Vienas ryškiausių pokyčių, pasak laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos „Rekviem“ konsultantės Evelinos Kotrynos Gailės, yra sutrumpėjęs laikas, skirtas atsisveikinti su velioniu. Ilgus trijų parų šermenis, kuriuos daugelis prisimena iš vaikystės, keičia trumpesnis atsisveikinimas. Dabar dažniausiai prie velionio kūno ar kremuotų palaikų budima vieną dieną, o kitą jau vyksta laidotuvių apeigos. Mažėja ir budinčių prie velionio per naktį.
„Dar vienas pokytis – populiarėjantis kremavimas ir nuolat didėja norinčių kremuoti artimuosius žmonių skaičius. Pastaruoju metu pastebime ir tai, kad gana dažnai laidotuvės realiai vykta be laidojimo į žemę: vieni urną patalpina į kolumbariumą, kiti išsiveža urną į užsienį ir ten palaidoja, kad artimasis būtų arčiau jų“, – sako E.K.Gailė.
-
Po mirties – vandenyje tirpstanti urna, žiedas su mirusiojo piršto atspaudu ar apyrankės kristalas su jo pelenais?
-
Mirusiuosius palydinti Birutė: teko kurti „in memoriam“ filmus drauge su būsimuoju velioniu
-
Viskas apie laidojimo taisykles: kiek kape gali tilpti urnų, kaip duobę išsikasti patiems arba legaliai išbarstyti pelenus
Dažnai žmonės renkasi kremaciją, kai velionis ilgai sirgo ar po nelaimingo atsitikimo. Tokiu atveju atsisveikinti su kūnu gali būti sunkiau, nes matoma žmogaus kančia. O atsisveikinant su kremuotais palaikais artimieji gali lengviau nukreipti mintis į šiltus prisiminimus, kai žmogus dar buvo gyvas, parodyti nuotraukų iš velionio gyvenimo, pasidalinti prisiminimais apie tai, kuo jis gyveno, kad atsisveikinimo salėje praleistas laikas būtų jaukus.
Vis dėlto pasirinkimas, ar atsisveikinti su kūnu, ar su urna, yra labai individualus. Jei pasirenkama artimąjį kremuoti, dažniausiai velionis šarvojamas, po to kremuojamas ir urna su pelenais vežama laidoti. Tačiau vis dažniau su velioniu krematoriume atsisveikina patys artimiausi šeimos nariai, o po kremavimo urna šarvojama pasirinktoje pagarbioje vietoje ir vėliau laidojama.
Kai palaikai kremuojami, atsisveikinimą su urna galima surengti bet kurioje pasirinktoje vietoje, jeigu sutinka jos valdytojas. Kartais urnos šarvojamos bažnyčiose, muziejų, teatrų salėse, bendruomenės namuose, gamtoje.
„Šarvojimo vietos pasirinkimą nulemia noras, kad patys artimieji geriau jaustųsi, kad aplinka patiktų, ypač jei velionis buvo susijęs su ta vieta. Jei, esant galimybei, atsisveikinimas vyksta velionio pamėgtoje vietoje, rezultatas būna stebinantis. Tvyro visai kitokios emocijos ir žmonės, apsilankę tokiame atsisveikinime, išeina kitokiomis nuotaikomis“, – pasakoja konsultantė.
Vis labiau atsižvelgiama į ekologiją – žmonės vis dažniau renkasi kremavimą, kaip labiau ekologišką būdą, ieško ekologiškų karstų bei urnų, kitų reikmenų.
Urna saugo ne tik kremuotus palaikus, bet ir prisiminimus apie artimąjį. Ji gali būti kukli, puošni ar pagaminta menininko pagal specialų užsakymą, tačiau svarbiausia, kad urna atspindėtų mirusįjį, jo gyvenimą. Urnos yra gaminamos iš įvairių medžiagų – medžio, metalo, akmens, keramikos, vario ir pan. Dizainas dažniausiai pasirenkamas prisiminus velionio valią, religines pažiūras, gyvenimo būdą bei stilių. Medžiaga, iš kurios pagaminta urna, renkamasi pagal tai, kas priimtiniau: ekologiška ir greitai suyranti ar ilgaamžė. Ilgaamžiškumas yra svarbus tada, kai urna talpinama kolumbariume.
Per atsisveikinimo ceremoniją giedotojus keičia gyva instrumentinė muzika. Taip pat su atvykstančiais atsisveikinti kartais tariamasi, kokias gėles nešti: vieną žiedą, tam tikros rūšies ar spalvos gėles. Be to, po truputį iš Vakarų šalių perimama dar viena naujiena – išankstinis laidotuvių planavimas, taip pat – laidojimo ceremonijų planavimas, gedulingų pietų vedimas.
