– Daugelyje civilizuotų šalių atkreipiamas vis didesnis dėmesys į tai, kad šiuolaikiniai paaugliai patiria milžinišką stresą dėl aplinkos spaudimo būti sėkmingais, aiškiai ir teisingai pasirinkti savo kelią po mokyklos. Kaip ši problema atrodo jums?
– Kalbant bendresne prasme, man vaikai dažnai sako girdintys ne tai kad, tarkime, tėvų pageidavimus – „vaikeli, būk dantistas ar teisininkas“. Problema kitokia.
Visa socialinės aplinkos sistema surėdyta taip, kad vaikas pasirinktų, tikrai žinotų, ko jis nori, ginkdie, nesuklysti pasirinkdamas. O turint galvoje jų brandą kokioje 10-oje mokyklos klasėje (tada būtina pasirinkti, kokius brandos egzaminus laikysi ir tai turės didelės įtakos brandos atestatui ir vėliau renkantis profesiją ar užsiėmimą), tai toji branda yra labai sąlyginė. Kai kuriems žmonėms ji tęsiasi gal iki 28-erių.
-
Sezonine depresija serga ir vaikai: sutrikimą išduoda ir neįprasti simptomai
-
Į Klaipėdos gatves išeina jaunimo darbuotojos: ką jos veikia?
-
Karolina Meschino prakalbo apie savo paauglystę: „Dėl to buvau ir pravardžiuojama“
-
20 metų susituokę 8 vaikų tėvai: „Mes juokiamės, kad nuolat gyvename krizėje“
-
Psichoterapeutė – apie Piterius Penus ir Vendes bei jų santykius: tokių porų daug
Taigi tuo metu žinoti, kad „aš tikrai būsiu teisininkas ir tai yra mano galutinis pasirinkimas“, yra labai sunku. Kiek anksčiau tėvai dažnai siekdavo įsprausti savo vaikus į savotiškus rėmus, pasirinkti konkrečią profesiją. Dabar tie rėmai dažniau neturi konkretumo – „būk malonus pasirink ko tikrai nori“. Nors tai tikrai nėra lengvesnis pasirinkimas.
– Ar teisingai suprantu, kad priimti konkrečius sprendimus dėl ateities spaudžia ne tik tėvai, bet ir bendrojo ugdymo sistema, kuri į tokius rėmus yra sudėliota?
– Taip. Švietimo sistema labai prie to spaudimo prisideda. Todėl daug vaikų įsivaizduoja, kad maždaug 10-oje klasėje ateina laikas, kada jie turi tą vienintelį gyvenimo šansą pasirinkti. Ir jeigu tas pasirinkimas nebus geras, tai tada jau ir „šakės“ visam gyvenimui. Tokiais atvejais mėginu jiems padėti pamatyti platesnę perspektyvą, kad jie neatsidurtų it kokiame tunelyje, iš kurio yra tik vienintelis išėjimas.
Daug vaikų įsivaizduoja, kad maždaug 10-oje klasėje ateina laikas, kada jie turi tą vienintelį gyvenimo šansą pasirinkti. Ir jeigu tas pasirinkimas nebus geras, tai tada jau ir „šakės“ visam gyvenimui.
Sakau, paklauskite savo tėvų, ar jie planavo dirbti ar užsiimti tuo, ką veikia dabar, kada jiems buvo tiek metų, kaip jums dabar. O paklausus paaiškėja, kad 80 proc. niekada neplanavo veikti to, ką dabar veikia. T. y. galima įtarti, kad dabartinė tėvų veikla yra visiškai nesusijusi su buvusiomis studijomis ar kitu išsimokslinimu. Todėl man ir yra baisus tas tunelis, į kurį jaunas žmogus patenka ir turi apsispręsti „arba, arba“. Ir netikiu, kad mokyklos dešimtokas gali pasirinkti teisingai, bet tą padaryti yra verčiamas.
– Tačiau mokyklose dabar yra psichologų, karjeros konsultantų. Ar jie nepalengvina tų apsisprendimų?
– Tačiau nepaisant to, šiuolaikinėje mokykloje pernelyg mažai dėmesio skiriama vaikams labiau pažinti save. Daug daugiau pastangų skiriama konkretiems dalykams išdėstyti. Ir staiga, 10-oje klasėje, žybt – malonėk įvertinti savo pasiekimus, gebėjimus, vertybes ir būtinai teisingai pasirink visam gyvenimui. Jie tai girdi namuose, mokykloje, visoje savo aplinkoje. Sudėtinga.
