Pasak Igorio, tapti globėjais su žmona jie apsisprendė prieš metus.
„Manau, mintyse toks noras buvo seniau, tik gal sunku buvo įgarsinti tai. Kaip dažniausiai būna, tapti globėjais garsiai pasiūlė žmona. Tada pradėjome lankyti specialius kursus ir tam ruoštis“, – portalui 15min pasakojo vyras.
Vaiko globai subrendo
Anot jo, vaiko globa nebuvo gyvenimo svajonė. „Tiesiog pribrendome tam. Įvertinome savo galimybes, charakterį, gyvenimo būdą, pasiryžimą ir norą tinkamai atlikti tą pareigą. O priėmę sprendimą ėjome tolyn“, – prisiminė pašnekovas.
Pabaigus globėjams ir įtėviams skirtus kursus savo vaiko pora sulaukė gana greit – po kelių mėnesių į namus gyventi atvyko mergaitė.
Anot Igorio, kaip ir susilaukus biologinio vaiko, taip ir tapus globėjais didžiausias pokytis pradžioje yra susijęs su gyvenimo būdu ir prioritetais.
„Tik globos atveju nėra to laukimo, apsipratimo periodo. Pakankamai greitai įvyksta procesas: tau pasiūlo globoti vaiką, susipažįsti su juo ir, jei sutinki, pakankamai greitai vaikutis atkeliauja į tavo namus. Viskas apvirsta aukštyn kojomis – tas dalykas turbūt pats sunkiausias“, – neslėpė pašnekovas.
Greičiau apsiprasti su nauju amplua ir pareigomis jam ir žmonai padėjo neužsidarymas: į rūpimus klausimus, iškilusius iššūkius atsakymų ieškojo ir tarp bičiulių, jau auginančių vaikus, ir pas specialistus.
„Draugai pasakojo, kad ir gimus vaikui namuose viskas pasidaro kitaip. Tai nuramina. Vertingų patarimų gavome ne tik iš jų, bet ir globos klausimais konsultavusių specialistų“, – patirtimi būnant globėju pasidalino Igoris.
Šeimos nare tapusi mergaitė – vienintelis vaikas šeimoje. Anot pašnekovo, nors Kristina kartu gyvena tik pusmetį, abu su žmona jau suprato, kad tiek namuose, tiek ir širdyje vietos turi daugiau nei vienai atžalai. Tiesa, jau prašyme globoti jie buvo nurodę, kad gali priimti ne vieną vaiką, bet, pvz., du vaikus iš tos pačios šeimos.
„Esame švieži tėveliai. Kristina – mūsų premjera, – juokėsi pašnekovas. – Nors iššūkių netrūko, matome, kad galėtume priimti ir daugiau vaikų. Ir Kristinai, manau, patiktų, jei šeimoje būtų ne viena. Visai kas kita, kai gali žaisti kartu namuose [su kitu vaiku], ne tik žaidimų aikštelėje.“
Anot Igorio, nors jų globojama mergaitė turi biologinių brolių ir seserų, kiek jiems žinoma, dalis jų jau suaugę.
Dauguma globėjų pageidauja globoti kuo jaunesnio amžiaus vaiką. Statistika rodo, kad sunkiausia rasti globėjų paaugliams.
„Biologinis vaikas – kaip baltas lapas, kaip tuščias indas – ką į jį įdėsi, tą ir turėsi. Globojamas vaikas, priklausomai nuo amžiaus, yra paspalvintas, kažką jau gavęs iš kitur. Yra gerų dalykų, yra ir blogų. Vaikas dėl to nėra kaltas, tiesiog, sugeria viską, kas jo aplinkoje yra. Globėjas gauna tokį variantą, kuris jau turi charakterį, požiūrį, įpročius. Su kai kuo tenka susitaikyti, suprasti, kad to nebepakeisi – tai ne vaiko kaltė...“, – savo nuomonę išsakė globėjas.
Biologinis vaikas – kaip baltas lapas. Globojamas, priklausomai nuo amžiaus, yra paspalvintas.
