Užaugusi svetimuose namuose
„Iki dešimties metų augau su tėvais. Vaiko akimis to, ką turėjome, laimei pakako. Iš suaugusiojo perspektyvos žvelgiant, skurdi ta mūsų vaikystė buvo: dažnai nei pavalgyti normaliai neturėjome, nei apsirengti, ką bekalbėti apie gražesnius žaislus.
Skurdi ta mūsų vaikystė buvo: dažnai nei pavalgyti normaliai neturėjome, nei apsirengti, ką bekalbėti apie gražesnius žaislus.
Tėvus matėme retai – abu daug dirbo. Netekę mamos, su broliais ir seserimis pakliuvome pas globėjus. Jų namuose buvom ir pavalgę, ir aprengti, ir ūkio darbus dirbti išmokome“, – prisimena Rasa.
Į atmintį moteriai įsirėžę ir tai, kad globėjai gyvenę labai vaizdingoje kaimiškoje vietoje, svarbiausia – netoli nuo Rasos vaikystės namų, todėl globojamiems vaikams nereikėjo keisti mokyklos. Retsykiais į svečius užsukdavo našliu likęs biologinis jų tėvas.
„Retai pasijusdavo, kad augame pas svetimus žmones. Labiausiai globėjams esame dėkingi už tai, kad užaugino mus dorus, tvarkingus, padėjo baigti mokslus“, – priduria Rasa.
Klaipėdietė tikina anksti atradusi savo pašaukimą – darbą su vaikais. Lakmuso popierėliu tapo ir Rasos aplinka, pastebėjusi ypatingus jos sugebėjimus bendrauti su vaikais ir paskatinusi įgyti auklės kvalifikaciją.
„Man atrodo, kad atėjau į šį pasaulį su jau užkoduotu pašaukimu, misija. Vaikai man visada buvo kažkas tokio, juos labai myliu ir greitai pajuntu ypatingą ryšį su kiekvienu. Atrodo, kad netgi susikalbėti galiu be žodžių, – svarsto Rasa. – Juokais sakau, kad mano darbo stažas prasidėjo būnant aštuonerių metų, prižiūrint jaunesnį brolį.“
Darnios šeimos troškimas
Anksti Rasa ne tik savo pašaukimą atrado, bet išsigrynino gyvenimo tikslus. Vienas pagrindinių, klaipėdietės teigimu, buvo sveikos, darnios, visavertės šeimos sukūrimas:
„Tai galbūt lėmė ankstyva mamos mirtis ir po netekties sekęs mano biologinės šeimos suirimas. Ko neturėjau vaikystėje – tikros mylinčios šeimos – svajojau sukurti suaugusi.“
Draugų organizuotame vakarėlyje susipažinusi su dvejais metais už save vyresniu Dariumi, Rasa netruko suprasti, kad jos sutiktas žavingas aukštaūgis jaunuolis į gyvenimą žvelgia per tokią pačią prizmę.
Atsitiktinę pažintį vakarėlyje keitė vienas pasimatymas po kito ir vis stiprėjantys abipusiai poros jausmai.
„Atėjo momentas, kai pajutau, kad tas žmogus yra skirtas man. Po metų draugystės Darius pasipiršo. Paprastai, kukliai, bet emocijas sukėlė neįkainojamas. Pralėkus dar metams, atšokome vestuves. Jos irgi buvo kuklios: artimiausi žmonės, balta suknelė, šampaninės spalvos jaunikio kostiumas ir ore tvyranti meilė.
Pralėkus dar metams, atšokome vestuves. Jos irgi buvo kuklios: artimiausi žmonės, balta suknelė, šampaninės spalvos jaunikio kostiumas ir ore tvyranti meilė.
Nors neturėjome didelės sodybos, prabangių restoranų ar jachtų, vestuvės buvo tikrai mielos. Tai, kad mudu oficialiai tapome šeima, buvo fantastiškas jausmas“, – pasakoja Rasa.
