Kodėl paaugliai nesusikalba su savo tėvais? Specialistės – apie vaikų teises ir pareigas

Nori būti suaugęs, bet toks dar nėra

Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis-Mičienė primena, kad paauglystė yra etapas, kai vaikas įžengia į didelių pokyčių laikotarpį. Prasideda lytinis brendimas, keičiasi kūnas, mąstymas, todėl emocine prasme šis laikotarpis vaikui – didelis iššūkis. Tai etapas, kai jis jau nėra visai vaikas, bet dar nėra ir suaugęs.

Pagrindiniai uždaviniai šiuo laikotarpiu – atsiskirti nuo tėvų bei susivokti savyje, kas jis kaip atskiras individas, o ne kaip tėvų dalis. Taigi vaikui reikia išmokti labai daug dalykų: planuoti, nuspėti, numatyti, kontroliuoti savo impulsus.

„Tačiau visa tai jie ne moka, o dar tik mokosi, nors iš išvaizdos atrodo kaip dideli žmonės ir iš suaugusiųjų sulaukia lūkesčių, kad turi visa tai mokėti. Didelė dalis konfliktų kyla būtent dėl to, kad tėvams atrodo, jog paauglys jau turi elgtis kaip suaugęs ir prisiimti suaugusiojo atsakomybę.

Tačiau svarbu suprasti, kad jie viena koja dar vaikystėje, o kita bando būti „suaugystėje“ ir nuolat šokinėja nuo vienos kojos ant kitos. O ir mes patys vis dar skirtingai į juos žiūrime – tai kaip į suaugusį, tai kaip į vaiką.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis-Mičienė

Kita konfliktų priežastis, kad šis vaikų pokytis labai sunkus ir tėvams, nes jiems reikia rasti naują santykį su vaiku. Iki tol vaikas darė įvairius dalykus, nes tėvai taip sakė. O dabar reikia daugiau tartis, derėtis, argumentuoti, kodėl reikia daryti vieną ar kitą dalyką, išgirsti, ką vienu ar kitu klausimu mano pats vaikas, ir pagal tai koreguoti situaciją. O tėvams dažnai atrodo – jeigu aš išlaikau vaiką, jis turi manęs klausyti. Tai pavojinga pozicija, nes taip įsiveliama į jėgos žaidimą.

Didelė dalis konfliktų kyla būtent dėl to, kad tėvams atrodo, jog paauglys jau turi elgtis kaip suaugęs.

Nors paauglys šiame konflikte priešinasi kaip suaugęs, pagal galimybes ir resursus, kaip išeiti iš konflikto, kaip derėtis, kaip atsiprašyti, jis toks nėra. Todėl tėvams labai svarbu suprasti, kad būtent jie turi parodyti vaikui kelią, kaip spręsti konfliktinę situaciją, užuot patys įpuolę į įsižeidimo būseną bei laukę, kad vaikas pirmas atsiprašytų.

Taigi tėvai turi parodyti pavyzdį, ateiti ir pripažinti, kad abi pusės pasikarščiavo, ir atsiprašyti, t. y. parodyti, kaip būnama suaugusiuoju, nes visų šių įgūdžių mokosi iš savo tėvų“, – aiškino psichologė.

Pavojingi galios žaidimai

Pasak pašnekovės, galios žaidime (pavyzdžiui, „jei tu nedarysi to, negausi to ir to“) tėvai rodo, kad jie turi priemones valdyti vaiką ir yra viršesni, gali atimti arba duoti. Ribas nustatyti yra svarbu, tik kitokiu būdu, apsitariant su paaugliu, kas bus, jeigu jis neįvykdys vieno ar kito susitarimo. Mat jeigu pasekmė, kurios paauglys sulaukė, nebuvo aptarta iš anksto, natūralu, kad kyla pyktis ir noras priešintis.

Kitas svarbus aspektas, kad aptartos ribos būtų priimtinos abiem pusėms, kitaip tariant, reikia rasti viduriuką.

