Kartu su sociologe, jaunimo tyrėja, tinklaraščio „Sociali sociologija“ autore Milda Pivoriūte, pirmąją knygą išleidusi V.Urbonaitė-Barkauskienė renginyje diskutavo apie šiuolaikinės tėvystės patirtis ir dalijosi įžvalgomis, kuo pasižymi tie „devyniasdešimtųjų vaikai“.
Kelyje į tėvystę – nėra paruoštų scenarijų ar formulių
Kaip sakė knygos autorė, šiandien gyvename nuostabiu laiku, kada savo veiklose galime būti itin kūrybiški. Kita vertus, ji nurodė, jog pasirinkti ir prisiiimti atsakomybę – ne tik kalbant apie tėvystę, bet ir apie gyvenimą apskritai – nebėra taip paprasta.
Sociologė tikino, jog knygoje „90-ųjų vaikai tampa tėvais“ ji siekė kalbėti apie motinystės/tėvystės įvairovę; apie tai, jog kiekvienas konstruojame savo individualų tapsmo motina/tėvu kelią, o tai – išties sunkus procesas, nes nėra paruoštų scenarijų ar formulių.
„Iš esmės, ši knyga yra apie bandymą suprasti, kas su mumis (šiuolaikiniais tėvais – aut.) vyksta, kodėl mes esame tokie. O to supratimas veikia terapiškai, nes suvoki, kad esi ne vienas unikalus su savo išgyvenimais“, – sakė autorė.
M.Pivoriūtės manymu, ši knyga padeda realistiškiau suprasti tapsmo motina/tėvu procesą ir pamatyti tėvystės dvilypumą: tai, jog vaikų turėjimas yra labai džiaugsmingas, bet tuo pačiu ir daug iššūkių keliantis procesas.
„Dažnai manoma, kad tėvystės kompetencijos ateina natūraliai ir vos susilaukęs vaikų jau žinai, kaip būti tėvu ar motina. Tačiau knygoje aiškiai pabrėžiama, kad visgi tas tapsmas tėvais yra išsitęsęs laike, ir tai yra visiškai normalu“, – komentavo M.Pivoriūtė.
Rašymas, kad nebūtų „vien mama“?
Nesunku pastebėti, jog šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau viešai kalbama apie motinystės ir tėvystės patirtis.
M.Pivoriūtė pasakojo prieš knygos pristatymą perskaičiusi mokslinių straipsnių, analizuojančių mamų rašomus tinklaraščius ir knygas.
Ji pastebėjo, kad dažnas motyvas, kodėl pagimdžiusios moterys pradeda rašyti tinklaraščius ar knygas, yra tas, kad šiuolaikiniame kontekste jos patiria spaudimą „konvertuoti“ savo motinystę į kažkokią apčiuopiamą vertę, kad ir ekonominę.
„Nes būti vien mama tarsi nėra vertinga – ypač, Amerikoje“, – teigė sociologė.
V.Urbonaitė-Barkauskienė taip pat pastebėjo, jog išties yra daugybė mamų tinklaraščių, kurie suformuoti kaip verslo projektai. Tačiau ji pati teigė tinklaraštį pradėjusi rašyti bandydama suprasti savo tapsmą mama; atrasti savo naują tapatybę.
„Manau, jog tinklaraščiai, knygos yra rašomi ir dėl to, kad tai padeda įsilieti į naują vaidmenį. Nes per rašymą tu labai daug ką supranti, o jeigu dar kažkas pasako, jog tai artima ir jam, – tai yra tik apie tai; apie išgyvenimą viso to tapsmo bendruomenėje, kad ir virtualioje“, – tikino autorė.
Manau, kad „devyniasdešimtųjų vaikai“ yra patyrę ir griežtumo, struktūros, bet tuo pačiu be galo daug tokios laukinės laisvės.
Anot jos, net ir vadinamieji „mamų karai“, kada vyksta susipriešinimas tarp mamų, pasirinkusių tik auginti vaikus ir tų, kurios siekia ir karjeros, kyla dėl to paties tapsmo proceso sudėtingumo.