Dar viena tėvų skatinimo versija – „daryk, ką nori, tik būk laimingas“. Tarsi liberalesnis požiūris, tačiau uždavinys dar sunkiau išsprendžiamas. Tokiu atveju klausimas „o ką man daryti, aš visai nežinau“, lieka be atsakymo. Randasi tik dar didesnis psichologinis krūvis. Jau nekalbant apie tai, kad pasirinkti kelią į teisės studijas kartais yra lengviau, nei būti laimingam. Nes tėvų požiūris, nuomonė iš tikrųjų yra svarbi. Kaip svarbus kiekvienas matymo kampas: kad gerai sekasi kalbos, sportas ar gamtos mokslai. Todėl tėvams svarbu suprasti, kad net tokiu atveju išgirsta reakcija – „ką čia nusišneki“ – neturėtų būti lemiama. Geriau patirti tokią reakciją nei pasakyti „daryk, ką nori“.
Nežinau nė vienos sėkmės istorijos per dešimt savo veiklos metų, kada buvo einama į tunelį, į kurį palydėjo tėvai, artimieji.
– Banaliai skambanti problema, tačiau būna, kad tą pasirinkimą lemia tėvų požiūris, noras pratęsti įsivaizduojamą „dinastiją“. Ar tenka sutikti tokių žmonių?
– Taip. Tačiau nežinau nė vienos sėkmės istorijos per dešimt savo veiklos metų, kada buvo einama į tunelį, į kurį palydėjo tėvai, artimieji. Nė karto negirdėjau, kad toks pasirinkimas buvo geras. Dažniausiai būna priešingai: kentėte iškentėtos studijos arba mesti mokslai.
– O kaip šios problemos atrodė Vilniaus Šiuolaikinės mokyklos centre, kuriame jums teko dirbti, nes toje nevalstybinėje mokykloje buvo vaikų iš ypač įvairių visuomenės sluoksnių?
– Ten aš vis dažniau sutikdavau išmintingus tėvus, kurie sugebėdavo savo norą paspausti vaikus susiturėti. Gebėdavo domėtis, kaip jų vaikams sekasi mokytis, ir rasdavo būdų, kaip jiems pasakyti savo nuomonę. Ir toje mokykloje man neteko patirti kardinalių požiūrio kontrastų. Ten atrodė, kad nepaisant socialinių skirtumų vaikai sugebėdavo būti kartu ir jausti savo bendrumą. Apie kitas nevalstybines mokyklas esu girdėjęs įvairesnių dalykų. Pavyzdžiui, apie tai, kad viduriniosios klasės žmonės yra laikomi visiškais skurdžiais. Ir toks skirtumas daro tokią neigiamą įtaką, kad vaikams yra tiesiog sunku būti kartu.
Tačiau bendriau paėmus, esu matęs tokių pavyzdžių, kada vaikai augo savo įžymių tėvelių-ąžuolų paunksmėje ir pagalvodavau: kas gali padėti tam mažam giliukui išsiveržti iš įžymybės šešėlio ir tapti savimi. Teko girdėti: „Kad tik šeimos greitai vaikas nesukurtų, nes tiek daug yra investuota į mokslus, į karjerą“...
Tėvų spaudimas dabar transformavosi į tą spaudimą, kurį sukuria socialinės medijos.
Vis dėlto esu tikras, kad dabar atsiranda vis daugiau išmintingų tėvų. Tėvų spaudimas dabar transformavosi į tą spaudimą, kurį sukuria socialinės medijos.
– O kiek prie aptariamos problemos prisideda bendraamžių aplinka, spaudimas, kurį dabar įprasta vadinti „sėkmingumo kultu“?
– Dirdamas su vyresniųjų klasių vaikais Švenčionyse patyriau juos kalbant apie tai, kad jie dažnai patiria iššūkį, kurį apibūdinčiau – „žinai/nežinai“. Ta prasme, kas mūsų klasėje „žino“ ir kas „nežino“. Juoda ir balta. Vaikams labai sunku pas save įsileisti tam tikrą kitokį atspalvį, dvejonę ir su tuo gyventi. Paprastai sakant, kad būtų priimamas ir tas bendraamžis, kuris sako – „pažiūrėsim, kaip čia bus, gyvensiu, ieškosiu“. Galbūt stosiu į psichologiją, tačiau nežinau, ar būsiu praktikuojantis psichologas, mokslininkas, dirbsiu įmonėje, mokykloje ir panašiai. Todėl ir randasi net vienoje klasėje tie, kurie „žino“ ir tie, kurie „nežino“. Apmaudu.