„Taigi galima sakyti „aš nusprendžiau, o tu daryk“, ir tai tampa dar vieno konflikto tema, o galima leisti paaugliui pasirinkti, kad ir jis prisidėtų prie sprendimo. Atsiskyrimas nuo tėvų taip ir vyksta: paauglys turi savo požiūrį, savo norus ir tam tikrose situacijose tiesiog turi nesutikti su tėvais. O tėvams svarbu suprasti, kad priimdamas sprendimus jis gali suklysti, nes dar tik mokosi, bet jie turi leisti jam tai daryti“, – patarė psichologė.

Kitas dalykas, kad paaugliui labai svarbu žinoti aiškias ribas, ką jis gali ir ko negali, pavyzdžiui, iki kurios valandos turi grįžti namo vakare ir ką daro, jeigu nepavyksta grįžti laiku. Pasak pašnekovės, tėvams dažnai atrodo, kad daug dalykų yra savaime suprantami, bet paaugliams taip nėra. Ir jie jaučiasi sutrikę, kai nežino, kokio standarto laikytis.

„Aišku, tikėtina, kad jie bandys peržengti ribas, bet kad jos yra, tai labai svarbus atspirties taškas. Vėlgi svarbu, kad tie susitarimai nebūtų „nuleisti“ tik iš aukštai.

Pavyzdžiui, grįžimas namo. Reikia ieškoti argumentų, kodėl tėvai nustato būtent tokią ribą, galima pasitelkti ir įstatymus, ir sveikatos rekomendacijas, ir tiesiog protingą planavimą. Neužtenka pateikti savo sprendimo, reikia kartu ieškoti, kodėl toks variantas tinkamiausias.

123RF.com nuotr./Tėvas ir sūnus

Jiems būtinas suaugusiųjų pripažinimas

Vienas pagrindinių paauglio poreikių yra suprasti, kas jis toks visomis prasmėmis, t. y. ką jis mėgsta ir ko nemėgsta, kas jam sekasi, kokios jo vertybės, ką jis perima iš tėvų ir ko neperima... Šiuo laikotarpiu jam svarbu tyrinėti, eksperimentuoti, būtent todėl šiame amžiuje jie daug eksperimentuoja su išvaizda, dažnai ją keičia. Taip pat jie turi savo privačios erdvės, kurioje galėtų būti vieni, ir laiko sau poreikį, kadangi reikia ir savo besikeičiantį kūną priimti, ir mintis susidėlioti.

Labai svarbus tampa bendravimas su bendraamžiais, nors taip pat labai svarbūs yra ir tėvai, net jeigu kartais taip neatrodo. Iš tiesų paaugliai turi milžinišką poreikį gauti patvirtinimą iš suaugusiųjų, kad viskas su jais yra gerai, gauti jų pripažinimą. Šiuo atveju svarbų vaidmenį gali atlikti ir mokytojai, treneriai, būrelių vadovai.

Paaugliai turi poreikį gauti patvirtinimą iš suaugusiųjų, kad viskas su jais yra gerai, gauti jų pripažinimą.

„Dažnai matau pavojingą situaciją, kai paauglių savivertė susiejama tik su akademiniais pasiekimais, o nuo visų kitų pareigų jie atleidžiami – „tu tik mokykis, o visa kita už tave bus padaryta“. Kai savivertė statoma tik ant vieno bokšto, tai yra pavojinga. Vaikui iš tiesų svarbu išmokti, pavyzdžiui, pagaminti šeimai vakarienę, kartu apsipirkti, padėti nunešti kažką sunkaus, kažkuo prisidėti prie šeimos gyvenimo.

Gali atrodyti, kad paaugliams labai nepatinka pareigos, bet aš matau, kad yra kitaip. Jiems labai svarbios pareigos ir atsakomybės, tai netgi vienas iš būdų, kaip rasti kelią į darnesnį santykį su paaugliu. Aišku, nereikia jo apkrauti iš karto 100 proc. Pasitikėjimą reikia auginti taip pat kaip raumenis treniruoklių salėje, po truputį.

