Kartu su vyru užauginę keturis savo vaikus, prieš gerą dešimtmetį ėmėmės globoti kitų tėvų paliktus mažuosius – šiandien jų mūsų šeimoje auga net devyni. Atsimenu, kad globos pradžioje daugybę valandų sugaišdavau nesėkmingai besiblaškydama knygynuose, naršydama internete ir ieškodama nors menkiausios užuominos į tris klausimus: kodėl vaikai taip elgiasi? Kaip jiems padėti? Kaip padėti sau visa tai atlaikyti? Juk po sprendimo imtis globoti vaiką iš kitos šeimos ir pradinio „rožinio“ periodo prasideda itin sudėtingas gyvenimo etapas: „blogas“ vaiko elgesys, globėjų arba įtėvių negebėjimas suprasti vaiko poreikius ir elgesį, vis didėjantis nepasitenkinimas, dar blogesnis vaiko elgesys. Galiausiai, globėjų arba įtėvių nusivylimas savo sugebėjimais, vaiku ir visu pasauliu, vaiko emocinės būklės pablogėjimas.
Knygoje „Ryšys su vaiku“ aiškiai ir paprastai suformuotas kelias, kuriuo galima žygiuoti kartu su globojamu ar įvaikintu vaiku.
Neretai užsisuka uždaras ratas, iš kurio neįmanoma ištrūkti be papildomos pagalbos. Kai globėjams ar įtėviams ima tikti žodžiai su priešdėliu „per“ (persitempė, perdegė, pervargo), jokia knyga nebepadės. Per vėlu. Todėl tiems, kurie rimtai galvoja apie globą ar įsivaikinimą, patarčiau, imkite ir skaitykite dabar. Šiandien. Pagalba privalo būti savalaikė, ne tuomet, kai situacija jau „dega“, o tada, kai dar tik ruošiamės būsimiems iššūkiams.
Knygoje „Ryšys su vaiku“ aiškiai ir paprastai suformuotas kelias, kuriuo galima žygiuoti kartu su globojamu ar įvaikintu vaiku. Smagiausia, kad tas kelias šviesus ir vedantis į aiškų tikslą. Perskaitę knygą ir įsisąmoninę joje siūlomus metodus, ne tik sugebėsime pastebėti, kas slypi už vaiko elgesio, bet ir sužinosime konkrečius būdus, kaip jam padėti. Beje, noriu įspėti, kad greitai knygos perskaityti nepavyks. Juk norint pritaikyti siūlomą metodiką, reikia mąstyti, stebėti vaikus, bandyti, sustoti, reflektuoti ir vėl bandyti.
Patarimai auginantiems įvaikintus ar globojamus vaikus
Skaitant šią knygą atrodė, kad pagaliau visos mano kaip globėjos taip sunkiai išmoktos pamokos, įžvalgos, idėjos ir chaosas galvoje susidėlioja į aiškią ir paprastą sistemą. Smagiausia, kad ši sistema pastatyta ant idealaus vertybinio pamato – empatijos, atjautos ir tolerancijos. Kelios autorių mintys, kurios galėtų būti vertingos planuojantiems įsivaikinti ar globoti vaikus, ar jau tai padariusiems:
-
Sužeistą žmogų gali pagydyti tik artimas santykis su kitu žmogumi. Todėl privalome puoselėti tarpusavio ryšį su vaiku. Kaip bebūtų sunku, turime išmokti užsimerkti prieš netvarką vaiko kambaryje ar nedidelius jo prasižengimus, ir nuolat kaip sugedusi muzikinė dėžutė transliuoti tą pačią melodiją – „Aš tavim tikiu”.
-
Vaikai ima „blogai“ elgtis, nes laukia patvirtinimo – „Tu mums rūpi. Mes viską ištversime kartu“. Kartokime tai nepaliaujamai. Po kurio laiko suveikia! Vaikai nurimsta.
-
Saugų ryšį su vaiku pavyks sukurti tik tuomet, kai nusistatysime prioritetus, išsikelsime tikslus ir pradėsime dirbti. Kasdien. Nuolat. Smagiai ir žaismingai.
-
Kai koreguojame vaiko elgesį, laikykimės tvirtai. Išmokime sakyti „tu turi du pasirinkimus“. Neigiamus nurodymus keiskime į teigiamus.
-
Patirkime kuo daugiau teigiamų emocijų kartu su vaiku – keliaukime, kalbėkime, būkime. Pastebėkime net menkiausius besikalančio gerumo daigelius, puoselėkime juos. Jautriai ir džiaugsmingai.
-
Nepriimkime blogo vaiko elgesio asmeniškai. Neįsižeiskime. Tai tik vaiko sveikimo etapas.
-
Padėti vaikui galėsime tik tuomet, kai patys būsime emociškai sveiki. Nesigydykime savo traumų sužeistų vaikų pagalba. Tai nesąžininga jų atžvilgiu.
-
Praktikuokime šiltą akių kontaktą. Tegu tai tampa įpročiu. Leiskime patirti vaikui tai, ko jam greičiausiai trūko ankstyvoje vaikystėje – žvilgsnio, kupino meilės.
-
Stebėkime vaiko fiziologinę būklę – gal jis alkanas, ištroškęs, pavargęs ar tiesiog bijo ir nerimauja…
-
Sunku? Ne, kai tai tampa įpročiu. Kaip teigia autoriai, „tai yra investicinis vaikų auklėjimo metodas. Jeigu neinvestuosite dabar, turėsite sumokėti vėliau, o palūkanos bus didelės“.
Džiaugiuosi, kad atsirado leidykla, surizikavusi išleisti tokią specifinę knygą, kurios jau daug metų laukė visas būrys žmonių, kasdien susiduriančių su tėvų globos netekusiais vaikais. Beje, beskaitydama supratau, kad esu visai netobula globėja. Tik norinti tokia tapti. Nors, ar tai ne tas pats?