Kada mes su jais aptariame užsiėmimo prestižiškumą, aš pateikiu tokį pavyzdį, kad prieš šimtmetį buvo trys prestižinės profesijos – kunigo, mokytojo ir gydytojo. Ir klausiu, ar jos išlaikė laiko išbandymus. Tada matome, kad apie kunigystę jau nebėra jokios kalbos, dėl mokytojo yra didelių abejonių, ir gal tik medicina, gydytojo profesija bus labai gerbiama visais laikais.
Manau, kad vaikai ir dabar puikiai numano, kad vienos specialybės yra „geresnės“ už kitas: teisininko, informacinių technologijų specialisto, verslininko, vadovo. Tačiau įtariu, kad ypač apie paskutines dvi jie labai menkai nutuokia, ką reiškia būti vadovu ar turėti savo verslą. Verslininkas jiems automatiškai atrodo turtingas žmogus. Arba sakau jiems, kad esu organizacijos vadovas ir man labai nelengvai viskas einasi. Jie tuo nelabai tiki.
Neseniai dirbau su šeštokais. Klausiau jų, apie ką jie nori pasikalbėti, kas jiems įdomu. Atsakymas – apie pinigus. Kaip įdėjus 20 Eur netrukus gauti porą tūkstančių. Įvertinus tokias nuostatas supranti, kad tėvai jau yra užribyje. Čia – draugai, influenceriai socialinėse medijose – veiksniai, kurie provokuoja dilemas „turtingas-neturtingas“, „žino-nežino“. Kitaip tariant, iškraipo tikrovę.
– Jūs pats minite, kad ypač didelę įtaką šiuolaikiniams paaugliams turi socialinės medijos. Gal galite pateikti pavyzdžių?
– Sociologė Milda Pivoriūtė yra sakiusi, kad kartu su informacinių technologijų pažanga atsirado praraja tarp to, kas yra konkretus žmogus ir ką jam apie jį patį rodo socialiniai tinklai internete.
Aš girdžiu nemažai vaikų fantazijų apie tai, kad jie nori būti jutūberiais (kurti kažkokį turinį „Youtube“ platformoje – RS), geimeriais (žaisti kompiuterinius žaidimus ir gauti pajamų – RS). Kiekvienas suaugęs tokiu atveju norėtų pasakyti: „Vaikeli, geriau įgytum normalią profesiją užuot kalbėjęs niekus“. Bet tada jie esą turi motyvą: „Bet štai tas Joshua taigi sugeba geiminti ir iš to uždirbti, nes tūkstančiai stebi, kaip jis tai daro“.
Mėginu jiems paaiškinti, kad, mano nuomone, toks pasirinkimas būtų gana nesaugus. Labai slidus kelias sudėjus visus kiaušinius į vieną krepšį.
Taip iš tikrųjų yra, tačiau jiems sunku suprasti, kad „Youtube“ ar žaidimais uždirbančių žmonių yra palyginti nedaug. Mėginu jiems paaiškinti, kad, mano nuomone, toks pasirinkimas būtų gana nesaugus. Labai slidus kelias sudėjus visus kiaušinius į vieną krepšį. Tačiau fantazijų apie tai, kad kažkur dėsiu savo nuotraukas, filmuosiu ir man byrės pinigai, deja, yra.
Ir man atrodo, kad socialinės medijos labai prisideda kurdamos atitinkamą burbulą, kad iš tikrųjų yra labai lengva nesunkiai dirbant gerai gyventi. Sunkaus darbo naratyvas nebetenka prasmės. Niekas nebenori stengtis. Kaip sakė kažkada į Vilniaus universitetą atvykę mokslininkai – absoliuti dauguma dabar siekia „faster, faster, bigger, cheaper“ (angl. greičiau, greičiau, daugiau, pigiau).
M.Pivoriūtė apie tai sako, kad anksčiau žmonės įsivaizduodavo, kad teks stengtis, sunkiai dirbti kažkiek metų, tada vadovybė tas pastangas, pastebės, todėl bus galima kopti karjeros laiptais. Dabar fantazuojama, kad tiesiog užteks to, koks aš esu „fainas“, greitai, nepaisant būtinų įgūdžių deficito... Ne visi, žinoma, tačiau tendencija yra – dedu nuotraukas į soc. tinklus, iš tikrųjų esu prie suskilusios geldos, tačiau vis vien kažkada nusipirksiu penktos klasės BMW.