Suprantama, yra patrauklių ir nepatrauklių pareigų ir visgi reikėtų leisti paaugliui šiek tiek pasirinkti. Jeigu jam labai nepatinka traukti indus iš indaplovės ir nuolat dėl to pykstamasi, nes jis to niekada nedaro, gal yra kažkas, kas patiktų ir jam, o tėvams būtų naudinga. Bet kuriuo atveju jausti, kad suaugusysis juo pasitiki, paaugliui yra labai svarbu“, – teigė V.Lakis-Mičienė.

Pasitikėjimą reikia auginti taip pat kaip raumenis treniruoklių salėje, po truputį.

Šiuo laikotarpiu tėvai ypač baiminasi, kad jų paaugliai vaikai savo ieškojimuose neužkliūtų už pavojingų pagundų, todėl, pasak psichologės, labai svarbu kalbėtis ir domėtis, kaip praėjo diena, ką jis veikė, kokie jo draugai, ką jis mano vienu ar kitu klausimu, ką apie tai mano jo aplinka, draugai.

„Medžiagos pokalbiams labai daug – naujienos per televiziją ar internete, reklama mieste, filmas ir pan. Reikia klausti, kaip vaikas ir jo draugai vertina, pavyzdžiui, psichoaktyviąsias medžiagas, smurtą ir pan. Tokiame pokalbyje atsiranda erdvė ir tėvams išsakyti savo požiūrį vienu ar kitu klausimu“, – patarė psichologė.

Dėl ko skundžiasi paaugliai specialistams

Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė teigė, kad vaiko teisių apsaugos specialistams taip pat kartais tenka spręsti konfliktus, kylančius tarp paauglių ir jų tėvų. Tiesa, patys vaikai pas juos ateina retai, nors pasitaiko ir tokių atvejų. Dažniau pykčio pagauti jie skambina 112, o pareigūnai į tokius skambučius žiūri rimtai – patys apsilanko ir perduoda informaciją specialistams. Dažniausia konfliktų priežastis – tėvai kažkur neišleido, išliejo pyktį ar pritaikė kokią nors bausmę už negrįžimą namo laiku.

Pasak pašnekovės, paprastai tai 15–16 metų paaugliai, kurie neretai išgyvena pirmąją meilę ir konfliktuoja su tėvais, nes nori ilgiau pabūti su savo partneriu ar nakvoti pas jį, o tėvai į vaiko dingimus reaguoja pykčiu, pakeltu tonu ar psichologiniu smurtu. Pagrindinė šių konfliktų priežastis – nenustatytos ribos, t. y. neaptarta, kaip paauglys privalo elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kada jis turi grįžti namo ir pan.

Tėvai ne visada suvokia, kad dabartiniams vaikams neužtenka nurodyti, jiems reikia paaiškinti, susitarti su jais.

„Visada stengiamės išsiaiškinti, kodėl kyla konfliktas, kokios pagalbos reikia tėvams, o kokios – vaikui. Tėvams dažnai trūksta informacijos, kas vyksta su vaiku paauglystėje, o mes visada patariame, kad paaugliui reikia skirti ypač daug dėmesio, domėtis jo gyvenimu, neleisti jam visas dienas tik sėdėti prie kompiuterio ir nebendrauti šeimoje.

Bent 15 minučių per dieną reikia su vaiku pasikalbėti, kaip jam sekėsi mokykloje, ką jis nuveikė, ką valgė pietums. Deja, pastebime, kad bendravimo šeimose labai trūksta, – visi tėvai užsiėmę, todėl neretai net neišklauso vaiko iki galo, o šis tada pats priima sprendimą, kuris, kaip vėliau paaiškėja, netenkina tėvų.