Anot jo, visais atvejais globėjai turi prisiminti, jog tai buvo jų sąmoningas sprendimas.
„Nėra taip, kad paskambino į duris kažkas ir pasakė: „Va, imk vaiką ir globok jį.“ Viskas įvyko savo noru. Man nuo pirmos dienos [kai mergaitė apsigyveno namuose] atėjo noras rūpintis ja. Kai supranti vaiko bejėgiškumą, poreikį turėti santykį su tavimi, natūraliai pajunti meilę“, – atvirai kalbėjo Igoris.
Didžiausia baimė
„Mano nuomone, vien dėl kraujo ryšio meilės vaikui nėra daugiau. Svarbiausia – ryšys, kurį tėvas užmezga su vaiku. Čia kaip ir su vyru ar žmona – kad atsirastų meilė, reikia laiko, pasitikėjimo ir prisirišimo“, – įsitikinęs Globos centrų įveiklinimo projekto veiklų ekspertas Dainius Miežys.
Naujausia apklausa rodo, kad tik 25 proc. Lietuvos gyventojų yra svarstę apie vaiko globą ar įvaikinimą. Nors šis skaičius nedidelis, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų nuomone, situacija keičiasi į gerąją pusę: per pastaruosius kelerius metus dvigubai sumažėjo vaikų, gyvenančių globos institucijose – šiuo metu globos namuose auga daugiau nei 1200 nepilnamečių, kurie galėtų būti globojami arba įvaikinti.
Viena iš didžiausių baimių, su kuria susiduria dalis žmonių, svarstančių apie vaikų globą ar įvaikinimą, yra mintys, kad jiems nepavyks iš tiesų pamilti globojamo ar įvaikinto vaiko ir kad jausmai skirsis nuo tų, kuriuos tėvai jaučia saviems vaikams.
D.Miežys įsitikinęs, jog tai netiesa. „Dėl kraujo ryšio meilės būna nei daugiau, nei mažiau, svarbiausia – santykiai ir prisirišimas. O santykio sukūrimas gali vykti bet kuriame amžiuje. Aišku, priėmus į šeimą globotinį ar įsivaikinus vaiką pasitaiko įvairių situacijų, kurios tėvams sukelia nerimo, paaštrina baimes. Ypač, jei vaikas sunkiau adaptuojasi. Šiuo atveju svarbu duoti laiko ir erdvės tiek sau – kaip tėvui, tiek vaikui. Visiškai natūralu, kad į naujus namus ir šeimą atėjęs vaikas patiria vienokią ar kitokią įtampą ir stresą, nes stipriai pasikeitė jo aplinka: gyvenamoji vieta, draugai, artimieji ir t.t. Globėjams ir įtėviams tuo metu reikia būti kantriais ir supratingais“, – kalbėjo D.Miežys.
Jis pabrėžė – nesvarbu, ar vaikas įvaikintas, ar pagimdytas: už santykį su vaiku atsakingas tėvas ir mama, šiuo atveju – globėjai ar įtėviai. Kitaip tariant, tai – suaugusių žmonių atsakomybė.
„Kurti ryšį – reiškia nuolat domėtis vaiku ir rodyti jam, kad jis svarbus, rūpi. Kitaip sakant, vaiką reikia įtraukti į savo gyvenimą. Gyvenant taip gims ir meilė. Juk nebūna taip, kad „spragt“ ir jau myli. Ne, meilė užauginama“, – savo mintimis dalinosi pašnekovas.
Sunkiausia – išgydyti vaiko traumas
Pas globėjus ir įtėvius patenkantys vaikai dažnai būna patyrę įvairias traumas – padėti įveikti jas yra didelis iššūkis, su kuriuo susiduria šiuos vaikus globojantys tėvai. „Vaikai ateina su įvairiomis patirtimis, taip pat ir traumuojančiomis. Todėl globojant juos neretai reikalinga ypatinga priežiūra. Normalu, kad globėjams kyla klausimų: „Ar aš sugebėsiu, ar man užteks jėgų?“ – sako vaiko teisių gynėjas.