„Kai nesi tikras dėl savo pasirinkimo, galbūt tam tikra prasme netgi buvai priverstas daryti tuos pasirinkimus – tada ir norisi taip aršiai kovoti už savo poziciją.
Man atrodo, kad kai mes tampame tėvais, mums tarsi nukrenta senoji oda, o naujoji dar nespėja užaugti. Ir dėl to tu tampi toks pažeidžiamas, nes ieškai savęs, mokaisi klysti, nebebūti tokiu efektyviu ar tobulu“, – kalbėjo V.Urbonaitė-Barkauskienė.
Kas tie „devyniasdešimtųjų vaikai“?
M.Pivoriūtės paklausta, kodėl knygoje pasirinko „devyniasdešimtųjų vaikų“, o ne, pavyzdžiui, „šiuolaikinio jaunimo“ sąvoką, V.Urbonaitė-Barkauskienė teigė, jog „devyniasdešimtųjų vaikų“ terminas apibendrina žmones, kurie tuo laiku buvo vaikais, paaugliais, jaunuoliais.
„Man atrodo, kad ši karta yra kaip sumuštinio viduriukas: iš vienos pusės, karta, kurią „užaugino“ sovietmetis, iš kitos pusės – kylanti karta, gimusi ir auganti laisvėje.
Manau, kad „devyniasdešimtųjų vaikai“ yra patyrę ir griežtumo, struktūros, bet tuo pačiu be galo daug tokios laukinės laisvės, kurios dabartiniai vaikai tikrai nepatiria“, – kalbėjo V.Urbonaitė-Barkauskienė.
Tuo tarpu anot M.Pivoriūtės, „devyniasdešimtųjų vaikai“ išties yra patyrę laukinį laisvumą, bet taip pat ir stiprią autoritetų įtaką. Pavyzdžiui, kaip sakė ji, įsivyravęs mąstymas, jog baigus mokyklą reikia pradėti studijuoti, net nebuvo kvestionuojamas.
„Sakyčiau, jog „devyniasdešimtųjų vaikai“ yra ta karta, kuri augo su pasauliu, kuris vienu metu išsipūtė savo įvairovės ir pasirinkimų prasme, bet tuo pačiu stipriai susitraukė laiko ir erdvės požiūriu.
Mums pasaulis tapo labai prieinamu, greitai pasiekiamu. Ir, sakyčiau, jog kai atsirado tokia laisvė eksperimentuoti bei atsivėrė milžiniški pasirinkimų horizontai įvairiose srityse – tapo sudėtinga; ištinka pasirinkimo paralyžius“, – komentavo M.Pivoriūtė.
Šiuolaikinės tėvystės iššūkiai
V.Urbonaitės-Barkauskienės teigimu, kadangi šios kartos žmonės yra patyrę daug laisvės, iki susilaukiant vaikų daugelio ego būna stipriai išvešėjęs.
Tačiau ji atkreipė dėmesį, jog yra neblogai, kad dabartiniai tėvai augina vaikus nevaržydami jų griežtomis taisyklėmis, suteikdami daug erdvės jų saviraiškai. „Nors gerai tai ar blogai, paaiškės po penkiolikos metų“, – ironiškai pastebėjo sociologė.
Kita vertus, anot jos, dabartiniai tėvai, sekdami sąmoningos ir pozityvios tėvystės principais, kartais patiria ir tam tikrą disonansą.
„Teoriškai mes suprantame, kaip svarbu išlikti empatiškiems, pažinti ir išmokti kontroliuoti vaiko jausmus. Bet praktikoje susiduriame, kaip tai yra sunku, ypač, kada reikia suvaldyti intensyvias vaiko emocijas.
Man pačiai palengvėjo, kai gyvendama Švedijoje pamačiau, kaip švedai ramiai reaguoja į vaikų pykčio priepuolius. Jie nepuola jų kažkaip „tvarkyti“ ir nepriima to kaip asmeninės nelaimės ar pralaimėjimo. Jie tiesiog išbūna su vaiku kartu“, – komentavo V.Urbonaitė-Barkauskienė.
