie tai negalėjo būti net kalbos.
Dar nuo jaunystės, kai buvau bėgikas, buvau išmokytas – jokio alkoholio ar cigarečių, apie tai negalėjo būti net kalbos.
Su jaunimu bendrauti nelengva
Visgi, nors pats jaučiasi jaunatviškas, senjoras neslepia, jog bendrauti su jaunimu jam nėra itin lengva. „Mano jaunėlė dukra daug pažangesnė, naudojasi kompiuteriu, kitaip dėlioja sakinius. Jaunimas dabar prisirinkę visokių gudrybių, naujadarų. Ir požiūris jau kitoks“, – juokiasi K. Šliogeris.
Tačiau veiklų vyriškį piktina, jog senjorai neretai televizijoje vaizduojami stereotipiškai: „Žiūrėjau laidą per televiziją, o ten pasakoja apie senjorus ir rodo pavyzdžius – senutė su lazdele ant suolelio, žiūri liūdna į tolį. Tačiau juk mūsų yra įvairių, be galo veiklių, pasitempusių, visur lekiančių.
Tegul pafilmuoja mūsų kolektyvus, kurių tiek gražių turime, mes dar tiek turim, ką parodyti! Kaimo kapelos, įvairūs senjorų klubai, senjorų iniciatyvos – visi gražiai apsirengę, pasitempę ir aktyvūs. Linkiu senjorams dalyvauti įvairiose veiklose, būti aktyviems“, – sako K. Šliogeris.