Ketveri kūdikio krykštavimo laukimo metai
Aukso žiedus sumainiusi pora apsigyveno pirmuosiuose bendruose savo namuose. Iki idilės juose ėmė trūkti tik kūdikio krykštavimo, tačiau ketverius metus besitęsiantys poros bandymai pastoti nebuvo sėkmingi.
„Pasidarėme tyrimus, kurie parodė, kad viskas mums gerai, tačiau pastoti nepavyko. Kadangi žinau pavyzdžių, kaip mūsų likimo šeimos išsiskiria, mudu elgėmės taip, kaip toje situacijoje galėjome geriausiai – vienas kito nekaltinome, o priešingai – labai palaikėme.
Be abejo, buvo liūdnesnių akimirkų, tačiau išlikome vieningi. Neslėpsiu – svarstėme ir įvairius medicininių procedūrų variantus, bet galiausiai nutarėme palikti viską Dievo ir likimo valiai. Gyvenome su viltimi“, – atvirauja Rasa.
Vienu metu artima klaipėdiečių aplinkos šeima užsiminė apie kurpiamą planą įsivaikinti. Šią mintį vis drąsiau jaukintis ėmė ir Darius su Rasa.
Mudu elgėmės taip, kaip toje situacijoje galėjome geriausiai – vienas kito nekaltinome, o priešingai – labai palaikėme.
„Nesakyčiau, kad svarstymai buvo ilgi – tetruko kokią savaitę. Apsisprendėme ir nuvažiavome parašyti prašymą dėl įvaikinimo. Surinkome reikiamus dokumentus, susijusius su asmens sveikata ir teistumų istorija, praėjome globėjams ir įtėviams skirtus kursus.
Kai kas sako, kad įsivaikinimo procesas varginantis, bet mes tikrai nesikankinome. Išlikome pozityvūs ir šį procesą kartotume vėl, jei prireiktų. Tiesiog mudu labai laukėme savo dukros“, – prisimena Rasa.
Pati išgyvenusi toli gražu ne pavyzdingą vaikystę, Rasa kitokią norėjo padovanoti savo dukrai. Klaipėdietė pasakoja, kad dėl svajonės tapti tėvais dydžio nebeliko vietos svarstymams apie genetines ligas ar kitus galimus sutrikimus, vaiko galimai paveldimus iš biologinių tėvų:
„Žinome, kokių tėvų vaikai dažniausiai patenka į tokias institucijas, bet neprisileidome minčių, kad kažkas gali būti blogai. Tikėjome, kad mūsų vaikas bus gražus, sveikas, galiausiai, jis bus toks, kokį likimas mums ir skirs. Mąstėme taip: jeigu problemų kils, tada mes jas ir spręsime.“
Meilė įvaikintai mergaitei – iš pirmo žvilgsnio
Praėjus metams nuo dokumentų pateikimo, Darių ir Rasą pasiekė lemtingas telefono skambutis. Poros atvykstant laukė keturių mėnesių mergaitė.
„Tai buvo emociškai labai stipri patirtis ir meilė iš pirmo žvilgsnio. Iki šiol pamenu į mane pirmąkart žvelgiančias Austėjos dideles mėlynas akis. Paėmiau ją ant rankų ir pasakiau: „Labas, dukryte.“
Paėmiau ją ant rankų ir pasakiau: „Labas, dukryte.“
Vienareikšmiškai ši diena buvo viena geriausių mūsų gyvenime – juk mes pagaliau tapome tėvais. O Darius apskritai nuo tos akimirkos mūsų dukrą tiesiog dievina. Juos sieja itin stiprus ryšys“, – pasakoja Rasa.
Nors Austėja jau greitai ruošis pirmajai klasei, jos mama Rasa iš savo aplinkos vis dar sulaukia klausimo: „Ar įmanoma įvaikintą vaiką mylėti lygiai taip pat, kaip savą?“. Tokiais atvejais klaipėdietė teigia šiek tiek sutrinkanti.
„Nelabai suprantu to „kaip savo“. Mes Austėjos laukėme dėl jos pačios, o ne kaip pakaitalo biologiniam vaikui. Gilinantis į dvasinius dalykus, žmogus nėra tik mėsos gabalas. Jeigu mūsų vaikas turėjo į šeimą ateiti būtent tokiu būdu – per kitą moterį – taip jis ir atėjo“, – akcentuoja Rasa.