Taigi dažniausiai tėvai apriboja išėjimą iš namų, naudojimąsi telefonu ir internetu, susitikimus su draugais prieš tai nepasikalbėję su vaiku ir nesutarę, kad, pavyzdžiui, 9 val. vakaro vaikas turi būti namuose, nenumato, kas bus, jeigu nepareis. O kadangi nėra susitarimo, vaikui ir šauna mintis, kad jis gali pareiti pusę vienuolikos.

Būna ir taip, kad visai negrįžta, tada tėvai kreipiasi į policiją, skelbia vaiko paiešką. Kai jis atrandamas ar atsiranda pats, taip ir sako: „Man niekas nesakė, kad aš negaliu nakvoti pas savo draugę ar draugą.“

Tai amžius, kai būtinai reikia nustatyti ribas, taisykles ir pasekmes už jų nesilaikymą, tačiau tėvams atrodo, kad vaikas turi pats žinoti ir suprasti. Dar dažnai pastebime, kad tėvai mėgsta sakyti: „Mano laikais taip nebuvo, aš taip nedariau.“ Tačiau prieš kiek metų tai buvo?

Dabartiniai vaikai visai kitokie, ir tėvai ne visada suvokia, kad dabartiniams vaikams neužtenka nurodyti, jiems reikia paaiškinti, susitarti su jais. Tada ir vaikui orientuotis bus daug lengviau“, – pasakojo Ž.Ginaitė.

Vida Press nuotr./Tėvas su sūnimis

Paauglį būtina girti ir įtraukti į šeimos gyvenimą

Pašnekovės teigimu, specialistai susiduria ir su mokyklos nelankymo problema. Viena vertus, pasitaiko tėvų, kuriems patiems nėra svarbu, kad vaikui sektųsi mokykloje, ir jie neragina vaiko mokytis bei siekti rezultatų. Kiti įsivaizduoja, kad vaiku turi pasirūpinti mokykla.

„Tačiau nėra taip, kad jeigu vaikas išėjo į mokyklą, visa atsakomybė už jį tenka mokyklai. Tėvų pareiga išlieka – jie turi domėtis, kaip jam sekasi, eiti į tėvų susirinkimus, pagaliau šiais laikais egzistuoja elektroniniai dienynai, kurie leidžia patikrinti, ar vaikas buvo mokykloje.

Paprastai vaikai nelanko mokyklos ne dėl tingumo. Dėl kažkokių priežasčių jie tiesiog blogai jaučiasi mokykloje – gal jiems sunku mokytis, nespėja su klasės draugais ir jiems reikia pagalbos iš šalies, gal patiria patyčias. O gal užtenka vaiką pagirti kad ir už penketą, kuris yra pažanga, palyginus su trejetu, užuot nuolat jį kritikavus.

Šeimoje paauglius taip pat būtina įtraukti į šeimos gyvenimą. Tai galima padaryti per pareigas, tik jas reikia jiems aiškinti labai konkrečiai. Pavyzdžiui, pareiga padėti tėvams jiems nieko nesako, bet yra pareiga susitvarkyti savo kambarį, tvarkingai pasidėti drabužius, iššluoti grindis, padengti stalą vakarienei kartu su tėvais, išplauti indus ir pan. Yra labai naudinga, kai per šias pareigas tėvai kartu su vaikais įsitraukia į veiklą, nes automatiškai su vaiku praleidžia daugiau laiko.

Tarkime, kartu su mama ar tėčiu skusdamas bulves ar gamindamas sriubą, viena vertus, vaikas įgaus įgūdžių savarankiškam gyvenimui, kita vertus, tuo metu galima pasikalbėti su vaiku visomis temomis. Juk jeigu pasisodinsi paauglį ir prašysi pasakoti, nieko jis tau nepapasakos“, – svarstė vaiko teisių apsaugos specialistė.

Pasak jos, svarbiausia tarp tėvų ir paauglių išlaikyti balansą: duoti vaikui daugiau laisvės ir leisti daryti klaidas, tačiau tuo pačiu nubrėžti elgesio ribas ir aptarti visas pasekmes, kas bus, jeigu jis šias ribas peržengs.