„Gyvename susispaudę penkiese mažame pusantro kambario butelyje, kurį šildome krosnimi. Nepaisant mūsų pastangų, šaltesnėmis žiemomis, ten būna labai šalta... Dukrytė dažnai serga, bijau ją net vesti į darželį, nes dažnai neatsakingi, arba tiesiog neturintys kitos išeities tėvai ten atveda savo sergančius vaikus, ir vėl, žiūriu, mano mažoji dviem–trim savaitėms atkrinta, kosėja, su temperatūra guli“, - pasakoja moteris.
Visi keturi Editos vaikai lanko Marijampolės maltiečių Vaikų dienos centrą, kuris moteriai yra tikras išsigelbėjimas.
„Mano mažoji pradėjo lankyti maltiečių Vaikų dienos centrą jau nuo trijų metų, – pasakoja moteris. – Turėjau dirbti ir neturėjau kur jos palikti, todėl paprašiau, kad centro auklėtojos ją priglaustų. Negaliu sau leisti nedirbti, nes neturėsime su vaikais iš ko gyventi ir išlaikyti butą... Centrą taip pat lanko ir kiti mano vaikai.“
Apie Marijampolės maltiečių vaikų dienos centrą Edita sužinojo iš savivaldybės socialinių darbuotojų, tačiau ten buvo sudėtinga pakliūti, nebuvo vietų.
„Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano vaikai yra maltiečių centre, – dalinasi mintimis moteris. – Jis yra netoli mūsų namų, todėl ir nešiodama lankstinukus, turiu galimybę ten užsukti, pasikalbėti su auklėtojomis, pamatyti savo vaikus... Jie ten yra gerai prižiūrimi, pamaitinti, nesišlaisto gatvėmis su blogais draugais. Nenorėčiau keisti šio centro į jokį kitą, nes jau gerai pažįstu auklėtojas, jomis pasitikiu, žinau atmintinai visų jų telefonų numerius. Netgi po darbo valandų galiu joms paskambinti, nuoširdžiai pasikalbėti, paprašyti patarimo... Būti vienai su vaikais tikrai sunku, ypač dirbant tokį fiziškai sunkų darbą. Pernai porą mėnesių nedirbau, buvau pasilikusi viena namuose su keturiais vaikais, tai buvo nepaprastai sunku... Turiu prisipažinti, kad tik tada ir pilnai suvokiau, kaip daug gaunu iš centro ir kokią didelę naštą jis nuo manęs nuima...“
Pasak moters, jai tikrai baisu, kai tėvai palieka vaikus vienus. Nešiodama lankstinukus, ji neretai mato tokių vaikų, besišlaistančių gatvėmis, rūkančių ir geriančių laiptinėse. Kartais Edita sutinka netgi ištisas gaujas paauglių, einančių mieste ir rūkančių.
Maltiečių vaikų dienos centras Marijampolėje įsikūrė dar 2006 metais, dabar jį lanko 18 vaikų. Su vaikais čia dirba kvalifikuotos auklėtojos, joms padeda ir socialinių darbuotojų padėjėjos.
„Esu antrakursė, Marijampolės kolegijoje studijuoju socialinį darbą, – pasakoja Marijampolės maltiečių vaikų dienos centro socialinės darbuotojos padėjėja Akvilė Antanaitytė. – Čia atlikau pirmą praktiką ir man buvo tikrai labai įdomu. Į centrą ateina įvairiausi vaikai, iš skirtingų šeimų, turintys dinamiškus charakterius. Su jais man labai įdomu dirbti, nes galiu panaudoti įvairias metodikas, leidžiančias geriau pažinti vaiką, sužinoti, ką jis mėgsta, kokius gabumus turi. Yra vaikų ir su raidos sutrikimais, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, įgūdžių tvarkymęsi, namų ruošoje. Paprastai aš su vaikais kalbuosi, stengiuosi išsiaiškinti, kaip jie bendrauja šeimoje, tačiau nemažai informacijos gaunu ir naudodama specialias metodikas. Mano mėgstama yra piešimo metodika. Kai vaikas piešia – stebiu jo gestus, mimiką... Iš jų galiu apie jį daug ką pasakyti, jį geriau suprasti, pažinti... Akivaizdu, kad daugelis vaikų turi problemų su savo emocijų valdymu. Žinodama tai, susidarau planą kaip toliau dirbti su kiekvienu vaiku individualiai ar grupėse, pasakoju jiems, kokios yra emocijos, patariu kaip su jomis tvarkytis, kaip jas išreikšti namie, kaip tinkamai bendrauti su kitais vaikais centre“.
„Dirbdamos su vaikais, naudojame taip pat piešimo ant smėlio techniką, kvapų, pasakų terapijas,– pasakoja Akvilė. – Pavyzdžiui, žaidžiame su vaikais tokį žaidimą, kuriame turime labai daug kvapų. Prašome jų užsimerkus atspėti, koks tai kvapas... Tačiau neprašome jo atspėti, kieno būtent tai yra kvapas – žemuogės, arbūzo ar kt. Vietoje to klausiame plačiau – ką jam tas kvapas primena, ką jis atsimena iš savo vaikystės? Taip žaidžiant, galime suprasti daug dalykų apie savo centro vaikų elgesio modelius ir jų emocijas“.
Pasak merginos, ne visi darbo rezultatai matosi iškart, nes vaiką taip pat veikia ir aplinka šeimoje, kiemo draugai. Pasikeitimams gali prireikti kelių mėnesių ar netgi metų.