Jeigu mūsų vaikas turėjo į šeimą ateiti būtent tokiu būdu – per kitą moterį – taip jis ir atėjo.
Klaipėdietė neabejoja – Austėjos atėjimas į šeimą lėmė tai, kad joje šiandien auga biologinis Dariaus ir Rasos jaunėlis sūnus Adomas.
Iš giedro dangaus – žinia apie nėštumą
„Su Austėjos atėjimu mes tapome labai laimingi ir nurimome. Pajutome harmoniją, nebeliko tuštumos, nieko nebetrūko, – pasakoja praėjusiais metais antrąjį kartą mama tapusi Rasa. – Visgi visada jutau, kad aplink mus su Dariumi skraido vaikučio siela ir kad vieną dieną mes susitiksime. Turiu stiprią intuiciją, todėl, kai ėmė vėluoti menstruacijos, ir be dviejų juostelių ant nėštumo testo žinojau, kad tai jau vyksta.“
Kartu su tėvais džiugų mažylio laukimą bei pirmuosius Adomo judesius entuziastingai išgyveno vyresnėlė sesuo Austėja. Brolio kelionę nuo pirmosios dienos sekanti mergaitė jau susipažinusi ir su savo pačios istorija.
„Jau keleri metai, kaip Austėja žino. Ji yra labai protinga mergaitė ir viską supranta. Mes su ja bendraujame ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiu žmogumi: pasakojame, kokios situacijos gyvenime būna, kaip kartais vyksta įvairūs dalykai. Galų gale, ji turi teisę žinoti savo šaknis, kokia buvo jos kelionė į mūsų šeimą.
Galų gale, ji turi teisę žinoti savo šaknis, kokia buvo jos kelionė į mūsų šeimą. Taip, lengva pasakyti nebuvo, bet tai buvo būtina.
Taip, lengva pasakyti nebuvo, bet tai buvo būtina. Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi, amžinai meluojant vaikui. Beje, mūsų iniciatyva ji jau bendrauja su biologiniais savo broliais“, – atskleidžia Rasa.
Pataria tuo pačiu išbandymų keliu einantiems
Klaipėdiečių šeima – gyvas pavyzdys to, kad stebuklai vyksta ir realiuose gyvenimuose. „Stebuklai“ – taip abu savo vaikus vadina Rasa, kasdien dėkojanti likimui už jo dosnumą ir primenanti Austėjai su Adomu, kad jie turi pačią laimingiausią mamą pasaulyje.
Mes Austėjos laukėme dėl jos pačios, o ne kaip pakaitalo biologiniam vaikui.
Kartais, stebėdama savo siaučiančius vaikus, moteris netgi suabejoja, ar ji nesapnuoja. Viskas jai atrodo per daug nuostabu, kad būtų tiesa.
„Labai norėtųsi įkvėpti į tokią pačią situaciją patekusias poras. Mums, ko gero, padėjo nusiteikimas, harmonija ir romantiškas laiko dviese leidimas dėl malonumo, o ne dėl tikslo, kaip dažnai tokiose situacijose nutinka.
Neleiskite šiai minčiai užvaldyti jūsų taip, kad su ja rytais keltumėtės ir vakare užmigtumėte, – patirtimi dalijasi Rasa. – Taip pat svarbu neužsisklęsti: mes drąsiai kalbėdavome apie tai, kad negalime susilaukti vaikų.
Geriausia, kad tokio klausimo aplinkinių žodynuose apskritai neliktų, bet jeigu jau paklausia – neįsižeiskite, neužsidarykite. Dėl mūsų atviro kalbėjimo apie savo situaciją, kaip apie likimo išbandymą, mums buvo ramiau ir lengviau.
Banaliai nuskambės, bet nereikia pasiduoti, būtina tikėti ir svajoti. Juk ir mums buvo tokių minčių, kad galbūt apskritai liksime be vaikų, o šiandien juos turime du.“