Jo teigimu, dėl to labai svarbu prieš apsiimant globoti ar įvaikinti nepilnametį sužinoti kuo daugiau apie jo gyvenimą, šeimą, patirtis.
„Tos aplinkybės yra labai svarbios, kada globėjas ar įtėvis bando įsivertinti savo jėgas globoti vieną ar kitą vaiką. Turėdamas visą informaciją, jis gali realiai įvertinti savo ir savo aplinkos galimybes, nusimatyti galimas rizikas ir planuoti reikalingą pagalbą vaikui ir sau“, – pabrėžė pašnekovas.
Gera žinia, anot jo, kad mūsų smegenys plastiškos – vadinasi, teigiamos patirtys ir emocijos su laiku išstums praeities šmėklas: „Mokslas jau įrodė smegenų plastiškumą. Jeigu vaikas daug kartų patirs, kad yra matomas, girdimas, mylimas, pajus, kad gali tėvais pasitikėti, jo savijauta ir mąstymas pasikeis. Atradę, kuriame raidos etape ir ką jis patyrė, įtėviai ir globėjai tikrai gali padėti vaikui įveikti visas traumas.“
Prieš apsisprendžiant verta paskaityti ne tik knygas
Dabartiniai tėvai tėvystei stengiasi ruoštis atsakingai: dažna pora lanko įvairius kursus, klauso paskaitas, skaito knygas. Lygiai taip pat atsakingai ruoštis svarbu ir planuojant į šeimą priimti globotinį ar įvaikintą vaiką. Kaip pastebėjo D. Miežys, tokiu atveju tinka visos priemonės – tiek savarankiškas ruošimasis skaitant specializuotą literatūrą, klausant tinklalaides, žiūrint seminarus ir paskaitas, tiek specialūs mokymai, kurie organizuojami visoje Lietuvoje. Daugiau informacijos rasite ČIA.
„Tėvystės įgūdžių reikia mokytis, nes tiek augindami biologinį, tiek įvaikintą ar globojamą vaiką, mes linkę kartoti tas pačias klaidas, kurias darė mūsų tėvai. Papildomas lavinimasis pateikia daugiau pavyzdžių, modelių, kaip galima elgtis tėvystėje“, – sakė D.Miežys.
Anot jo, aplankius pirmoms mintims apie globą ir įvaikinimą, svarbu skirti laiko patyrinėti save ir savo jausmus. „Labai gerai skaityti knygas, yra visokių laidų, programų. Vis dėlto ne ką mažiau svarbu patyrinėti save, atsigręžti į savo istoriją, patyrinėti, kas mus jaudina, dirgina. Svarbu atsakyti sau į klausimą, kodėl noriu tai daryti?“, – kalbėjo pašnekovas, pridūręs, jog sprendimas globoti ar įvaikinti neturi būti vieno žmogaus.
Svarbu atsakyti sau į klausimą, kodėl noriu tai daryti?
„Neretai pasitaiko, kad globoti vaiką pasiūlo žmona, o vyras sako: „Na, gerai, tegul tai bus tavo projektas.“ Tai nėra gerai. Juk tuokiantis bažnyčioje pasižadame būti „...ir džiaugsme, ir varge...“. O čia išeina, kad tik džiaugsme. Jei vyras nebus pasiryžęs globoti vaiko, bus sunku susidūrus su sunkumais. Todėl prieš apsisprendžiant svarbu pasikapstyti savyje“, – patarė globos ir įvaikinimo specialistas.
Jis pridūrė: prieš žengiant šį žingsnį vyrams svarbu įvertinti ir tai, kaip jo aplinka – kolegos, darbdaviai, draugai, artimieji – reaguos, ar bus pagalba, esant reikalui.
Atsakius sau į visus šiuos klausimus, anot D. Miežio, į šeimą jau atėjus globotiniui ar įvaikiui, visi kilę iššūkiai bus išsprendžiami – beliks tik kurti santykį ir augti kartu su vaiku kaip jo tėvui.