Arba randasi kuklesnių svajonių – „gyvensiu iš kokios nors pašalpos, bet vis vien nusipirksiu BMW“. Tarsi ir nėra jie žmonės su proto negalia, tačiau yra tokių, kurie taip svarsto. Kada pasakai, kad BMW draudimas per mėnesį kainuos brangiau nei pašalpa, nepatikliai susimąsto.
Socialiniuose tinkluose pilna jauno amžiaus personažų, kurie giriasi savo įtaka, reikšmingumu, gebėjimu pakeisti pasaulį, tačiau jie labai retai atkreipia dėmesį į tai, ką jie moka, kokius įgūdžius turi.
Sutinku, kad yra palyginti mažai jaunų žmonių, su kuriais tenka susidurti, kurie eina, užsidegę aria. Dar Šiuolaikinės mokyklos centre prisimenu man pasakojo – chemijos mokytoja davė užduotį, sprendžiau dvi savaites. Šiais laikais toks požiūris – kosmosas.
Mokyklose, kuriose tenka dirbti, visiems siūlau sukurti sąlygas, kad vaikai patirtų savus gebėjimus. Nes dauguma jų nesimoko, o ieško galimybių apgauti sistemą.
Dabar – greitis, „tiktokai“ – aplinka, kuri leidžia pabėgti nuo tikrovės. Jeigu paklausi kokio sudėtingesnio klausimo, griebia telefoną ir pabėga, kad tik nereiktų atsakyti ir galvoti, kaip atsakyti. Taip daug lengviau nei susitikti su tikruoju savimi. Kad mano atspirties taškas yra suskilusi gelda. Todėl mokyklose, kuriose tenka dirbti, visiems siūlau sukurti sąlygas, kad vaikai patirtų savus gebėjimus. Nes dauguma jų nesimoko, o ieško galimybių apgauti sistemą. Metų metais taip šliaužiama nusirašinėjant, išsisukinėjant. O dešimtoje klasėje pasirodo, kad žmogus nežino, kurioje krūtinės pusėje turi širdį.
– Ar yra kokia nors racionali išeitis iš tokios problemos?
– Nežinau. Man labai patinka profesinis mokymas, nes jis leidžia pasiekti gebėjimų ir užsikabinti už kažko konkretaus. Juolab tenka dirbti su pažeidžiamais paaugliais. Kada spaudimas iš aplinkos būti sėkmingam, gražiam yra neįsivaizduojamas. Jis jaunuolius varo iš proto.
– Kaip jaunuolių sąmonę veikia visuomenės narių socialinė nelygybė? Kaip jie reaguoja į dilemą „turtingas ir neturtingas“?
– Didesniuose miestuose šie skirtumai jaučiami mažiau. Lietuvos periferijoje tai iškart kelia „statuso“ klausimą. Tai įsismelkę į sąmonę iš kartos į kartą nuo senesnių laikų.
– Ar turite pavyzdžių, kada jaunuoliai pamėgino susikurti gerovę, „statusą“ tuščioje vietoje, netrukus sudegė ir, galėtume įtarti, pasimokė iš patirties?
– Jei mes tikėsime, kad karti patirtis gali padėti kažko išmokyti, tai jau bus mūsų fantazijos. Nes nebūtinai taip yra. Būna taip, kad kažkoks teigiamas impulsas pažadina sąmoningumą. Tačiau tikėtis, kad leidus vaikui nusiristi nuokalne ir skaudžiai užsigauti, jam prašviesės protas – toli gražu nebūtinai. Jiems reikia pagalbos. 10-oje, 12-oje klasėje ir net vėliau – univerkoje. Ir net tada kai kurie jaunuoliai turi vidinės jėgos neigti ir ginti savą suskilusią geldą ir nepripažinti būties tikrovės. Ir tada labai skaudu matyti tokią situaciją suprantant, kad nieko negali padaryti net būdamas specialistas.
– Teko matyti vieno Sveikatos mokslų universiteto mokslininkų tyrimo aprašą, kuriame buvo sakoma apie tai, kad paauglės merginos sunkiau išgyvena aplinkos spaudimą nei vaikinai. Ar galite tai patvirtinti?
– Neturėčiau tokios minties. Nors vertinant evoliucinės psichologijos perspektyvą logikos būtų galima rasti. Kitaip tariant, manęs tai nenustebintų. Ypač jei kalbėtume apie tėvų įtaką merginoms. Tačiau kalbant bendriau, gerą aplinkos spaudimo porciją gauna visi be išimties.
– Dėkoju už pokalbį.
Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus.