„Tačiau palaipsniui dažniausiai matai, kad vaikas keičiasi į gera, – pasakoja Akvilė. – Matai, kaip supykęs jis jau pats sugeba nusiraminti, susitvarkyti su savo emocijomis... Tai man yra didžiausias atlygis, nes žinau, kiek problemų nemokėjimas susitvarkyti su savo emocijomis paaugliams gali sukelti ir kur juos nuvesti“.
Pasak Marijampolės maltiečių VDC projekto vadovės Vaidos Šalaševičienės, išanalizavusios vaiko elgesį, auklėtojos visada kviečiasi pasikalbėti jų tėvus.
„Klausinėjame jų, kaip vaikas elgiasi namuose, – kalba Vaida. – Neretai paaiškėja, kad kai kuriais atvejais jis elgiasi pas mus lygiai taip pat, kaip ir namuose, tačiau kai kuriais atvejais pastebime, kad centre jis elgiasi kitaip, nes mato, kaip čia elgiasi kiti vaikai ir tai jam daro gerą įtaką. Teikiame konsultacijas tėvams ir visada mums būna labai smagu, kai jie diegia vaikams mūsų rekomenduojamus dalykus“.
Pasak Vaidos, kartu su tėvais jos dalinasi mintimis, kaip su vaikais dirbti bendromis jėgomis toliau. Pačios psichologinių paslaugų centre jos neteikia, tačiau visada rekomenduoja tėvams gerus psichologus papildomiems užsiėmimams, jeigu mato, kad to vaikui reikia. Visada geresni rezultatai yra tada, jeigu į bendrą darbą su vaiku pajungiama daugiau specialistų.
Pasak Vaidos, šiuolaikiniai vaikai yra labai įtakojami kompiuterinių žaidimų, netinkamų interneto svetainių, žalingos ir klaidingos informacijos sklaidos. Jie nesugeba tvarkytis su savo emocijomis, nori gauti viską iškart čia ir dabar.
Todėl dabar Lietuvos visuomenėje turime daug vaikų su raidos sutrikimais, kurie žiūri į gyvenimą kaip į kompiuterinį žaidimą. Auklėtojoms tikrai pasidaro labai neramu, jeigu vaikas, kalbėdamas apie savo šeimos narius, pasakoja apie juos su pykčiu, netgi su neapykanta. Tai joms yra svarbi žinutė, kad kažkas toje šeimoje yra tikrai negerai ir reikia skubios pagalbos.
„Neretai susiduriame su situacijomis, kai šeimoje yra neribojamas laikas, kurį vaikas gali praleisti žaisdamas kompiuterinius žaidimus ar žiūrėdamas televizorių, – kalba Vaida. – O vaikai tuo naudojasi, neretai naršo pavojingose interneto svetainėse. Žino jie ir apie tuos pavojingus kompiuterinius žaidimus, kurių vienas netgi skatina savižudybes. Vaiko įsivaizdavimas apie pasaulį dėl šių žaidimų neretai yra visiškai kitoks, negu suaugusiųjų. Vaikai nesuvokia mirties, kaip visa ko pabaigos. Jiems neretai atrodo, kad čia, kaip kompiuteriniame žaidime, yra daug gyvenimų...“
Pasak Vaidos, naujai atėjusiems į centrą vaikams paprastai prireikia kokio mėnesio ten apsiprasti. Tuo metu jie atidžiai stebi auklėtojas, stengiasi suprasti, ar jomis gali pasitikėti... Tačiau kartais naujai atėję vaikai netrukus taip pasitiki auklėtojomis ir kitais centro vaikais, kad atvirai apie save ir savo šeimą pasakoja jau pirmųjų grupinių užsiėmimų metu, tačiau kartais naujokas gali išsipasakoti tik individualaus pokalbio metu su auklėtoja ir tik praėjus tam tikram laikui.
„Būna kartais, kad matome, kad vaikui negerai, – kalba Vaida. – Kas yra, klausiame, ar kažkas negerai? Gal nori pasipasakoti? Ne, nenoriu, – sako vaikas. – Tada kviečiame tiesiog ateiti ir kartu su mumis pabūti. Tai labai padeda, vaikas paprastai po to mums išsipasakoja... Džiaugiuosi, kad vaikai iš individualistų palaipsniui pas mus centre tampa vientisa bendra šeima, vienas kitą užjaučia, vieni kitais rūpinasi.“
Pasak auklėtojų, vaikų šeimoms yra padedama ne tik konsultacijomis, tačiau ir maisto produktais. Vasarą centro vaikai paprastai važiuoja į ekskursijas, poilsio stovyklas gražiausiose Lietuvos vietose.
Maltiečių darbas su vaikais ir maltiečių vaikų dienų centrai gal nėra Lietuvos visuomenėje taip gerai žinomi, kaip maltiečių pagalba senoliams ir šios pagalbos simboliu tapusi kasmetinė akcija „Maltiečių sriuba“, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų maltiečiai neskyrė dėmesio.
Pradėję kurti Vaikų dienos centrus 2005 metais, maltiečiai dabar jau turi jų įvairiuose Lietuvos miestuose net 16-ka. Nuo centrų įsikūrimo, juose išugdyti šimtai vaikų, iki šiol prisimenančių savo buvimą juose, kaip vieną geriausių laikotarpių savo gyvenime, kai jie gavo daug dėmesio, šilumos ir meilės.
